Susipažinkite: Robertas Boehme – 30-metis informacinių technologijų saugumo specialistas, dirbantis įmonei, kuri aptarnauja Vokietijos federalinę vyriausybę. Sakytume, vienas iš daugelio šios srities atstovų, jeigu nepaklaustume apie jo laisvalaikį. O po darbo valandų vokietis yra misijos į Mėnulį darbo grupės vadovas ir tam įkurto startuolio „Part time scientists“ įkvėpėjas bei vadovas.
Susipažinkite: Robertas Boehme – 30-metis informacinių technologijų saugumo specialistas, dirbantis įmonei, kuri aptarnauja Vokietijos federalinę vyriausybę. Sakytume, vienas iš daugelio šios srities atstovų, jeigu nepaklaustume apie jo laisvalaikį. O po darbo valandų vokietis yra misijos į Mėnulį darbo grupės vadovas ir tam įkurto startuolio „Part time scientists“ įkvėpėjas bei vadovas.
Kartu su grupe bendraminčių R. Boehme konstruoja du mėnuleigius, kuriuos netrukus planuoja išsiųsti kelionei į Žemės palydovą. 2009-ųjų viduryje suburta ne visą darbo laiką dirbančių mokslininkų grupė pernai laimėjo „Google Lunar XPRIZE“ fondo, kurio tikslas remti privačių kelionių į Mėnulį iniciatyvas, 750 tūkst. JAV dolerių paramą. Be to, mokslininkų sėkme patikėjo ir Vokietijos automobilių gamintoja „Audi“, praėjusią vasarą tapusi pagrindine projekto rėmėja.
Robertas Boehme / © Asmeninio albumo nuotr.
Ketvirtadienį R. Boehme skaitys paskaitą didžiausioje Lietuvoje interneto konferencijoje „Login“. Nors paskaitos metu lektorius greičiausiai nedaug kalbės apie automobilius ir stengsis daugiau papasakoti, kaip šiais laikais nukeliauti į Mėnulį, pokalbyje su DELFI jis pasidalino ne viena įdomia įžvalga apie ateities transportą Žemėje.
Mokslininkas sutinka, kad ateitis priklauso elektriniams ir autonomiškiems automobiliams, tačiau spėja, kad jų įsigalėjimo lauksime gerokai ilgiau nei manome dabar. Be to, informacinių technologijų specialistas atskleidžia, kad kai kurios technologinės tendencijos gąsdina jį patį.
– Pradėkime nuo jūsų projekto kartu su „Audi“ kompanija sukurti mėnuleigius ir nusiųsti juos į Mėnulį. Ar galėtumėte atskleisti daugiau projekto detalių?
– Jeigu trumpai, mes kuriame du mėnuleigius, kuriuos tikimės po dvejų metų nusiųsti į Mėnulį, kad jie ištirtų „Apollo 17“ misijos nusileidimo vietą. Konkrečiau: jie turėtų tirti „Apollo 17“ misijos mėnuleigio liekanas. Tokiu būdu mes tikimės gauti daugiau atsakymų į klausimus, kaip padaryti, kad ateityje galėtume lengviau ir dažniau keliauti į kosmosą.
Mūsų grafikas – pradėti misiją 2017 metų pabaigoje arba 2018 pradžioje, tai priklausys nuo techninių detalių. Žinote, kurti misiją į Mėnulį nėra lengvas dalykas, o mes nesame NASA (JAV Aeronautikos tyrimų agentūra). Esame tik grupė privačiai remiamų mokslininkų ir tai yra svarbus veiksnys mūsų progrese.
– Kalbant apie rėmimą. Kas finansuoja šį projektą?
– Privačios firmos, taip pat įvairios mokslo organizacijos ar mokslininkai, kurie nori, kad mes savo projekte panaudotume jų išradimus arba juos išbandytume. Pavyzdžiui, jie mus gali paremti, o mes paimsime kažkokią jų įrangą ir išsiųsime ją į Mėnulį tolimesniems bandymams.
