Siekdamas sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris padėtų sumažinti branduolinių atliekų
toksiškumo trukmę nuo 300 tūkst. iki 300 metų, profesorius Hamidas Aït Abderrahimas kartu su Kauno
technologijos universiteto (KTU) mokslininkais dirba jau daugiau kaip dešimtmetį. 
Siekdamas sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris padėtų sumažinti branduolinių atliekų toksiškumo trukmę nuo 300 tūkst. iki 300 metų, profesorius Hamidas Aït Abderrahimas kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkais dirba jau daugiau kaip dešimtmetį. „Didžiausias šios naujos technologijos iššūkis yra saugumo užtikrinimas – bendradarbiaudami su KTU mokslininkais radome šios problemos sprendimą“, – sakė H. Aït Abderrahimas, džiaugdamasis, kad sunkus ir ilgas darbas, sprendžiant pasaulinę problemą, jau davė rezultatų.
Profesorius Hamidas Aït Abderrahimas
Pasaulinio garso mokslininkas, energetikos ir branduolinės fizikos mokslų daktaras iš Alžyro, kalbantis šešiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Belgijoje, kur yra branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) generalinio direktoriaus pavaduotojas, Leveno katalikiško universiteto (UCL) Leveno inžinerijos mokyklos (EPL) mechaninės inžinerijos katedros reaktorių fizikos ir branduolinės inžinerijos profesorius.
H. A. Abderrahimas neseniai tapo 44-uoju KTU garbės daktaru. Šis garbus vardas jam suteiktas už produktyvią partnerystę su KTU ultragarsinių ir branduolinių tyrimų srityse, svarų indėlį į naujos mokslo srities – ultragarsinės diagnostikos ir vizualizacijos ekstremaliose sąlygose – išvystymą KTU.
– Ar tai jums pirmasis garbės daktaro vardas, kurį suteikė aukštoji mokykla?, – paklausėme H. A. Abderrahimo.
– Taip, šis garbės daktaro laipsnis, kuriuo mane pagerbė KTU, man pirmasis ir juo labai didžiuojuosi. Lietuvių kalboje yra vienas posakis, kuris man labai patinka: „Kas skaito, rašo – duonos neprašo“, rodantis didelę žinių ir išsilavinimo svarbą jūsų visuomenėje. Labai vertinu tai, jog buvau pagerbtas būtent Lietuvos universiteto.
Šis garbės daktaro laipsnis man reiškia esamo bendradarbiavimo su KTU stiprinimą. Kartu su kolegomis iš Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto kartu dirbame jau daugiau nei 15 metų, nuo 2001-ųjų.
Doctor honoris causa vardas taip pat reiškia, kad esi universiteto ambasadorius, todėl būdamas KTU garbės daktaru, stengsiuosi perteikti jo idėjas, vertybes, atvirumą ir tarptautiškumą.
– Nuo 1998 metų esate Belgijos branduolinių tyrimų centro (SCK/CEN) kartu su KTU Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institutu vykdomo projekto MYRRHA vadovas. Ko siekiama šiuo projektu?
– MYRRHA yra 1,5 milijonų eurų vertės projektas. Jo tikslas – sukurti naują modernaus reaktoriaus prototipą, kuris sunaikintų radioaktyvias atliekas. Šiandien reaktorių panaudoto branduolinio kuro toksiškumo trukmė gali būti sumažinta nuo 300 000 metų iki 300 metų.
Siekiant atlikti vadinamąją branduolinių atliekų transmutaciją, turime dirbti su greitaisiais neutronais, todėl reaktoriaus aušinimui naudojame sunkiųjų skystų metalų lydinį šviną-bismutą. Kartu su KTU mokslininkais atliekame mokslinius tyrimus, siekdami sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą, kuri, veikiant stipriai radiacijai, leistų gauti branduolinio reaktoriaus MYRRHA vidaus vaizdus, tuo pačiu užtikrinant jo saugų darbą.
Branduolinių atliekų konteineris / „Wikipedia“ nuotr.
– Kokie šio projekto rezultatai?
– Šiandien, dėka bendradarbiavimo su KTU mokslininkais, pagaliau galime išspręsti šią vizualizacijos problemą. Tyrimas yra labai svarbus ir saugumo požiūriu. Mūsų naudojamas aušinimo skystis yra nepermatomos, todėl, be ultragarso vizualizacijos, tam tikroms institucijoms būtų sunku įrodyti, kad sėkmingai kontroliuojame visus procesus.
