Kuriose Lietuvos vietose jaučiamos Černobylio AE avarijos pasekmės

Praėjo 30 metų, kai 1986 m., balandžio 26 d. įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, tačiau dar ir šiandien jaučiami šios nelaimės padariniai. Per šį laikotarpį, kaip aiškina Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI), Cheminių tyrimų skyriaus patarėjas Pranas Drulia, tik perpus sumažėjo iškritusio radioaktyvaus cezio (¹³⁷Cs) kiekis, kurio pusėjimo trukmė yra 30 metų.

Radioaktyvi tarša

Pirmomis dienomis po atominės elektrinės avarijos radiacinę situaciją Lietuvoje daugiausia nulėmė jodo (¹³¹J) izotopai. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas radioaktyvaus ¹³¹J tyrimams žaliaviniame piene. Pietinėje šalies zonoje nustatyti ¹³¹J kiekiai buvo aiškiai didesni už maksimaliai leistiną pieno aktyvumą vaikams, kuris yra lygus 370 Bg/l. Kai kuriuose Respublikos rajonuose buvo priimtas sprendimas, draudžiantis naudoti vaikams užterštą ¹³¹J pieną.

Radionuklidų cezio (¹³⁷Cs) ir stroncio (⁹⁰Sr) matavimai maisto produktuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) radiologinėse laboratorijose buvo atliekami nuolat, nes tokių matavimų rezultatai atspindi radiacinės taršos tendencijas šalyje, taip pat jie buvo naudojami įvertinti apšvitos dozes, kurias gauna gyventojai, vartodami įvairų maistą.

Tiriami maisto produktai

Lietuvos įmonės palaikė prekybinius ryšius su Ukraina, Baltarusija, Rusijos Federacija ir kitomis šalimis, iš kurių buvo importuojamas augalinis aliejus, riebalai, miško grybai ir uogos, sultys, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, taip pat buvo įvežama daug pašarų ir pašarinių žaliavų.

Kasmet radiologiškai buvo ištiriama beveik tūkstantis šių produktų mėginių. Daugelyje įvežamų prekių žymių radioaktyviosios taršos požymių nenustatyta, tačiau kai kurių rūšių produktų siuntose buvo aptinkamas radiocezis ¹³⁷Cs. Tiriant importuojamus pieno miltelius, kurie 2001–2003 m. tranzitu buvo gabenami per Lietuvą į kitas šalis, nustatytas ¹³⁷Cs. 2007 m. pirmą kartą ¹³⁷Cs nustatytas ir cukrinių runkelių išspaudose, kurio koncentracija siekė 200 Bq/kg.

Kiekvienais metais įvežamų ir iš Lietuvos išvežamų grybų ir uogų apimtys vidutiniškai sudarė iki 10 tūkst. tonų. Tyrimai parodė, kad pusėje įvežamų grybų ir dviejuose trečdaliuose įvežamų uogų siuntų buvo aptikta radioaktyvaus ¹³⁷Cs likučiai. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas įvežamų iš Baltarusijos bei Ukrainos miško grybų ir uogų siuntoms.

Nuo 1986 iki 2005 m. laikotarpiu įvežamuose grybuose ¹³⁷Cs metinės vidutinės savitojo aktyvumo reikšmės didėjo, o nuo 2006 m. stebėtas taršos mažėjimas, tačiau dar 2008 m. dviejose miško uogų–mėlynių siuntose ¹³⁷Cs koncentracija kelis kartus viršijo leidžiamas normas, 40 tonų uogų grąžinta tiekėjui iš Baltarusijos. 2015 m. radiologinės taršos atžvilgiu ištirta daugiau kaip tūkstantis importuotų grybų mėginių. Grybuose radioaktyviojo ¹³⁷Cs rasti tik pėdsakai, o savitasis aktyvumas buvo mažesnis už leidžiamą 600 Bq/kg lygį.

