Grėsmė, kad ateityje dirbtinio intelekto pažangos dėka kompiuteriai užkariaus pasaulį, yra reali – tai nėra tik rašytojų fantazijos, teigia tarptautiniu mastu pripažintas informatikos mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės profesorius Algirdas Avižienis.
Grėsmė, kad ateityje dirbtinio intelekto pažangos dėka kompiuteriai užkariaus pasaulį, yra reali – tai nėra tik rašytojų fantazijos, teigia tarptautiniu mastu pripažintas informatikos mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės profesorius Algirdas Avižienis.
Jau 50 metų mokslinę veiklą vykdantis informatikas, NASA laboratorijoje JAV dirbęs profesorius yra revoliucinio atradimo autorius – 1960 metais A. Avižienis sukūrė naują technologiją, kurios dėka kompiuteriai patys ištaiso savo gedimus, be žmogaus priežiūros. Tai buvo ypač aktualu tuo metu, kosminės eros pradžioje, siunčiant erdvėlaivius į kosmosą be astronautų. „Aš buvau turbūt vienintelis žmogus visame pasaulyje, turėjęs tokį uždavinį – sugalvoti, kaip kompiuteris galėtų išlikti nesugedęs keletą metų, kol erdvėlaivis skrenda į kitas planetas. Atsakymas buvo paprastas – jis turi pats save pataisyti“, – atradimo priešistorę prisiminė mokslininkas.
Algirdas Avižienis / Jono Petronio nuotr.
A. Avižienio veikla sukėlė tikrą perversmą mokslo ir technologijų pasaulyje: jo sugalvoti gedimų pasitaisymo principai iki šiol taikomi ne tik kosminiuose erdvėlaiviuose, bet ir atominiuose reaktoriuose, keleiviniuose lėktuvuose, Žemės palydovuose ir kitur. Už savo indėlį į klaidoms atsparių kompiuterių architektūrą, profesorius iki šiol gauna reikšmingus pasaulio mokslo bendruomenės apdovanojimus.
Šiemet jam skirtas prestižinis Jean-Claude Laprie apdovanojimas už 2004 m. parašytą straipsnį „Basic Concepts and Taxonomy of Dependable and Secure Computing“, laikomą vienu įtakingiausių kompiuterių patikimumo srityje: mokslinių publikacijų sistemos „Google Scholar“ duomenimis, jis buvo pacituotas daugiau nei 4 tūkst. kartų.
„Straipsnis apibendrina visas svarbiausias sąvokas, susijusias su tuo, kaip išsaugoti kompiuterių patikimumą – visų, pradedant mobiliaisiais telefonais ir baigiant didžiųjų bankų kompiuteriais. Nesvarbu, kokius gerus kompiuterius galėsime sukurti, vis tiek jie anksčiau ar vėliau sugenda“, – paaiškino profesorius, kurio moksliniai darbai kitų tyrinėtojų tekstuose iš viso buvo pacituoti jau net 15 tūkst. kartų. J. C. Laprie apdovanojimas prof. A. Avižieniui skirtas jau antrą kartą – pirmą kartą šis svarbus įvertinimas jam buvo skirtas 2012 metais už straipsnį „Atsparių gedimams kompiuterių projektavimas“, parengtą dar 1967 metais.
Paklaustas apie mokslo ir technologijų ateitį, būsimas tendencijas, prof. A. Avižienis atkreipė dėmesį, kad spėjimai ir prognozės šioje srityje dažnai nepasitvirtina – pavyzdžiui, socialinių tinklų išpopuliarėjimas buvo netikėtas. Tačiau kompiuteriai ir užtikrinimas, kad jie gestų kuo rečiau, turėtų išlikti aktualūs – ypač gyvybiškai svarbiose srityse, tokiose kaip medicina. Mokslininkas taip pat pritarė neseniai išsakytai VDU Sistemų analizės katedros profesoriaus Laimučio Telksnio nuomonei, kad gali ateiti nanorobotikos era ir žmonės kurs plika akimi nematomus robotus.
