Kiekvieną dieną Žemę pasiekia nedidelės kosminių dulkių dalelės. Kiek didesnės dalys spalvingai sudega Žemės atmosferoje, virsdamos „krintančiomis žvaigždėmis“, kurias matome danguje. Kartais į mūsų atmosferą patenka ir didelės uolienos. Jos vadinamos ugnies kamuoliais, nes joms sudegant atmosferoje šviesa yra itin ryški. Tokie ugnies kamuoliai Žemę pasiekia kelis kartus metuose, jų fragmentų vėliau randa „uolienų medžiotojai“.
Kiekvieną dieną Žemę pasiekia nedidelės kosminių dulkių dalelės. Kiek didesnės dalys spalvingai sudega Žemės atmosferoje, virsdamos „krintančiomis žvaigždėmis“, kurias matome danguje.
Kartais į mūsų atmosferą patenka ir didelės uolienos. Jos vadinamos ugnies kamuoliais, nes joms sudegant atmosferoje šviesa yra itin ryški. Tokie ugnies kamuoliai Žemę pasiekia kelis kartus metuose, jų fragmentų vėliau randa „uolienų medžiotojai“, rašo space.com.
NASA ir kitos organizacijos reguliariai skenuoja dangų ir fiksuoja bet kokius mažus objektus, kurie gali atsitrenkti į mūsų planetą. Kol kas nerasta jokių dangaus kūnų, kurie keltų mums grėsmę, tačiau aišku, kad anksčiau ar vėliau į Žemę atsitrenks kažkas didelio. Dėl to organizacijos aktyviai ieško geriausių būdų apsaugoti Žemę nuo asteroidų, meteroidų ar kometų.
Asteroidais vadinami nedideli, uolėti kūnai. Kometose yra daugiau ledo ir jos gali kelti grėsmę Žemei. Prieš fragmentams patenkant į mūsų atmosferą, jie vadinami meteroidais. Keliaudami atmosfera, jie jau vadinami meteorais. Jeigu kuri jų dalis pasiekia žemę, jie vadinami meteoritais. Daugiausia meteoritų randama Antarktidoje, nes dėl ledo juos lengva pamatyti ant žemės, jų neslepia pastatai ar miškai.
Skirtumas tarp meteroido ir asteroido nėra labai aiškiai apibrėžtas. 1961 metais Tarptautinė astronomijos sąjunga (oficiali organizacija, pavadinanti kosminius kūnus) nurodė, kad meteroidas yra gerokai mažesnis už asteroidą, bet didesnis už atomą. 2010 metais Los Andžele gyvenantis geofizikas Alanas Rubinas pasiūlė meteroidų savokai nustatyti maždaug vieno metro dydžio ribą.
Grėsmės apibrėžimas
Akivaizdu, kad net ir maži kosminiai kūnai kelia grėsmę. 2013 metais Rusijos mieste Čeliabinske sprogęs asteroidas buvo maždaug 17 metrų skersmens. Sprogimo banga išdaužė pastatų stiklus ir sužeidė kelis šimtus žmonių. 1908 metais maždaug 40 metrų skersmens asteroidas sprogo virš Sibiro ir sulygino medžius 2137 kvadratinių kilometrų plote. Maždaug prieš 50 tūkst. metų, dar prieš atsirandant žmogui, maždaug 46 metrų skersmens uoliena smogė ten, kur dabar yra JAV Arizonos valstija. Čia atsirado Meteoro krateris, kuris yra maždaug 1,2 kilometro skersmens.
Praeityje būta ir dar didesnių susidūrimų. Prieš 66 mln. metų dinozaurus išnaikino maždaug 10 kilometrų skersmens objektas, kuris Meksikoje paliko 180 kilometrų skersmens kraterį, vadinama Čiksulubu. Tačiau ir jis neprilygsta objektui, kurio įrodymų buvo rasta 2014 metais. Skelbiama, kad uolienų susiformavimas mūsų planetos plutoje rodo, kad prieš 3,26 mlrd. metų, praėjus vos keliems milijonams metų po gyvybės atsiradimo, į Žemę trenkėsi 37-58 kilometrų skersmens objektas. NASA pradėjo sekti šalia Žemės esančius objektus aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 2014 metais NASA nurodė, kad organizacijos tikslas yra rasti objektų, kurių skersmuo yra bent dešimties metrų ir „kurie kelia rimtą grėsmę žmonių gyvenamiems Žemės rajonams, jeigu jie smogtų be perspėjimo“.
