„Pietų Korėja – labai homogeniška valstybė, tad iš esmės korėjiečiai smalsūs, domisi atvykėliais ir noriai bendrauja, bet tik tol, kol temos paviršutiniškos. Nuo tikresnių, gilesnių diskusijų korėjiečius riboja du dalykai: prastos anglų kalbos žinios, dėl kurių vietos gyventojai jaučia nepilnavertiškumo kompleksą, ir per ilgą laiką nusistovėjusi hierarchija“, – pasakoja beveik pusę metų Pietų Korėjoje praleidęs Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Paulius Kozlovas. Magistrantui pavyko 5 dienas praleisti ir uždariausioje pasaulio valstybėje Šiaurės Korėjoje.
KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (NIVC) Technologijų perdavimo klasterio vadovas ir magistrantas P. Kozlovas beveik pusę metų praleido viename tolimiausių pasaulio kampelių – Pietų Korėjoje. Sostinėje ir didžiausiame šalies mieste įsikūrusiame Yonsei universitete P. Kozlovas ne tik studijavo, bet ir stiprino savo kompetencijas darbinėje veikloje.
– Kokios priežastys paskatino dalyvauti konkurse ir išvykti į Pietų Korėją?, – paklausėme P. Kozlovo.
– Apsispręsti padėjo profesinė veikla. Mokslo atradimų komercializavimas arba kitaip – technologijų perdavimas – vyko visais laikais, tačiau Pietų Korėja buvo viena pirmųjų šalių atlikusi sisteminius sprendimus ir sukūrusi aplinką, kurioje naujai atrastos technologijos yra sėkmingai įvedamos į rinką.
Dalyvauti „judumo“ programoje taip pat paskatino ir gerai vertinamas KTU partneris Yonsei universitetas, kuris, kartu su Seulo nacionaliniu universitetu ir Korėjos universitetu, patenka į prestižiškiausių aukštųjų mokyklų trejetą Pietų Korėjoje, dažnai dar vadinamą SKY.
– Kokių planų turėjai prieš išvykdamas?
– KTU studijuoju Technologijų vadybos magistrantūroje. Išvykęs studijuoti į Yonsei universitetą, taip pat planavau susitikimus su specialistais, dirbančiais technologijų perdavimo srityje, su kuriais galėčiau pasikonsultuoti ir pasidalinti profesine patirtimi.
Pietų Korėjoje pavyko susitikti tiek su mokslininkais ir technologijų pardavimo specialistais, tiek su verslo ir rizikos kapitalų atstovais.
– Taigi, galima teigti, kad korėjiečiai yra atviri atvykėliams ir noriai dalinasi patirtimi?
– Ir taip, ir ne. Pietų Korėja yra labai homogeniška valstybė, tad iš esmės korėjiečiai smalsūs, domisi atvykėliais ir noriai bendrauja, bet tik tol, kol temos paviršutiniškos.
Nuo tikresnių, gilesnių diskusijų korėjiečius riboja du dalykai: prastos anglų kalbos žinios, dėl kurių vietos gyventojai jaučia nepilnavertiškumo kompleksą, ir per ilgą laiką nusistovėjusi hierarchija. Pietų Korėjoje turėti savo nuomonę ir ją išreikšti viešai gali tik vadovaujančias pareigas einantys darbuotojai. Pietų korėjiečiams buvo labai įdomu išgirsti mano patirtį iš Šiaurės Korėjos, kurioje praleidau penkias dienas, nes jiems įvažiuoti į šiaurę – draudžiama. Manau, kad tai man atidarė duris į ne vieną susitikimą. Kelionės metu man labai padėjo ir KTU profesoriai, pasidalinę turimais kontaktais, lietuvių bendruomenė Pietų Korėjoje, GLL organizacija. Už tai visiems esu labai dėkingas.
– Šiaurės Korėjoje praleidai penkias dienas. Kokį įspūdį paliko ši šalis?
– Korėjos pusiasalio istorija yra labai įdomi ir net galima rasti panašumų su Lietuva, ypatingai dėl komunizmo ir kapitalizmo kovos, dalinantis įtakos zonas.
Po Japonijos pralaimėjimo II-ame Pasauliniame kare, Korėja buvo išvaduota iš Japonijos imperijos ir padalinta į Šiaurės ir Pietų. Iki šiol nėra vienareikšmiško atsakymo, kuri pusė vėliau pradėjo Korėjos karą, tačiau 3 metus trukęs atviras konfliktas baigėsi ties ta pačia riba, kur ir prasidėjo, tik su žymiai didesne priešprieša.
Šiandien Šiaurėje įsigalėjęs komunizmas, tautos vadų sudievinimas ir visiška atskirtis nuo likusio pasaulio. Yra kalbančių apie unifikaciją abiejose pusėse, tačiau skirtumai pernelyg dideli, kad kalbos virstų realybe. Taip pat nepanašu, kad rėžimas Šiaurėje greitu metu galėtų griūti, ypatingai kai didžiosios pasaulio jėgos (Kinija, Rusija, Japonija ir JAV) nėra tuo suinteresuotos. Šiaurės Korėja puikiai tarnauja kaip gera „buferinė“ zona.