O pagrindinis rėmėjas yra „Audi“, kuri projektą remia ne tik finansiškai, bet ir technologine dalimi. Pavyzdžiui, mes išnaudojame jų gamybinius pajėgumus, kad sukurtume tam tikrus techninius sprendimus, kaip nusileidimo įranga ir panašiai.
– Pereikime arčiau automobilių. Koks jūsų asmeninis ryšys su automobiliais?
– Kalbant apie automobilius, man labiausiai patinka tai, kad Vokietijoje turime greitkelius, kuriuose greitis nėra ribojamas. Tai yra dalykas, kuris man apskritai visų pirma ir siejasi su automobiliais, tai – iš tikrųjų ypatingas niuansas.
Aš labai mėgstu ilgesnes keliones. Gal nuskambės kvailai, tačiau važinėdamas po miestą visą laiką esi priverstas galvoti apie rūpesčius: ką pirkti parduotuvėje, ką nuveikei darbe, ką darysi rytoj ir panašiai. O kai tu važiuoji kokius 800 kilometrų, tada tikrai suartėji su automobiliu. Tada tampa svarbu, ar tavo automobilis geras ir tu gali pajausti vairavimo malonumą. O mieste tu tiesiog neturi laiko galvoti apie tai.
– Kokį automobilį jūs vairuojate kasdien?
– Kasdienai aš turiu nedidelį „Renault“, ne pačios naujausios kartos.
– Pakalbėkime apie ateitį. Kokia jūsų ateities transporto vizija? Kokius automobilius mes vairuosime?
– Manau, kad čia niekuo jūsų nenustebinsiu, nes yra šimtu procentu aišku, kad ateitis priklauso elektriniams ir autonomiškiems automobiliams. Tik aš nesu šalininkas minties, jog tai įvyks jau labai greitai. Žinau, kad niekas negali to pasakyti tiksliai, tačiau mano spėjimas būtų, kad tam prireiks bent 20-30 metų. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Paprastai žmonės labiausiai gilinasi į technologinį aspektą – kaip sukurti autonominį automobilį, kuris neužmuštų kitų žmonių, tačiau aš manau, kad problema yra gerokai kompleksiškesnė. Pavyzdžiui, kaštai. Niekas nepagalvoja, kad dažniausiai žmonės perka ne naujus automobilius, o jau pavažinėtus. Tokiu būdu autonominė technologija, kuri, tarkime, pasirodys kitais metais, visuotinai paplis tik po 10 ar net 15 metų, kai tokie automobiliai bus nupirkti antrą ar trečią kartą.
Bet aišku tai, kad tikrai dominuos autonomiški ir elektriniai automobiliai. Autonomiški automobiliai turėtų tikrai išspręsti vieną bjauriausių vairuotojų problemų – važinėjimą po miestą spūstyse. Šitos vairavimo dalies aš iš tikrųjų nekenčiu (juokiasi – red.).
– O kalbant apie energijos generavimą, ar jūs piešiate šviesiausią ateitį elektrai?
– Elektra – kol kas švariausias pasirinkimas, bet čia irgi yra problemų. Pagrindinė jų – iš kur mes tą elektrą gauname. Po jos pavadinimu slypi visa industrija, kuri anaiptol nebūtinai tokia „žalia“. Tad judant šia kryptimi reikia dar daug nuveikti. Kita vertus – judama teisinga kryptimi, mes turime gerą atskaitos tašką.
– Ką jūs manote apie vandenilio elementų automobilių perspektyvą?
– Galvoju, kad ši technologija yra gera, bet aš ją matau kaip tarpinę stotelę. Jos efektyvumas gali būti labai didelis, tačiau man ši technologija – labiau energijos saugojimo sprendimas. O kaip mes ją gaminame, čia klausimas vėl lieka atviras. Vandenilį reikia išgauti ir ši technologija man vis dėlto primena paprasčiausią cheminį akumuliatorių, kurį reikia įkrauti.
Mes susiduriame su fizikos dėsniais: energija turi būti ne tik pagaminta, bet ir kažkur perkelta, tada saugoma, kad galėtume naudoti tada, kada reikia. Ir šioje grandinėje nėra jokių stebuklingų sprendimų. Todėl galvoju, kad čia turime tarpinį sprendimą, kurio ištobulinimui gali prireikti dar kokių 20 metų.
