Lietuvos kosmoso entuziastai ir grupė verslo valstybės bei valstybinių įstaigų atstovų svarsto ambicingą projektą – į Mėnulį nusiųsti palydovą ir išauginti lietuviško augalo sėklą. Anot naujojo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) vadovo Kęstučio Šetkaus, toks projektas išgarsintų Lietuvą, tačiau reikia įveikti finansavimo iššūkius – pinigų projektui privalės rasti verslas.
Lietuvos kosmoso entuziastai ir grupė verslo valstybės bei valstybinių įstaigų atstovų svarsto ambicingą projektą – į Mėnulį nusiųsti palydovą ir išauginti lietuviško augalo sėklą. Anot naujojo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) vadovo Kęstučio Šetkaus, toks projektas išgarsintų Lietuvą, tačiau reikia įveikti finansavimo iššūkius – pinigų projektui privalės rasti verslas.
Prieš keletą savaičių K. Šetkus Lietuvos inovacijų agentūros vadovo kėdę pakeitė į MITA direktoriaus. Kiek anksčiau K. Šetkus dirbo MITA Inovacijų paramos ir technologijų perdavimo skyriaus vedėju.
Su naujuoju MITA vadovu kalbėjome apie iššūkius inovacijų srityje, Lietuvos mokslinį potencialą ir planuojamą kosminę misiją į Mėnulį.
Naujasis MITA vadovas Kęstutis Šetkus
– Kaip vertinate per pastaruosius kelerius metus MITA nuveiktus darbus?
– Per penkerius pastaruosius metus atliktas didelis darbas ir jaučiamas proveržis. Lietuvos augimas yra tikrai geras – gerokai didesnis, nei Europos ar kitų valstybių vidurkis. Nors mūsų pozicija nėra labai gera, tačiau augimas greitas.
Pagrindinė užduotis – sukonstruotų darbų tęstinumas ir naujų iniciatyvų, kaip prekybiniai pirkimai, paleidimas ir įgyvendinimas. Manau, kad Lietuva eina teisingu keliu. Reikia truputį palaukti ir rezultatai ateis pakankamai anksti.
Mes neturime tokių sėkmės istorijų pavyzdžių, kaip „Skype“ Estijoje, bet turime įvairių iniciatyvų, kurios geros, bet nėra skirtos plačiajam ratui. Ypač kalbant apie IT technologijas, kurios labiau šviečiamosios. Biotechnologijų ir lazerių srityje mūsų pažanga didžiausia pasaulyje, bet tai nėra tiek įdomu plačiajai visuomenei.
Lietuviai labiau pasižymi inovacijų skepticizmu, nes dažnai viską vertina pagal tai, su kuo daugiausiai susiduria, o dažniausiai susiduriama su IT sistemomis. IT daugiau apima paslaugų sektorių, kur esame juodadarbiai, ne kūrėjai. Bet ir tai yra geras ženklas, nes naujausios tendencijos rodo, kad pas mus paslaugų centrai įsikuria jau ne dėl to, kad Lietuvoje geros apmokėjimo sąlygos ir maži atlyginimai, o todėl, kad yra gerų specialistų ir užsienio kalbų mokėjimas yra vienas geriausių regione.
Didžiausia problema, kad negalime užtikrinti atitinkamo tos kvalifikacijos srauto. Statistika rodo, kad emigracija gana didelė. Čia yra didžiausias iššūkis: jei norime kurti inovacijas, turime turėti, kas jas kuria.
– Užsienyje dirbantys Lietuvos mokslininkai sako, kad nėra jokių programų, kurios būtų skirtos išvykusių mokslininkų sugrąžinimui.
– Tokios programos yra, bet jos daugiau fragmentiškos. Ši problema šįmet pradėta stipriai eskaluoti, Ūkio ministerijos iniciatyva vyksta diskusijos su verslu ir su įdarbinimo agentūromis. Bus paleistos tam tikros naujos iniciatyvos ir programos.
Bandome į viską pažiūrėti plačiau ir susigrąžinti ne tik lietuvius, bet ieškoti ir kitų tautybių žmonių, kurie Lietuvoje galėtų vykdyti tiriamąsias veiklas. Infrastruktūra Lietuvos slėniuose – pasaulinio lygio.