– Pietų Korėjoje praleidai vieną semestrą, viso penkis mėnesius. Ar gali palyginti švietimo sistemos skirtumus ir įvardinti privalumus bei trūkumus?
– Sisteminių ir procesinių skirtumų yra, bet kur kas svarbesnis man pasirodė sistemos elementų, šiuo atveju studentų ir dėstytojų, požiūrių nesutapimas. Dėstytojams universitetas – tik dalis gyvenimo veiklos. Kai kurie jų turi savo verslus, kiti konsultuoja didžiausius konsorciumus. Patirtys, kurias jie atsineša – neįkainojamos ir visada šviežios, tačiau, tokiu būdu didėja krūvis studentams.
Dėstytojai paskaitų teorinės medžiagos iš esmės nedėsto. Kadangi „sausą“ teoriją studentai turi įsisavinti prieš paskaitas, tai leidžia daugiau laiko skirti diskusijoms ir susipažinti, kaip teorinės žinios pritaikomos realybėje, pagal dėstytojų pateikiamus pavyzdžius iš praktikos.
Studentai Yonsei universitete iš tiesų uoliai mokosi ir tai ne fikcija, ne „copy/paste“. Studijos jiems yra pagrindinė gyvenimo veikla. Lankomumas – privalomas. Praleidus daugiau nei 30 proc. paskaitų, į egzaminą galima ir neiti.
Pietų Korėjos studentai yra labai motyvuoti ir norint su jais eiti koja kojon tenka pasistengti. Nuolatiniai atsiskaitymai neleidžia nutikti „nelaimei“, kuri dažną ištinka Lietuvoje, kai prieš pat sesiją supranti, kad liko nemažai spragų.
– Ar tai reiškia, kad studentai Lietuvoje „atostogauja“?
– Taip teigti vienareikšmiškai negaliu, nes studento motyvacija ir rezultatai labai priklauso nuo studijų programos ir jo paties požiūrio. Tačiau, vertinant bendrai, Lietuvoje studentai turi gerokai daugiau laisvo laiko, nei Pietų Korėjoje.
Lietuvos studentai intensyviausiai dirba prieš sesiją, priešingai nei Yonsei universitete, kur viso semestro metu išlaikomas pakankamai didelis krūvis. Ar jo reikia daugiau, ar mažiau – galima ginčytis. Mano draugas, taip pat studijuojantis Pietų Korėjoje, duodamas interviu vienam dienraščiui pasakė puikų pastebėjimą apie tai, jog Pietų Korėjoje jaučiamas didelis asmenybių trūkumas. Neabejoju, kad tam didelę įtaką daro intensyvios studijų programos ir laiko neskyrimas hobiams.
– Kas buvo sunkiausia Pietų Korėjoje?
– Sunkiausia buvo susitaikyti su nuolatinėmis eilėmis ir grūstimis, atimančiomis daug brangaus laiko.
– Kaip pavyko įveikti kultūrinius skirtumus?
– Prie to daugiausiai prisidėjo mano tėvai, kuriems turiu padėkoti už tai, kad dar vaikystėje sudomino kelionėmis ir naujų kultūrų pažinimu. Aplankytos daugiau nei pasaulio 40 šalių be abejonės prisideda prie sėkmės, prisitaikant naujoje aplinkoje.
– Ką veikei laisvalaikiu, po paskaitų?
– Universitetas studentams siūlo per 70 skirtingų užsiėmimų: nuo muzikos iki ledo ritulio. Atsipalaiduoti po mokslų padeda Taekwondo treniruotės, žaidimas universiteto krepšinio komandoje, prie kurios prisijungiau. Mėgstantiems laiką leisti gamtoje, po mažiau nei valandos keliaujant metro, gali atsidurti masyvių kalnų, juosiančių visą Seulą, papėdėje, nuo kurių atsiveria įspūdingos panoramos.
– Ar po laiko praleisto Pietų Korėjoje atsirado naujų pomėgių ar idėjų?
– Pradėjus analizuoti Pietų Korėjos technologijų perdavimo modelį, apjungiantį universitetus su verslo subjektais, pastebėjau, kad šiai šaliai teko susidurti su labai panašiais iššūkiais, su kuriais šiuo metu susiduria technologijų perdavimas Lietuvoje.
Surinkta medžiaga ir pokalbiai su vietiniais specialistais įkvėpė naujų idėjų, kurioms įgyvendinti, žinoma, reikalingi dideli sisteminiai pakeitimai, tačiau žinojimas kuria kryptimi reikia eiti, anksčiau ar vėliau atves prie tikslo.
Universitetai Lietuvoje vis dar yra pakankamai uždaros bendruomenės, nors situacija kasmet gerėja. Deja, tik maža dalis visuomenės žino, kokios technologijos yra kuriamos ar jau sukurtos. Geriausiu atveju pristatomos sėkmės istorijos.
Tam tikra prasme, Lietuvos mokslas išgyvena „Silo“ efektą ir kovoti su šiuo reiškiniu galima tik tapus atviriems, matomiems ir betarpiškai pasiekiamiems. Mano idėjos ir siūlymai atsidurs magistro darbe, kurį jau pradėjau rašyti iš Pietų Korėjoje ir Lietuvoje surinktos medžiagos.