– Ar tai reiškia, kad netolimoje ateityje galime tikėtis kažkokių naujų, revoliucingų technologijų, kurios pranoktų ir šias? Gal, pavyzdžiui, ir koks nors jūsų mėnuleigio techninis sprendimas tam pasitarnautų?
– Be abejo, mes to ir tikimės (juokiasi – red.). O kalbant rimčiau, aš manau, kad technologijos nėra pats svarbiausias dalykas. Mano galva, svarbiau yra tai, kaip mes žiūrime į tas technologijas, koks mūsų santykis su jomis.
Pavyzdžiui, telefonas. Mes į jį dabar žiūrime visiškai kitaip nei prieš 20 metų, kai telefonas buvo daiktas, skirtas paskambinti kam nors, o dabar gali atlikti daugybę kitų funkcijų. Manau, kad panašus likimas laukia ir automobilių.
Atsimenu sceną iš vieno mokslinės fantastikos filmo, kuriame personažas tiesiog įšoka į automobilį vienoje vietoje ir iššoka kitoje, o tie automobiliai tiesiog zuja kažkur po miestą patys. Jie nevažiuoja konkrečiai pas jus, tačiau tiesiog važinėja kažkur aplinkui, o jūs galite bet kada pagauti važiuojantį pro šalį.
– Primena dalijimosi automobiliais paslaugą.
– Taip, sakyčiau primena kombinaciją iš dalijimosi automobiliais, elektromobilių, autonomiškų automobilių ir taksi. Tai yra dalykas, kurį aš kuo puikiausiai įsivaizduočiau miesto transporto sprendimų įgyvendinime. Reikia suvokti, kad miestai bus vietos, kuriose labiausiai reikės autonomiško transporto.
Mano močiutė gyvena beveik 500 kilometrų atstumu nuo manęs. Kai važiuoju jos aplankyti, paprastai aš vairuoju savo automobilį ir norėčiau, kad ateityje taip ir išliktų. Bet vairavimas mieste manęs visiškai nežavi ir čia visai mielai naudočiausi bendru transportu.
Tai yra dvi visiškai skirtingos transporto paskirties suvokimo koncepcijos ir, manau, kad sprendimai gali būti daromi tokiomis kryptimis.
– Kaip smarkiai augs IT įtaka ateities transporto sprendimams?
– Augs neabejotinai. Darbo reikalais daug keliauju ir dažnai tenka nuomotis automobilius. Atkreipiau dėmesį, kad praktiškai visi jie jau dabar yra prijungti prie interneto. Dauguma iš jų tokiu būdu gali pasiūlyti naudingų sprendimų, kiti būna prijungti pramogai ir panašiai. Tačiau visus juos vienija tai, kad jau dabar jie yra kažkiek priklausomi nuo IT sprendimų.
Mane labiau neramina faktas, kad tokie dalykai daro automobilius labiau pažeidžiamus nei bet kada anksčiau. Jau esame girdėję apie istorijas, kai programišiai įsilaužia į automobilius ir gali juos kontroliuoti per atstumą. Čia yra daugybė niuansų, apie kuriuos žmonės niekada nesusimąsto.
Supraskite mane teisingai – aš dirbu IT saugumo sistemų tyrėju, todėl galbūt mano profesinis interesas verčia galvoti šiek tiek kitaip. Aš matau niekaip gyvenime su programavimu nesusijusius žmones, kurie kemša vis daugiau programinės įrangos į automobilius ir tai mane neramina (juokiasi – red.). Kas būtų, jeigu jie paliktų galimybę internetu kontroliuoti variklį? Būtų totalus fiasko.
Žinoma, tie dalykai evoliucionuos ir bus išspręsti.
– Evoliucionuos ir IT sistemos?
– Galvoju, kad kažkiek evoliucionuos taip pat. Bet paprastam vartotojui tai bus nematoma, nes jis stebės tik progresą, kuris vadinsis „kaip autonominis automobilis tapo dar geresnis per paskutinius penkerius metus“. Be to žmonės labiau vertins pramoginę dalį – ar galima dar kažką daugiau nuveikti automobilyje ir panašiai.