– Dabar Lietuva į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) investuoja vos procentą BVP, o ES šalių vidurkis – 2,5 proc. Kaip turėdami tokį mažą biudžetą inovacijoms galime konkuruoti su kitomis šalimis?
– Pirma, labai svarbus inovacijų suvokimo mentalitetas. Reikia patiems išmokti atpažinti inovacijas. Nors inovacijų apibrėžimai vienodi, tačiau Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Švedijoje, kuri į MTEP investuoja 4 proc. BVP, suvokimas skiriasi.
Pavyzdžiui, gėrimų pramonėje Lietuva tik dabar pradeda deklaruoti, kad vykdo inovatyvią veiklą. Švedijoje gėrimų pramonė deklaruojama kaip inovatyvi, nes kiekvieną naują maisto rūšį kuria technologai. Visa tai statistikoje pateikiama kaip inovacijos.
Galiu pasakyti, kad mūsų MTEP statistika nėra didelė, bet tikėtina, kad realūs statistiniai rodikliai geresni. Nesakau, kad investuojame 4 proc., bet tikrai daugiau nei procentą.
Pernai matėme didžiulį proveržį – verslo išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai augo beveik 30 procentų. Šuolis nėra fragmentiškas, šįmet jį ir vėl matysime. Manau, kad per keletą metų Europos vidurkį pasieksime.
Bendroje pasaulinėje statistikoje augimas matomas vėlai. Neužilgo vėl pasirodys inovacijų švieslentė, kur matuojamas Europos indeksas, tačiau ji apims tik 2013 m. rezultatus. Iš jų dažnai sunku daryti apibendrinimus, nes duomenys vėluoja.
Viena pasaulinėje statistikoje matoma stiprybė, kuri iš tiesų gal nėra didelė stiprybė, – mes Europoje pirmaujame pagal inovacijas, kurių patys nekuriame. Lietuviai tendencingai perka prietaisus ir įrenginius iš kitur ir įrenginius kuria panaudodami kitų šalių tyrimus. Tai kaip ir privalumas, bet būtų geriau, kad viską kurtume patys. Lietuviai dažniausiai renkasi įrangą nusipirkti, negu sukurti lietuvišką, nes trūksta pasitikėjimo.
– Kokiose srityse Lietuva turėtų pasitempti?
– Lietuvoje tyrėjų skaičius versle gana žemas – pagal tai atsiliekame nuo Europos. Statistika rodo, kad didžiausią inovacijų skaičių sukuria 25–34 metų žmonės, o Lietuvos universitetuose ir įmonėse vyrauja vyresnio amžiaus tyrėjai.
Kita problema – kad mūsų dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose yra menkas. Turime išmokti būti konkurencingi tarptautinėse finansavimo priemonėse. „Horizonto 2020“ programos žinomumas auga, bet nesame pasiekę ES vidurkio.
– Mokslininkai vienu didžiausių stabdžių darbui įvardina biurokratijos problemą. Pavyzdžiui, perkant reagentus reikia pasirašyti daug popierių, administraciniai darbai tyrėjus atitraukia nuo pagrindinio darbo. Kokius matote problemos sprendimo būdus?
– Viešųjų pirkimų problema akcentuojama dažnai. Viešųjų pirkimų įstatymas keičiamas, yra pateikti Lietuvos mokslų tarybos ir MITA pasiūlymai, kaip galime palengvinti pirkimus. Bet viešieji pirkimai yra problema ir užsienyje. Čia mus reguliuoja ES teisės aktai.
Tyrėjas turi tirti, o administracinio krūvio suteikimas sumenkina galimybes atlikti tiriamą veiklą. Lietuvoje trūksta mokslinių tyrimų administratorių. Universitetuose jau atsirado tam tikri padaliniai ar pavieniai asmenys. Pažangiausi pasaulio universitetai turi stiprius, didelius komercializavimo padalinius. Tarpininko tarp verslo ir mokslo nebuvimas yra didelė bėda.
– Kai kurie iš užsienio grįžę mokslininkai teigia, kad Lietuvoje mokslines veiklas vertinančių žmonių ratas ilgą laiką nesikeičia ir dėl to atsiranda šališkumas. Neretai nutinka, kad užsienyje lietuvių moksliniai projektai yra įvertinami geriau, nei mūsų šalyje. Ar sutinkate su tokia nuomone?