Prof. Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto mokslininkai su kuriais dirbame yra pasaulinio lygio profesionalai. Tie, kurie domisi šia mokslo sritimi, šių specialistų darbą ir pasiekimus žino labai gerai.
– Kodėl pasirinkote karjerą branduolinės fizikos ir branduolinės inžinerijos srityse?
– Jau ilgą laiką dauguma informacijos, susijusios su branduoline energija, žiniasklaidoje aprašoma negatyviai. Vertinant iš mokslo pusės – tai labai įdomi sritis. Branduoliniai reaktoriai mane žavėjo ir domino nuo pat mažens, jei gerai prisimenu – nuo 16 metų.
Šiame moksle mane labiausiai žavi energijos koncentracija – net mažas kiekis urano gali sukelti milžinišką energijos kiekį. Pavyzdžiui, 4 gramai urano prilygsta 1 500 000 tonų anglies. Mokslas visada buvo didžiausias mano pomėgis. Esu laimingas, kad turėjau galimybę plėtoti savo karjerą Belgijoje, viename geriausių branduolinių tyrimų centrų. Šiandien dirbu įvairiose mokslo srityse, tačiau mano, kaip mokslininko ir kaip pasaulio piliečio, pagrindinis rūpestis yra branduolinės atliekos. Pastangos rasti aktualų visai visuomenei problemos sprendimą, yra ir didžiulė motyvacija, nes bandome atliepti žmonių iš įvairių pasaulio kampelių susirūpinimą.
– Kokie yra pagrindiniai branduolinės energijos iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria žmonija?
– Pirmoji problema, kuriai šiandien turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys yra branduolinės atliekos. Dabartiniuose reaktoriuose susidaro aukšto radioaktyvumo lygio branduolinės atliekos. Didžioji dalis pasaulio valstybių nėra priėmusios jokių sprendimų, susijusių su šių atliekų tolimesniu likimu. Štai dvi Skandinavijos šalys, Švedija ir Suomija, nusprendė laikyti savo branduolines atliekas giliai po žeme, palaidotas geologiniame sluoksnyje, be a priori nustatytos tvarkos ir procedūros. Šiuo atveju problema išlieka – radioaktyvioms atliekoms pasiekti buvusį gamtinį urano rūdos lygį užtrunka apie 300 tūkst. metų. Toks sprendimas, kurį pasirinko Švedija ir Suomija yra galimas, tačiau tai nėra pats geriausias variantas.
– Kokia galėtų būti geresnė išeitis?
– Siekiant sumažinti radioaktyvių atliekų toksiškumo laikotarpį iki 300 metų, alternatyvus sprendimas yra atskirti dalį branduolinių atliekų, kurios tuomet gali būti apdorojamos pažangiose branduolinėse sistemose, tokiose, kaip „Accelerator Driven Systems“ (ADS).
Jei ši problema ir toliau bus aktuali, manau, kad viso pasaulio mokslininkų pareiga yra surasti tinkamus jos sprendimo būdus.
– Minėjote, kad yra ir daugiau branduolinės energijos iššūkių. Kokie jie?
– Šiandien veikiančiuose reaktoriuose išnaudojamas tik 1 procentas kuro potencialo. Pradėjus naudoti greitų neutronų reaktorius, šie padėtų padidinti energijos kiekį 50 ar net 100 kartų, naudojant tą patį kiekį urano. Tai yra antrasis šiandienos branduolinės technologijos iššūkis. Trečiasis iššūkis yra susijęs su ekonominiais ir finansiniais klausimais. Pastatyti didžiulius reaktorius šiandien užtrunka labai ilgai, t. y. 10 metų nuo sprendimo imtis veiksmų priėmimo iki pirmosios pagamintos kilovatvalandės. Šalys, įmonės per tuos dešimt metų investuoja pinigus, bet negeneruoja pajamų. Taigi, vertinant ekonominiu požiūriu bei atsižvelgiant į šiandienos modernius finansinius modelius, tai nėra gerai veikianti sistema.
– Kiek kainuoja pastatyti vieną reaktorių?