Manau, kad svarbiausi pokyčiai jau yra įvykę ir ateityje bus tik nedideli patobulinimai. Ir kažkokių stebuklų čia nebus. Autonomiškoms sistemoms tikslai yra paprasti: veikti autonomiškai, išvengti susidūrimų ar kitokių incidentų ir nugabenti jus iš taško A į tašką B. Šie tikslai bus įvykdomi vis geriau ir geriau, automobiliai galės priimti sprendimus vis greičiau ir greičiau.
Beje, mūsų dabarties pasaulis jau turi šiek tiek autonomiškų automobilių komponentų. Ir tai yra labai ypatingas autonomiškumas, nes jis pagrįstas realiu laiku vykstančiais įvykiais. Kalbu apie programas, kurios priima sprendimus judėdamos.
Pavyzdžiui mūsų mėnuleigis irgi autonomiškas, bet jis sprendimus priima nejudėdamas. Tiesiog jis sustoja, analizuoja aplinką ir tada priima sprendimą, ką daryti toliau. Bet priimti sprendimus judant yra visiškai kitas dalykas, nes reikia atsižvelgti į greitį, judėjimo krypti ir panašiai.
– Ar galime tikėtis, sakykime, po 20 metų kažko panašaus į dirbtinį intelektą, kuris valdys transporto sistemas?
– Suprantu, ką turite omeny, bet reikia patikslinti dirbtinio intelekto sąvoką. Pavyzdžiui, „Google“ turi kalendoriaus funkciją, kur jūs galite įrašyti susitikimą. Jeigu jį praleisite, kalendorius pats paskirs kitą laiką. Pagalvokime apie tai – čia jau yra savotiškas dirbtinis intelektas: jūs gaunate asmeninę sekretorę, kuri pasirūpins jūsų planais už jus.
Be abejo, tai nėra kažkokios dirbtinės smegenys. Tiesiog „Google“ naudoja labai protingus algoritmus, kurie darosi vis protingesni. Todėl jeigu sukrausime daugybę tokių algoritmų į vieną krūvą ir dar padarysime kažkokią žmogišką sąsają – visai gali būti, kad pasijusime turį dirbtinį intelektą.
– Kuris galės pats mokytis toliau?
– Taip, žinoma. Pavyzdžiui dabar egzistuojanti programa „Siri“ iš esmės pati mokosi. Ir ją galės mokyti naudotojai. Tas pats taikytina „Google“ paieškos varikliui. Ir įvairiems mažesniems projektams.
– Ar jūsų negąsdina tokia perspektyva?
– Ji absoliučiai mane gąsdina.
– Tad kas nutiks tiems, kuriems automobilis, vairavimas ir su tuo susiję dalykai yra gyvenimo būdas? Arba tiems, kuriems automobilis yra galimybė parodyti savo statusą visuomenėje? Ar jie bus priversti viską prarasti dėl vis protingesnių programų?
– Nemanau, kad jie visiškai praras tuos dalykus, kuriais gali džiaugtis dabar. Mano supratimu, yra dvi automobilių vartotojų grupės: važiuotuojai iš taško A į tašką B ir žmonės, kuriems iš tikrųjų patinka vairuoti. Dabar jie visi susimaišę ir gatvėse mums sunku atskirti, kas yra kas.
Tačiau ateityje juos atskirti bus lengviau. Tie, kas mėgsta vairuoti, pavyzdžiui, kaip aš, kuris mėgsta važiuoti šimtus kilometrų greitkeliuose, kuriuose greitis neribojamas, – tokie žmonės pirks specialiai tam skirtus automobilius. Tuo metu visiems kitiems tai bus visiškai nesvarbu.
Aš ir dabar pažįstu begalę žmonių, kuriems visiškai nusispjauti, ką jie vairuoja. Jie tiesiog perka kokį nors nebrangų automobilį, nes juo dažniausiai važiuos į parduotuvę, kad nereiktų nešti maišų su pirkiniais. Tad ši grupė ir patirs didžiausią technologinį poveikį, jie taip pat bus labiau atskirti nuo kitų vartotojų.
