Puikus dalinimosi ekonomikos pavyzdys – į Lietuvos rinką visai neseniai įžengusi „Uber“ kompanija, kuri per paskutiniuosius keletą metų išaugo į 50 mlrd. dolerių vertės verslą. Dalinimosi ekonomika paremtas verslas yra stiprus ir dažnai laimintis konkurentas prieš tradicinį verslą.
Puikus dalinimosi ekonomikos pavyzdys – į Lietuvos rinką visai neseniai įžengusi „Uber“ kompanija, kuri per paskutiniuosius keletą metų išaugo į 50 mlrd. dolerių vertės verslą. Dalinimosi ekonomika paremtas verslas yra stiprus ir dažnai laimintis konkurentas prieš tradicinį verslą.
Daugelis ekspertų sako, kad toks verslas visiškai pakeičia supratimą, kas yra taksi ir kaip gali būti naudojamas. „Uber“ išplėtė paslaugų ratą ir visiškai nugalėjo seną modelį, kurį taksistai naudojo iki šiol.
Dalinimosi ekonomikos pavyzdžių yra ir daugiau, pavyzdžiui, „Airbnb“ paslaugos, kurios visiškai sugriovė ir pakeitė viešbučių rinką. Kai yra konkurencija, galiausiai laimi vartotojas. Tai – vienas iš reikšmingiausių makroekonominių reiškinių.
Dalinimosi ekonomika kilo iš žodžio „dalintis“. Tai reiškia, kad daiktus ar paslaugas naudoja daugiau nei vienas savininkas. Daikto turėjimas ir naudojimas kažkokį laikotarpį bei visa teisinė sistema pagrįsta tuo, kad turėjimo teisė užtvirtinama ir iki tam tikro laiko tai turėjo prasmę.
Dabar, kai žmogus turi vis daugiau daiktų, jie pasidaro daug brangesni, nes santykinai kiekvienu atskiru daiktu žmogus naudojasi vis mažiau, tad ekonominis paradoksas toks, kad daikto nenaudojimas atsieina brangiau nei naudojimas. Pavyzdžiui, žmogus turi vasarnamį, kuriame apsistoja tik savaitgaliui per metus, tokiu atveju ši nuosavybė likusį laiką nenaudojama. Man labai patiko, kai vienas ekonomistas pasakė: „Žmonės skolinasi pinigus, kurių neturi, tam, kad pirktų daiktus, kurių jiems nereikia, ir tik tam, kad padarytų įspūdį žmonėms, kurių nelabai mėgsta“.
Vartojimo ekonomiką paskutiniais penkeriais metais keičia dalinimosi ekonomika, kur vieną daiktą ar paslaugą gali naudoti daugiau nei vienas žmogus. Iš kitos pusės, paslaugos ar daikto tiekėjai gali būti ne įmonės, o privatūs žmonės. Tai du kertiniai dalinimosi ekonomikos principai: objektas yra daiktas, prekė, paslauga, žinios, kurios turi daugiau nei vieną savininką, o subjektas yra privatus asmuo ir suteikia ekonominį pagrindą. Kai kas gali pasakyti – „atsiprašau, bet tai panašiau į komunizmo idėją, kai yra bendras pastatas, ūkis ir juo naudojamasi“, tačiau būtent komunizmo idėja, kaip matome, nesuveikė.
Technologinis progresas suteikė puikias galimybes pateikti informaciją įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, jei reikia su „Uber“ nuvažiuoti po penkių minučių į oro uostą, būtų kvaila bėgti į laikraščio redakciją ir įdėti skelbimą, prašyti pavėžėti, toks procesas užtruks keletą dienų, o šiandien užtrunka keletą sekundžių, nes galima naudotis patogia aplikacija. Technologinės galimybės prieš kurį laiką nebuvo prieinamos, todėl, nors egzistavo pasiūla ir paklausa, tokios paslaugos negalėjo būti realizuotos fiziškai. Tad pirmoji priežastis, kodėl dalinimosi ekonomika pradėjo plėstis, yra būtent technologijos.
Skirtingai nuo komunizmo idėjos, kur buvo iš principo panaikinamas bet koks atlygis, dalinimosi ekonomika pagrįsta kiekybiniais santykiais. Labai tiksliai žinoma, kiek ko suvartojama, pavyzdžiui, jei su „Uber“ nuvažiavai tris kilometrus, paskaičiuojama konkreti suma. Lietuviškame projekte dalinuosi.lt, kur privatūs žmonės gali nuomoti bet kokius daiktus, nuo fotoaparato iki automobilio, įvestas kiekybinis santykis. Žmogus žino: jei jis išnuomoja automobilį dienai, klientas sumoka naudojimosi mokestį. Rezultatas toks, kad žmonės naudoja daiktus, o savininkai gauna papildomą vertę.
Daugelio ekonomistų teigimu, dalinimosi ekonomika jau negali būti ignoruojama makroekonomikoje, nes vykstantys procesai keičia visuomenę. Šios ekonomikos potencialas tikrai didelis, nes yra labai daug šansų, kad nenaudojamas daiktas praranda vertę, o pinigai tiesiog išmetami. Bet koks nenaudojamas turtas yra neoptimalus ekonomikos būdas ir tiesioginis pinigų praradimas. Problema, kurią sprendžia dalinimosi ekonomika – kapitalo įdarbinimas.
Antras svarbus dalykas – dalinimosi ekonomika suteikia žmogui laisvės, nes be fiksuotos nuomos pajamų galima reguliuoti savo darbo krūvį. Pavyzdžiui, jei esu „Uber“ vairuotojas, kažkurį savaitgalį noriu sutaupyti pinigų, kodėl nepadirbėjus papildomai, pagal poreikį? Žmonės yra tikrai kvalifikuoti profesionalai, galintys dirbti daugiau nei pagrindinį darbą. Kiekvienas sau yra verslininkas ir bosas.
Įdomu tai, kad iš ekonominės pusės dalinimosi ekonomiką galima palyginti su gigantiška birža, kuri jautriai reguliuoja subtiliausius pasiūlos – paklausos pakeitimus. Prieš keletą dienų buvo informacija, kad būtent „Uber“ kaina per Naujųjų Metų sutikimą ženkliai padidėjo. Tai labai aiškiai parodo, kad jei yra mažai norinčių dirbti per šventę ir daug norinčių pasinaudoti paslauga – kaina privalo išaugti.
Džiugu, kad ir Vilniaus savivaldybė palaiko dalinimosi ekonomikos verslo modelį. Tikiuosi, kad tokių paslaugų Lietuvoje atsiras dar daugiau.
Kalbant apie ateitį, pavyzdžiui, po penkiasdešimties metų, dalinimosi ekonomika galėtų būti realizuojama didžiuliuose sandėliuose, kur žmonės sumestų savo daiktus ir ramiai vyktų atostogauti. Sandėliai būtų aprūpinti kodais bei automatiniais procesais. Daiktus būtų galima nuomotis, o gal ir nusipirkti. Pavyzdžiui, tikrai ne kiekvienas gali nusipirkti sportinį lėktuvą, tačiau tikrai dauguma žmonių galėtų jį išsinuomoti. Tikiu, kad objektai, kurie dabar atrodo nepasiekiami, galės būti pasiekiami ateityje per dalinimosi ekonomiką.
