Sklindantys apokaliptiniai perspėjimai dėl dirbtinio intelekto apginklavimo pavojaus ir autonominiams automobiliams stumdantis keliuose su ne tokiais sąmoningais eismo dalyviais, galima išties įsijautrinti. Tačiau mūsų akys nukreiptos ne ten, iš kur pavojus gali kilti greičiausiai.
Bepiločių skraidančiųjų aparatų, tokių, kuriuos kiekvienas norintis gali įsigyti radijo bangomis valdomų žaislų skyriuje, pasaulio gerinimo potencialas – begalinis. Jie gali padėti policijai, ieškoti dingusiųjų be žinios, filmuoti neįtikėtinus vaizdus ir net gelbėti gyvybes. Kiekvienais metais, jei ne mėnesiais, bepiločiai skraidymo aparatai – dronai – darosi efektyvesni, greitesni, manevringesni ir prieinamesni. Tačiau kas nutinka, kai dronai pereina į tamsiąją pusę? Nauja Britanijos analitinės agentūros „Open Briefing“ ataskaita stengiasi atsakyti į klausimą, kiek reali civilinių dronų keliama grėsmė ir ar verta jų bijoti. Trumpą ataskaitos santrauką galima perskaityti „Wired“.
Drono „DJI Phantom“ prezentacija CES 2016 parodoje Las Vegase / © Alex Wong, „ Getty Images“
Trumpai tariant, grėsmė reali. Analitikų nuomone, patys paprasčiausi,visur pardavinėjami dronai dėl savo galimybių ir prieinamumo, jau dabar, pakliuvę į blogas rankas, kelia rimtą grėsmę, tačiau kas dar blogiau, netrukus prie skraidančių bepiločių aparatų prisijungs efektyvūs antžeminiai ir povandeniniai aparatai, suteiksiantys teroristinėms, sukilėlių ir kriminalinėms grupuotėms platų veikimo lauką.
Dabar į civilinę rinką orientuotus dronus vadinti svarbia teroristinių organizacijų arsenalo dalimi negalima. Netgi pagarsėjusiame įvykyje, kai sužinota apie nedidelį IV droną, 2014 metais skraidžiusį virš Sirijos armijos pozicijų, populiarusis modelis „Phantom FC40“ veikiausiai naudotas propagandos tikslais. Ekspertai surinko nemažai duomenų, rodančių, kad IV vis aktyviau naudoja dronus, tačiau aparatai daugiausiai naudojami žvalgybai. Kaip bebūtų, jau esama žinių ir apie karinį komercinio bepiločio panaudojimą: gruodį spaudoje pasirodė pranešimai apie skraidantįjį aparatą, pakrautą sprogmenimis, kurį virš Sirijos teritorijos numušė kurdai.
Tai buvo pirmasis žinomas epizodas, kuris kol kas netgi nelaikomas įrodytu faktu, ir dauguma komercinių bepiločių skraidymo aparatų negali pakelti sunkaus krovinio, kuriuo būtų galima padaryti didelę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad jie neefektyvūs: pasak „RAND Corporation“ politologo Colino Clarke'o, skriejanis link priešininko dronas jau pats savaime „sėja širdyje baimę“. O turint omenyje, kad IV noriai naudoja šiuolaikines technologijas ir adaptuojasi prie naujienų, ekspertai baiminasi, kad teroristai galiausiai išmoks visapusiškai išnaudoti bepiločius skraidančiuosius aparatus savo tikslams.
Analitinio centro ataskaitoje perspėjama apie bepiločių skaidančių aparatų keliamą grėsmę ne tik tolimose šalyse, kur vyksta kariniai veiksmai. Tai, kad dronus galima lengvai įsigyti, reiškia, jog „blogiukai“ gali juos panaudoti kur tinkami, bet kuriame pasaulio taške. Psichologiškai nestabilus vienišius. Teroristai. Narkotikų prekeiviai. Pramonės šnipai. Visų rūšių ir atspalvių radikalūs aktyvistai. Piktų užmačių, kurių vykdymui praverstų nebrangus bepilotis skraidantysis aparatas, sąrašas toks pat ilgas, kaip ir gerų darbų, konstatuoja ataskaitos autoriai.
Atsitikimai su bepiločiais atrodo nelabai grėsmingi – Vašingtone skraidantysis aparatas žnektelėjo į pievelę priešais Baltuosius Rūmus; Sidnėjuje kažkas nesusitvarkė su valdymu ir dronas įsirėžė į Operos teatro sieną. Tokijuje aktyvisto kvadrakopteris nusileido ant premjero biuro stogo su pritvirtinu konteineriu, pripiltu radioaktyvaus smėlio. Tačiau už mažų incidentų slypi didelė grėsmė: įprastas bepilotis, panašus į šimtus tūkstančių kitų, nepastebėtas gali atsidurti bet kur – šalia administracijos pastato, stadiono, teatro. Ir jei fizinė komercinio drono sukelta žala bus nedidelė (įtaisu didelio svorio pakelti neįmanoma), tai psichologinis ir agitacinis efektas gali būti daug reikšmingesnis.
Ar įmanoma kovoti su priešiškai nusiteikusiais skraidančiais aparatais? „Open Briefing“ ekspertų nuomone, tai įveikiama užduotis, tiek pasyviais (teisės aktais nustatytomis neskraidymo zonomis aplink svarbius objektus, ribojimai, įdiegti į prietaisus dar juos gaminant, radarai), tiek ir aktyviais metodais (taip, numušinėsime bepiločius aparatus lazeriais). Bet ar įmanoma grėsmės išvengti visiškai? Deja, analitikai konstatuoja, kad kontroliuoti bepiločių skraidančiųjų aparatų valdymo technologijų neįmanoma – galima tik pabandyti kontroliuoti tuo, kurie aparatus valdo.