2005 metais JAV Kongresas nurodė NASA aptikti mažiausiai 90 proc. potencialią grėsmę keliančių šalia Žemės esančių objektų, kurie yra 140 metrų ar didesnio skersmens. Darbą ketinama baigti iki 2020 metų. 2014 metais, praėjus metais po asteroido sprogimo Čeliabinske, NASA įkūrė Planetos gynybos koordinavimo biurą geriau koordinuoti pastangas reaguojant į Generalinio inspektoriaus biuro ataskaitą. Kitos kosminės agentūros, kaip Europos kosmoso agentūra, taip pat turi panašių biurų, ir atskiros šalys reguliariai bendradarbiauja tarpusavyje.
Dangaus skenavimas
NASA bendradarbiauja su kelis tyrimus atliekančiais mokslininkais, jie prižiūri ir pildo potencialiai pavojingų objektų sąrašą. Tarp tokių tyrimų yra ir keli Arizonos, Havajų ir Masačūsetso universitetų atliekami tyrimai. Čia veikiančios observatorijos nuolat tobulina savo galimybes, kad galėtų pagauti mažesnius asteroidus.
Kosmose asteroidus stebi keli teleskopai. Tačiau dažniausias tam tikslui naudojamas teleskopas vadinamas NEOWISE. Planuojama, kad šis teleskopas bus naudojamas iki 2017 metų, kuomet kampas nuo Saulės jo orbitoje bus per šviesus, kad jis galėtų ieškoti asteroidų. Jau siūloma rengti naują misiją, pavadintą „NEOCam“. Tačiau ji jau dabar konkuruoja su penkiomis kitomis misijomis dėl finansavimo. Pasirinkta misija bus atskleista šių metų rugsėjį.
Taip pat yra kitų NASA misijų, kurių tikslas yra priartėti prie asteroidų ir atidžiau išnagrinėti jų sudėtį. Tai buvo „Dawn“ misija į „Vesta“ asteroidą, vykusi 2011-2012 metais. Dabar šis asteroidas vadinamas nykštukine planeta „Ceres“. Taip pat numatoma 2018 metais vykdyti misiją „OSIRIS-REx“ į „Bennu“ asteroidą ir ten surinkus mėginių grįžti į Žemę 2023 metais. Be to, NASA savo misijoms asteroiduose naudoja ir duomenis, gautus iš kitų kosmoso agentūrų.
Kai kurios planuojamos misijos dar ambicingesnės. Pavyzdžiui, NASA dirba prie asteroidų krypties pakeitimo misijų, kurių metų robotas nukreiptų nedidelius kosminius kūnus į Mėnulio orbitą, kad astronautai galėtų juos panagrinėti.
Taip pat NASA, Europos kosmoso agentūra ir kiti partneriai planuoja misiją AIDA. Jos tikslas yra pakeisti nedidelio aplink „Didymos“ skriejančio palydovo kelią naudojant kinetinį smogtuvą.
Kinetinis smogtuvas (veikiausiai su viduje esančia atomine bomba) deformuotų orbitą ir leistų naudojant erdvėlaivį lėtai nutempti asteroidą ir pakeisti jo judėjimo kryptį panaudojant Saulės šilumą ar lazerį. Tai tik viena idėja. Tebeieškoma geriausios asteroido krypties pakeitimo technikos.
Geriausias būdas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant sąnaudas, asteroido sudėtį, poveikio laiką ir technologijos brandumą. Tyrimai šioje srityje tebevyksta. 2007 metais NASA pareiškė, kad tinkamiausi būtų nebranduoliniai kinetiniais smogtuvai.