Tikrinama žvėriena

Be šių tyrimų dar buvo atliekami ir laukinių žvėrių mėsos tyrimai. Daugumai medžiojamų žvėrių svarbi mitybos raciono dalis yra miško grybai, uogos bei kiti miško paklotės augalai. Todėl dėsninga, kad šios medžiagos per mitybos grandinę patenka į gyvūnų organizmą, o vėliau yra aptinkamos sumedžiotų žvėrių mėsoje.

Laukinės faunos radioaktyvi tarša 1986–1997 m. mūsų šalies miškuose, ypač Kuršių nerijoje, viršijo didžiausius leistinus lygius (600 Bq/kg ). Žvėrių mėsoje ¹³⁷Cs metinių vidutinių savitųjų aktyvumų reikšmės 1997 m. dar siekė 120 Bq/kg, o vėlesniuoju 1998–2015 m. laikotarpiu buvo stebimas mažėjimas.

2014 m. dviejų sumedžiotų šernų raumens mėginiuose nustatytas ¹³⁷Cs savitasis aktyvumas siekė 328,50 Bq/kg ir 286,6 Bq/kg. Vienas šernas buvo sumedžiotas Šilutės r., Kintų miške, kitas–Jurbarko r., Montvilių girininkijoje. 2014 m. Šilutės r., Būdviečių miške, sumedžioto šerno mėsoje ¹³⁷Cs savitasis aktyvumas siekė tik 19,79 Bq/kg.

Radiacija Lietuvoje pasiskirsčiusi netolygiai

Šie pavieniai atvejai rodo apie netolygų radioaktyvių medžiagų pasiskirstymą šalyje. Palyginti su atskirose šalies teritorijose išmatuotais skirtingais ¹³⁷Cs savitaisiais aktyvumais mėsoje, galima teigti, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose gali būti skirtingas. Tai galėjo lemti pavienių stambiųjų karštų radioaktyvių dalelių iškritimas po Černobylio AE avarijos.

Per 2010–2015 m. laikotarpį radiologiškai ištirti 26 stirnų, 22 šernų, 36 elnių, 2 fazanų ir 2 stručių mėsos mėginiai. Rizikos požiūriu dažniau ¹³⁷Cs aptinkamas šernienoje, rečiau–stirnienoje ir elnienoje. Visiškai šio radionuklido nerandama fazanų, stručių ir ūkiuose auginamų laukinių žvėrių, paukščių mėsoje.

2015 m. sausio–lapkričio mėnesiais šalies teritorijoje sumedžiotų šernų mėsoje ¹³⁷Cs savitasis aktyvumas siekė tik 16–20 Bq /kg.

Kitų žvėrių skerdienose (elnių, stirnų) radioaktyvaus ¹³⁷Cs buvo rasta tik pėdsakai.

Radiologinę kontrolę būtina tęsti

2011 m. kovo 11 d. įvykiai Japonijos Fukušimos AE, privertė dar sykį suklusti pasaulį dėl branduolinės energetikos keliamo pavojaus. Nors įvykiai aprimę, tačiau vis dar jaučiamas nerimas dėl maisto produktų, importuotų iš Japonijos, kokybės ir saugos. Maisto produktai iš Japonijos sudaro labai mažą dalį eksporto. Iš jų daugiausia eksportuojama žuvis, vaisiai, daržovės, arbata, prieskoniai, šiek tiek grūdų ir kiti produktai.

Dėl galimos radioaktyvios taršos Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) kontroliuoja kiekvieną iš Japonijos importuotų maisto produktų siuntą. 2011 m. Lietuva gavo tik vieną skubų pranešimą apie iš Japonijos į Prancūziją įvežtą žaliąją arbatą, kurios radioaktyvioji tarša viršijo leistiną lygį.

Įvykus Černobylio bei Fukušimos atominių elektrinių avarijoms, suskilo dalis iškritusių radionuklidų, tačiau kad suskiltų radioaktyvusis cezis (¹³⁷Cs), dar prireiks nemažai laiko. Todėl, kaip pažymi NMVRVI specialistas P. Drulia, ir toliau reikėtų tęsti gyvūninių žaliavų, miško gėrybių, ypač importuojamų prekių iš trečiųjų šalių, paveiktų Černobylio AE avarijos, radiologinę kontrolę.