– Reikia suprasti, kad kiekviena neigiama ekspertinio vertinimo išvada yra smūgis idėjos autoriui. Kiekvienas mokslininko tyrimas jam yra beveik kaip kūdikis, tad gauti neigiamą atsakymą yra skaudu. Tas pastabas girdžiu dažnai, be tikrai nesutinku. Pirmiausiai, tiek MITA, tiek ir kitur, vertina ne vienas ekspertas, o ekspertų grupės, kuriose neretai būna ir užsieniečių.
Dažnai neigiamas išvadas gavę mokslininkai vėliau atsižvelgia į pastabas, pataiso darbus ir užsienyje būna įvertinti teigiamai.
Nematau tame problemos. Problema eskaluojama daugiausiai tų žmonių, kurie gavę neigiamus įvertinimus.
– Gal galite įvardinti keletą įdomesnių projektų, kuriuos šiuo metu kuria Lietuvos mokslininkai ar startuoliai?
– Dabar planuojamas antras lietuvių „Nanoavionics“ palydovo paleidimas ir misija į Mėnulį.
Misijos į Mėnulį idėja yra išgryninta, tik yra didelis finansavimo klausimas. Turi būti verslo interesas, nes valstybė sąlygų finansuoti projektą pati neturi.
Jei verslas ras šaltinių finansuoti skrydį, būsime pirmoji valstybė, kuri Mėnulyje išbandys augalų augimą. Principas paprastas – patikrinti, ar sėkla gali sudygti Mėnulyje. NASA Mėnulyje nori įkurti gyvenvietę, o problema yra maistas, nes maisto gabenimas yra sudėtingas.
Kadangi MITA su NASA turi sutartį, vienas išvažiavęs studentas atliko tyrimą – jam NASA suteikė dalį intelektinių teisių. Jis galėtų atlikti tyrimą Lietuvoje ir tą augalą išbandyti. Galvojama apie lietuvišką dobilo sėklą.
Labai svarbu įsitikinti, ar augalas gali išaugti. Lietuvoje dirbtines sąlygas galima sukurti, bet neaišku, ar jis išaugs Mėnulyje. Jei tai pavyktų, mes nuskambėtume pasaulyje. Mūsų privalumas, kad mokslininkai turi rezervavę vietą pakilime ir jei tik randa lėšų – skrenda. Čia tik lėšų klausimas. Tai būtų unikalu, nuskambėtume per visus kanalus.
– Jei Lietuvai toks projektas svarbus, galbūt tam galėtume skirti valstybės finansavimą?
– Tai didelis finansavimas. Reikia suvokti, kad tikslas nėra tik paleisti palydovą į Mėnulį. Iš to turi būti gaunamos pajamos, turi būti patentuojama technologija, o vėliau, jei kažkas kitas norės siųsti, turės imti franšizę ir mums mokėti patento mokestį.
Jeigu verslas neparodys susidomėjimo, tai reiškia, kad idėja nėra patraukli. Mūsų tikslas nėra užsidėti pliusą, kad Lietuvos palydovas buvo Mėnulyje ir kad mes užauginome augalą.
Valstybės įvaizdžio prasme tai neblogai, bet pinigine prasme tai nėra tikslinga. Valstybė gal ir sugebėtų rasti finansavimą, bet norime patikrinti, ar tai įdomu verslui. Ir kol kas verslui įdomu – yra tam tikri entuziastai, kurie sutinka dėti dalį savo lėšų. Dabar vyksta diskusijos apie tai, kokiu būdu būtų skrendama, kiek tai kainuotų. Jose dalyvauja ir valstybės sektorius. Laiko dar yra, bet nėra konkretumo, nes neaiški suma.
Pats tyrimas nesunkiai apskaičiuojamas, bet sunku nuspėti, kiek skrydis kainuos. Vyksta derybos su kompanija, kuri užsiima paleidimu, dėl nuolaidos.
Yra padarytas tyrimas, kad tos srities tyrimų artimiausiu metu Mėnulyje nebus vykdoma. Kartais būna, kad ir mes, ir kiti įgyvendina panašius projektus, ir mes nublankstame prieš kitas šalis.
Įvaizdžio prasme parodyti, kad mes galime įvykdyti tokį projektą, būtų labai įdomu.
