Pirmadienį šiek tiek po 14 valandos, nuo Saulės nuslinkus debesims, astronomijos mėgėjai pro teleskopus galėjo išvysti, kaip Merkurijus pradeda dengti Saulės diską ir lėtai juda jos centro link. Mažos Saulės sistemos planetos tranzitas iš Lietuvos kitą kartą bus matomas tik 2032-aisiais, todėl Etnokosmologijos muziejaus darbuotojai pirmadienį praleido prie teleskopų.
Pirmadienį šiek tiek po 14 valandos, nuo Saulės nuslinkus debesims, astronomijos mėgėjai pro teleskopus galėjo išvysti, kaip Merkurijus pradeda dengti Saulės diską ir lėtai juda jos centro link. Mažos Saulės sistemos planetos tranzitas iš Lietuvos kitą kartą bus matomas tik 2032-aisiais, todėl Etnokosmologijos muziejaus darbuotojai pirmadienį praleido prie teleskopų.
„Šiandieninis mokslas apie Saulės sistemą, jos planetas ir palydovus žino labai daug, todėl toks tranzito praėjimas yra tiesiog gražus, retas, emocingas reiškinys, – pasakojo Etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras. – Jis kartojasi kas keliolika metų o kadangi planetėlė maža – 1,4 karto mažesnė net už Mėnulį ir pakankamai arti prie Saulės, tai iš mūsų Žemės žiūrint tas taškelis atrodo labai mažas.“
Gunaro Kakaro nuotr. / Merkurijaus tranzitas
Vis dėlto nors ir ne tokį efektingą kaip Veneros, Merkurijaus tranzitą Lietuvoje galima matyti iki pat saulėlydžio. Pasak G. Kakaro, Merkurijus ir Žemė sukasi ta pačia kryptimi, todėl kelionė išsitęsia iki daugiau nei septynių valandų.
Toks Merkurijaus ir Saulės „šokis“ danguje įvyksta kas dešimtį ar keliolika metų ir ne visuomet būna matomas iš Lietuvos.
G.Kakaras atkreipė dėmesį, kad norintiems pasižiūrėti Merkurijaus tranzitą reikia naudoti specialius akinius arba tamsintus filtrus, kad būtų apsaugota akių tinklainė.
Etnokosmologijos Muziejaus edukatorius Edgaras Zaronskis prisiminė, kad Merkurijaus tranzitas įdomus istoriškai: anksčiau norintys reiškinį stebėti mokslininkai ruošdavosi į specialias ekspedicijas ir iš jų kartais nebesugrįždavo.
„Fantastika, kad šiais laikais kiekvienas galime tranzitą stebėti pasiėmę vos ne kiaurasamtį. Aišku, Merkurijus yra labai mažas, Saulės užtemimai atrodo daug efektingiau. Procesas nėra labai ypatingas, mes žiūrime tik į planetos šešėlį“, – pasakojo E. Zaronskis.
Tiesa, vien iš tokio planetos ant žvaigždės metamo šešėlio mokslininkai apie planetas gauna daug svarbių duomenų. Pavyzdžiui, sužino jos cheminę sandarą. Specialiais teleskopais Merkurijuje galima pamatyti natrio ir magnio paliekamas žymes.
Pasak E. Zaronskio, arčiausiai mūsų žvaigždės iš Saulės sistemos planetų esantis Merkurijus užima maždaug 1/350 Saulės dydžio. „Kad pamatyme tranzitą, užtenka ir žiūronų. Merkurijus atrodo kaip nedidelis taškiukas, kuris gali menkai skirtis nuo dėmės. Bet ilgai stebint galima pamatyti, kad taškiukas juda per visą Saulės diską“, – kabėjo E. Zaronskis.
