„Mokslas yra šiandienos valiuta – žinių ir inovacijų ekonomikoje būtent jis kuria pridėtinę vertę. Todėl
mokslininkams būtina ne tik komunikuoti apie tai, kokius tyrimus jie atlieka, bet ir pradėti tuos tyrimus
konstruoti nuo visuomenės, nuo verslo poreikių“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo
prorektorė Asta Pundzienė.
„Mokslas yra šiandienos valiuta – žinių ir inovacijų ekonomikoje būtent jis kuria pridėtinę vertę. Todėl mokslininkams būtina ne tik komunikuoti apie tai, kokius tyrimus jie atlieka, bet ir pradėti tuos tyrimus konstruoti nuo visuomenės, nuo verslo poreikių“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo prorektorė Asta Pundzienė.
Nors dviejuose pagrindiniuose Lietuvos naujienų portaluose jau yra skiltis „Mokslas“, tačiau, iš pirmajame puslapyje atsidarančių naujienų, tik penktadalis – lietuviškos. Arba: net penktadalis, nes kitose nespecializuotose interneto medijose tokios kategorijos iš viso nėra.
„Mokslo komunikacija Lietuvoje vykdoma atbulomis rankomis, tik dėl „paukščiuko“, nesuvokiant elementarių komunikacijos principų – kam pasakoju, kas yra auditorija, koks turi būti pasakojimas, kaip konstruojama istorija, ką žmonės ims skaityti ir nenumes“, – teigia Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ vyriausiasis redaktorius.
Švedų žiniasklaidos grupei „Bonnier“, leidžiančiai šį žurnalą, priklauso ir „Iliustruotasis mokslas“ – šiandien vienas iš keleto mokslo populiarinimo žurnalų Lietuvoje. Paklaustas, kiek jame yra su Lietuvos mokslininkų tyrimais susijusių straipsnių, A. Katkevičius atsako lakoniškai: „Nėra“.
Padėtis Lietuvoje – apgailėtina
Pasak A. Katkevičiaus, nors Lietuvos mokslininkai žurnalui siūlo ne tik temas, bet ir rašinius, populiarių ir įdomių tekstų jie neparašo: „Papasakoti istorijos, kaip mums reikia, lietuviai mokslininkai nemoka, o mokslo populiarinimo žurnalistų Lietuvoje yra lygiai 0“.
Ši problema, pasak jo, užkerta kelią ne tik Lietuvos mokslo naujienų sklaidai mūsų šalyje, bet ir už jos ribų – „Iliustruotasis mokslas“ leidžiamas keliolikoje pasaulio šalių, nuo Islandijos iki Australijos. „Skaitau paskaitas mokslininkams, kaip turėtų būti pasakojamos istorijos, bandau paaiškinti kūrybinio rašymo principus, pats ieškau kūrybingų žmonių, pavyzdžiui, „FameLab“ konkursuose, socialiniuose tinkluose, skiriu vietos mokslo populiarinimo tekstams kitame mūsų žurnale – „Verslo klasėje“, bet kol kas autorių kuopos neišauginome“, – teigia žiniasklaidos profesionalas.
Lietuvos mokslo tyrimų komunikaciją A. Katkevičius vertina 14 balų iš 100, padarydamas išimtį KTU: „Šis universitetas atrodo kaip šviesulys – toje pačioje sistemoje gal 23 balai“.
Nesant mokslo žinių, vakuumą užpildo šarlatanai
Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) Mokslo komunikacijos skyriaus vadovo Craigo Brierley nuomone, tyrėjai ir akademikai privalo kalbėti apie savo veiklą, nes vakuumas viešojoje erdvėje neegzistuoja.
„Visuomenėje vyksta daugybė diskusijų pačiais įvairiausiais klausimais – nuo Didžiosios Britanijos pasirinkimo, likti ar nelikti Europos Sąjungoje, iki genetinių technologijų ar bandymų, atliekamų su gyvūnais. Jei mokslininkai nepasisakys šiomis temomis, atsivers erdvė spekuliacijoms, spėliojimams, baimei“, – mano C. Brierley.
Situaciją Lietuvoje apibūdina A. Katkevičius: „Ant žmonių smegenų nešama visokių būrėjų, astrologų ir kitokių šarlatanų pučiamų miglų banga – ji prisideda prie visos visuomenės potencialo degradacijos. Viską reikia daryti, kad šita naujųjų viduramžių tamsa būtų išsklaidyta, tik tada gal kiek vėl surusens viltis, kad ir Lietuva, ir visa mūsų civilizacija išgyvens.“
Pasak pašnekovų, tiek britams, tiek lietuviams mokslo žinios yra įdomios. „Iliustruotasis mokslas“ pagal skaitomumą – penktas žurnalas Lietuvoje.
Prabilti geriausiai motyvuoja pinigai
„Jei prieš 10–15 metų būdavo gana sunku prikalbinti akademikus šnekėtis su medijomis, šiandien jie tai daro noriai“, – teigia C. Brierley. Jo vadovaujamoje mokslo komunikacijos komandoje dirba 9 žmonės, du iš jų – multimedijos specialistai.
Lūžis, pasak C. Brierley, įvyko po to, kai Jungtinėje Karalystėje įsigaliojo tyrimų vertinimo sistema „Research Excellence Framework“ (REF), kurios vienas iš pagrindinių kriterijų yra mokslo tyrimų poveikis visuomenei. Lėšos tyrėjų grupėms skiriamos atitinkamai REF vertinimams: mokslininkai žino, jog turi pasakoti visuomenei apie tai, ką veikia laboratorijose, kad gautų finansavimą.