„Mažytės dalelės, nanosistemos, turi visokiausių galimybių, tarp jų ir žmogaus sveikatos išsaugojimas, gydymas nuo ligų, paleidus tas sistemas į žmogaus kūną – tai būtų didžiulis pasiekimas. Ši sritis dar labai jauna, galimybės didelės, bet reikia įdėti labai daug darbo“, – pakomentavo mokslininkas. Tačiau ateitis nebūtinai bus tik šviesi. Pavyzdžiui, pažanga dirbtinio intelekto srityje gali būti pavojinga – prieš žmoniją sukylantys robotai nėra tik niekuo nepagrįstos mokslinės fantastikos kūrėjų fantazijos.
„Yra galimybė, kad kompiuteriai taps tokie pavojingi, jog išsivystys jų gebėjimas galvoti. Juk tiek daug visko įvyko per paskutinius 50 metų, ko kartais net mokslinė fantastika nebuvo numačiusi. Pavojus, kad dirbtinis intelektas bus panaudotas blogam, tikrai yra“, – tikino prof. A. Avižienis.
Informatikas net 40 metų dirbo Kalifornijos universitete Los Andžele, kuris pasauliniuose reitinguose neretai patenka į geriausiųjų dešimtuką. Didžiulę patirtį aukščiausio lygio švietimo ir mokslo sistemoje turintis mokslininkas, aktyviai dalyvavęs atkuriant ir VDU Lietuvoje, negailėjo padrąsinančių žodžių Lietuvos studentams – jo manymu, savo lygiu jie nenusileidžia savo kolegoms už Atlanto. Kita vertus, jis išreiškė apgailestavimą, kad Lietuvos universitetai buvo steigiami nesistemingai, valdžia juos įkūrė be plano. Be to, universitetai nėra tinkamai suderinti su kolegijomis. „Kalifornijos kolegijose studijos trunka dvejus metus. Po to arba įgyji specialybę ir eini dirbti, arba stoji į universitetą. Tai labai gera laiptų sistema – suteikia antrą galimybę stoti į universitetą gerai pasirodžius kolegijoje, gal net padirbėjus keletą metų ir po to įstojus. Būtų daug naudingiau, jei ir Lietuvoje kolegijose studijos truktų dvejus, o ne trejus metus“, – sakė mokslininkas.
Pirmasis atkurtojo VDU rektorius prof. A. Avižienis taip pat akcentavo, kad humanitariniai mokslai turi neįkainojamą vertę – tokį išsilavinimą turintis žmogus sukaupia didelį dvasinį turtą, kurį vėliau gali perduoti ir savo vaikams. „Humanitariniai mokslai buvo naudingi nuo pat Antikos laikų ir Renesanso iki dabar – žmonės, kurie vedė žmoniją į priekį, buvo tam paruošti per ankstesnių pasiekimų studijas. O humanitariniai mokslai kaip tik ir apibendrina, kas buvo pasiekta tose svarbiausiose srityse. Technologijos irgi gerai, bet patys stipriausi technologai yra tie, kurie turi ir humanitarinį išsilavinimą. Kalifornijos universitete per 40 metų darbo mačiau, kad sėkmingiausi du doktorantai buvo psichologas ir humanitaras“, – pasakojo profesorius.
Jo teigimu, tai svarbu visai Lietuvai – didesnis humanitarų skaičius kelia visos šalies lygį, kadangi būtent humanitariniai mokslai yra visų mokslų pagrindas. Negana to, šiandien paplitusi nuomonė, jog baigus studijas, per likusį gyvenimą profesiją gali tekti keisti bent vieną ar kelis kartus, todėl platus humanitarinis išsilavinimas arba humanitarinių ir technologinių mokslų suderinimas yra labai naudingas.