– Pastatyti reaktorių kainuoja apie 3–5 mlrd. eurų, jeigu ne daugiau. Dėl šios priežasties geresnis pasirinkimas galėtų būti mažesnių gabaritų moduliniai reaktoriai (angl. Small modular reactors, SMRs), kurie yra lankstesni ir ekonomiškiau naudojantys energiją.
Mano įsitikinimu, šie reaktoriai turi pranašumą ekonominiu ir finansiniu požiūriu, nes jie yra lengviau sukonstruojami ir pagaminami. Sugeneravus pajamas, kitas reaktorius gali būti pastatytas be tolimesnio delsimo.
Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, jog šie reaktoriai susideda iš mažų blokų, kurie įgalina elektros gamybai pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius, tokius, kaip vėjo, saulės ar geoterminė energija.
Visuomenei reikalinga elektra ir sprendimai, kurie nereikalautų didelių rizikų, būtų įgyvendinami per nustatytą laiko tarpą ir pernelyg nesutrikdytų jų gyvenimo būdo. Priimant sprendimus, susijusius su branduoline energija, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus.
– Ar įvairių šalių vyriausybės bus pasirengusios investuoti į šių, ne pigiai kainuojančių, problemų sprendimą?
– Tai nėra kažkas neįperkamo. Tiesą sakant, sprendimai, susiję su branduolinėmis atliekomis, kainuotų 20 proc. daugiau, lyginant su priemonėmis toksinių medžiagų tvarkymui, kurių šiuo metu imasi įvairios pasaulio valstybės.
Sprendžiant tokios svarbos klausimą, būtina investuoti į mokslinius tyrimus, siekiant gauti reikiamus atsakymus – imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikia suprasti problemos esmę.
– Kokie jūsų ateities planai su KTU?
– Technologijos, kurią mes sukūrėme panaudojimas, dar gali būti didinamas, plečiamas. Kartu su kolegomis iš KTU dirbame, įgyvendindami specialiai šiai ultragarso vizualizacijos sistemai kuriamą europinį projektą. Mūsų tikslas yra pateikti šį projektą kitame didžiausios ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ etape spalio mėnesį.
Taip pat norėčiau pridurti, kad kai kurios šalys yra pasirengusios skatinti atominę energetiką. Šiuo atveju kalbame apie ilgalaikį procesą, kuris reiškia branduolinių reaktorių veikimo pratęsimą 20–30 metų. Šių įrenginių sudedamosios dalys sensta, todėl jas reikia nuolat tikrinti, prižiūrėti. Ultragarsinės diagnostikos metodas gali būti tas novatoriškas sprendimas, kurio šiuo metu ir reikia.
Kartu su KTU mokslininkas iš Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo instituto taip pat testuojame ir atliekame betono, naudojamo atominių elektrinių užtvarams nuo radiacijos, biologinės apsaugos mokslinius tyrimus.
– Ar matote potencialo bendradarbiavimui su KTU kitose mokslo srityse?
– Taip, matau nemažai potencialo bendradarbiavimui su KTU Mechatronikos institutu. Belgijos universitetas, kuriame dėstau, turi mokslinių tyrimų programą, susijusią su medicina, kurioje įvairių žmogaus kūno dalių lūžiams gydyti pasitelkiamos mechatroninės technologijos.
– Koks yra šiuolaikinis mokslininkas?
– Šiandienos modernus mokslininkas yra tas, kuris gali dirbti tarptautinėse komandose, yra atviras kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, mano minėtame projekte MYRRHA kartu dirba 34 skirtingų tautybių žmonės. Vienas stebėtinų dalykų dirbant šioje srityje, yra tai, jog iš kolegų niekada nesulauksi klausimų apie savo tautybę. Mokslininkams nerūpi tavo kilmės šalis, jiems įdomi tik laboratorija, kurioje dirbi.
Esu įsitikinęs, kad turėtume skatinti mokslinę veiklą jau pradinėse ar vidurinėse mokyklose, kad vaikai žinotų, jog tapti mokslininku nėra neįmanomai sudėtinga – tereikia išsiugdyti smalsumą. Žinoma, mokslininko darbe yra sudėtingų dalykų, kuriuos reikia perprasti, tačiau smagių akimirkų moksle – žymiai daugiau. Dėl to, kasdien darydamas tai, ką mėgstu, jaučiuosi taip, lyg nebūčiau dirbęs nei dienos savo gyvenime (šypsosi, – aut. past.).