Nemanau, kad kas nors visiškai išnyks, tiesiog bus geresnis pritaikomumas. Aš tikrai matau ateitį, kurioje mėgstantys vairuoti nebus atgrasomi nuo šio pomėgio.
– Kitaip tariant, autonominės technologijos bus labiau pritaikytos važinėjantiems mieste, o tikriesiems vairavimo fanams palikti užmiesčių keliai?
– Na, pabandykime nupiešti ateities viziją. Manau, kad kažkada ateis tas metas, kai miestai pradės drausti vairuojamus automobilius dėl saugumo. Nes visiems automobiliams tapus autonomiškiems ir galintiems keistis duomenimis, keliavimas taps gerokai saugesnis. Be to – efektyvesnis, mažiau taršus ir panašiai. Pavyzdžiui, uždarius kažkokią gatvę remontui, visi automobiliai žinos, kad ten nėra ko važiuoti. Ir taip toliau.
Ir tokia sistema taps visiškai neefektyvi, jeigu į ją bus „įleistas“ nors vienas vairuojamas automobilis. Todėl ir spėčiau, kad rasis miestų, kurie draus tokius automobilius. Ir tiesą pasakius, man tai būtų priimtina. Bet vėl gi – tokios sistemos teks laukti gal 20, o gal ir 30 metų.
Dar vienas pavyzdys. Visos kasdienės mūsų problemos su automobiliais – kamščiai, parkavimo vietų paieška, kuro užpilimas ir panašiai – yra visiškai numatomos, nes jos pastoviai kartojasi. Todėl jeigu jus šias problemas matote ir suprantate, kažkoks algoritmas galėtų tai išspręsti. Nes algoritmai sprendžia dalykus, kurių buvimo mes net nesuvokiame.
– Ir nieko dėl to neaukosime?
– Yra vienas dalykas, dėl kurio aš nesu galutinai apsisprendęs ir dėl kurio galima nerimauti. Tai dalykas, susijęs su privatumu. Dabar visi turi globalaus pozicionavimo įrenginius, kurie yra praktiškai kiekviename telefone ar naujame automobilyje.
Pavyzdžiui, visi „Android“ vartotojai pagal nutylėjimą sutinka, kad iš esmės bet kada būtų nustatoma jų buvimo vieta. „Google“ naudoja šiuos duomenis ir jų pagalba suvokia, kad, pavyzdžiui, jūs esate automobilyje ir kažkur judate. Ir jeigu jūs sumažinate greitį, „Google“ mato, kad jūs pradedate važiuoti lėčiau.
Gaudama duomenis, kad daugybė vairuotojų vienoje vietoje staiga ima važiuoti lėčiau, „Google“ suvokia, kad ten yra kamštis ir tiems, kas naudojasi „Google Maps“, siunčia pranešimus apie vietas, kurias reikėtų apvažiuoti.
Tai yra patogi ir išmani funkcija, tačiau jį taip pat gąsdinanti. Dabar pagalvokime, kad šis algoritmas klysta 0,001 procento per kažkokį laiko tarpą. Tai neatrodo daug, tačiau viena tokia klaida gali lemti dramatiškas pasekmes, jeigu tokiam algoritmui būtų pavesta daugiau funkcijų.
– Pokalbį norėtusi pabaigti linksmiau. Sakykite, kas bus, kai jūsų mėnuleigiai įvykdys savo misiją?
Mūsų norimas ištirti mėnuleigis ten stovi jau 44 metus. Dabar įsivaizduokite: jūs pasistatėte savo automobilį Mėnulyje, kur 42 metus jis stovi ekstremaliomis sąlygomis, atlaikydamas iki 300 laipsnių skirtumus. Tai – velniškai įdomu. Labai įdomu, sužinoti, kokios medžiagos atlaikė tokius išbandymus. Vėliau šias žinias galėsime panaudoti kitoms kelionėms kosmose.
– Sėkmės jūsų misijoje ir gero laiko Vilniuje, „Login“ konferencijoje.
– Dėkoju.
Robertas Boehme savo paskaitą skaitys ketvirtadienį, gegužės 5-ą dieną, 11 val., „Omnitel“ salėje.