„Vyksta stiprus spaudimas iš savivaldybių, iš tyrimus finansuojančių organizacijų. Atlikta labai daug darbo skatinant akademikų aktyvumą medijose. Kembridže mokslo komunikaciją išplėtėme atėjus naujam rektoriui (angl. vice-chancellor). Pats būdamas mokslininkas, jis tiki tyrimų komunikavimo svarba“, – pasakoja C. Brierley.
Žinomi = geriausi
Pasak KTU mokslo prorektorės A. Pundzienės, Lietuvoje REF atitikmuo yra Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas. Tačiau, priešingai negu Jungtinėje Karalystėje, poveikio visuomenei ir verslui dedamoji vis dar nėra vertinama kaip svarbi mokslo pasiekimų dalis. Todėl mokslo institucijoms nėra aiškios motyvacijos maksimaliai komunikuoti mokslo pasiekimus. Kita vertus, ir mūsų šalies pavyzdžiai rodo, kad komunikuoti apie savo atliekamus tyrimus apsimoka. Tyrėjų grupei paskleidus žinią apie vykdomus tyrimus, juos gali pastebėti potencialūs tiek mokslo tyrimų, tiek verslo partneriai.
„Turime ne tik labai stiprių, bet ir labai gerai iškomunikuotų mokslo tyrimų sričių. Viešinama tam tikrų tyrėjų veikla, pasakojamos komercializuotų projektų sėkmės istorijos. Todėl, kai kyla klausimas, kam skirti pinigus, atsakymas aiškus – tiems, kurie geriausi. Kurie geriausi? Matyt, kad tie, kurie žinomi“, – mano KTU mokslo prorektorė.
Pažanga kuriama mokesčių mokėtojų lėšomis
Mokesčių mokėtojai turi teisę žinoti, kas sukuriama už jų pinigus. A. Pundzienė sutinka, jog atskaitomybė prieš visuomenę, kurios gerovei tarnauja mokslo tyrimai – natūrali kiekvieno tyrėjo darbo dalis. „Būtina informuoti visuomenę apie naujas galimybes, nes nuo tyrimų laboratorijos iki masinės produkto gamybos – ilgas kelias. Jeigu, pavyzdžiui, aš žinočiau, kad kažkuris pasaulio universitetas sukūrė metodą gydyti retai ligai, reikalui iškilus, tikriausiai ieškočiau daugiau informacijos apie tai. Tas pats tinka ir kitoms sritims“, – sako A. Pundzienė.
Jos teigimu, žmogui labiausiai rūpi jo asmeninė gerovė. Jei mokslininkas aiškiai pasako, kaip tam tikri atradimai sveikatos, technologijų ar verslo srityje padės pasiekti geresnės savijautos ar sėkmės versle, visuomenė į tai noriai investuos.
Svarbiausias klausimas: „O kas iš to?“
Nors C. Brierley nemano, kad mokslo žinios kada nors taps tokios pat populiarios, kaip paskalos apie įžymybes, jis įsitikinęs, jog apie mokslą galima kalbėti įdomiai. Britas primena garsų fizikos srities tyrėją Brianą Coxą, kuris yra ir BBC laidų vedėjas, žinomas veidas kiekvienuose namuose. „Vienas mano pažįstamas žurnalistas kiekvieną žinutę vertina pagal „Eina sau!“ faktorių. Jeigu, perskaičius naujieną apie mokslo atradimą, iš nustebimo atvimpa apatinis žandikaulis, vadinasi – tai gera istorija“, – šypsosi C. Brierley.
Pasak jo, apie mokslą rašančiam žurnalistui svarbiausia mokėti užduoti klausimus ir nuoširdžiai norėti suprasti atsakymus. Į juos aiškiai atsakyti – jau tyrėjo darbas. Svarbiausias klausimas, pasak fiziko C. Brierley, kuris rašo ir apie mediciną, ir chemiją, ir kitas sritis, yra: „O kas iš to?“.
„Jei tyrėjas neturi atsakymo į šį klausimą, greičiausiai nėra ir istorijos“, – mano Kembridžo universiteto Mokslo komunikacijos skyriaus vadovas.
Mokslininkai ir žurnalistai mokosi susikalbėti
Tiek Lietuvos mokslo, tiek žiniasklaidos atstovai sutinka, jog, siekiant efektyvios mokslo komunikacijos, reikia mokyti tyrėjus ir žiniasklaidos priemonių atstovus suprasti vieniems kitus. Pasak A. Katkevičiaus, viena iš tikrai protingo žmogaus savybių yra mokėjimas papasakoti apie savo darbą taip, kad suprastų ir vaikas. Jei taip neišeina – reikia mokytis. Efektyviausias žinių perdavimo kanalas – tiek mokslininkams, tiek žiniasklaidai – yra nuoširdus ir gyvas bendravimas socialiniuose tinkluose.
KTU mokslo prorektorė A. Pundzienė apie mokslą rašančius žurnalistus ragina imtis iniciatyvos, siūlyti straipsnių tematiką, domėtis Lietuvoje atliekamais tyrimais ir nesibaiminti tyrėjų žargono. „Kai esi įsigilinęs į tai, ką darai, tau atrodo, kad pasakoji suprantamai. Iš tikrųjų, trūksta mokslo komunikacijos mokymų – kaip ir ką kalbėti, kaip pateikti informaciją“, – mano A. Pundzienė. Jos nuomone, abiem pusėms teks išmokti bendradarbiauti, nes žinių ir inovacijų ekonomikoje būtina visuomenę informuoti apie naujus atradimus greitai ir efektyviai, kitaip atotrūkis tarp gyvenimo ir pažangos vis gilės.
