Ateityje žmones padės gydyti maži, beveik nematomi nanorobotai – pavyzdžiui, juos švirkštu įleidus į kūną, kraujagysles bus galima valyti nuo sklerozės padarinių. Ateis taip vadinama nanorobotų era – elektronikai ir toliau tobulėjant, mažėjant, jos maitinimui reikalaujant vis mažiau elektros, tokios prognozės yra visai realios. Tokius spėjimus pateikia akademikas, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, Lietuvos mokslų akademijos narys Laimutis Telksnys.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sistemų analizės katedros profesorius, habilituotas daktaras L. Telksnys dar prieš 50 metų laikraštyje „Tiesa“ išpranašavo išmaniųjų telefonų atėjimą – nedidelių įrenginių, kuriuose akimirksniu galima pasiekti didžiulius duomenų kiekius. „Kiekvienas žmogus turės „informerį“ – garsų, šviesos vaizdų siųstuvą, imtuvą bei galingą skaičiavimo mašiną. Informeris bus ne didesnis už šių dienų rankinį laikrodėlį, todėl patogus nešioti. Norėdamas gauti kokių nors duomenų, žmogus galės užklausti per individualų informerį automatinę biblioteką ir momentaliai gauti atsakymą žodžiu, raštu arba vaizdais“, – 1968-aisiais turbūt egzotiškai skambėjusią prognozę laikraštyje „Tiesa“ pateikė mokslininkas.
Nebūtų per smarku teigti, jog prie šio spėjimo išsipildymo prisidėjo ir pats Laimutis Telksnys – 85-ąjį jubiliejų neseniai pažymėjęs akademikas jau daugiau nei keturis dešimtmečius uoliai dirba su skaičiavimo mašinomis, kompiuteriais ir kitais įrenginiais, nuolat išradinėja naujas galimybes jų pritaikymui. Už savo pasiekimus jis jau pelnė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną, dvi prietaisų pramonės premijas, tris Lietuvos mokslo premijas ir nemažai kitų reikšmingų apdovanojimų. Be kitų projektų ir atradimų, L. Telksnys yra ir pirmosios Lietuvoje elektroninės skaičiavimo mašinos bei pirmojo Europoje rašto ženklus skaitančio automato „Rūta 701“ kūrėjas.
Radijo imtuvai – „maištas“ prieš sovietus
Pašaukimą technologijoms mokslininkas pajautė labai anksti – domėjimąsi, kaip viskas veikia, skatino jo tėvai mokytojai. „Mūsų kaime, Saldutiškyje (Utenos r.), nebuvo elektros, todėl tėtis padarė vėjo jėgainę ir ne tik mūsų namus, bet ir mokyklą apšvietė. Be to, labai domėjosi radiju, visada turėjo naujausius imtuvus. Aš visa tai mačiau ir man buvo labai įdomu. O viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau pažiūrėti, kaip veikia žadintuvas – jį išardžiau, o tada sudėjau atgal. Bet sudėjus liko nepanaudotų dalių“, – šypsodamasis savo pirmuosius „tyrinėjimus“ prisiminė L. Telknys.
Akademikas pasakoja, jog studijų metais technologijas pasitelkė ir pramogoms, ir savotiškam maištavimui prieš tarybinę valdžią – pavyzdžiui, ieškodamas sovietmečiu draustos užsienietiškos muzikos, jis išmoko daryti radijo antenas, kurios aptikdavo tolokai esančias vakarietiškas radijo stotis Vokietijoje, Liuksemburge, kurios transliavo pačią naujausią pasaulio muziką. O norėdamas klausytis JAV radijo stoties „Amerikos balsas“, kurios transliacijas sovietai trukdydavo per specialiai pastatytuose bokštuose įrengtus trukdytuvus, L. Telksnys su kitais studentais pradėjo daryti radijo modifikuotus imtuvus su kryptinėmis antenomis, kurie tuos trukdymus apeidavo.
„Tais laikais bernas, kuris neturėjo savo pasidaryto imtuvo, buvo „žema klasė“. Gyvenom bendrabutyje – aštuoniese vienam kambary – ir visi turėjom po savą radijo imtuvą. Kvailiodavom visaip – sekmadieniais žaisdavom, kas ilgiau atlaikys radijo trukdžių triukšmą. Varžyboms pasibaigus išeini, lipi laiptais ir net pusiausvyrą prarandi, šitiek ausys paveiktos“, – jaunystės pakvailiojimų epizodais dalinosi mokslininkas.
Kaune pabaigęs inžinerijos ir elektrotechnikos studijas, Laimutis Telksnys susidūrė su dar viena, jau rimtesne totalitarinio režimo kliūtimi. Jo tėvas – Saldutiškio pradinės mokyklos mokytojas, jos vedėjas ir šaulių vadas – buvo ištremtas į Sibirą, tad ir sūnui neleista studijuoti aspirantūroje (dabartinėje doktorantūroje). Tačiau ir čia mokslininkas nepasidavė – 1957 m. jam pavyko savarankiškai įstoti ir išvykti aspirantūros studijų į TSRS Mokslų akademiją Maskvoje.
„Pakliuvau į patį geriausią anų laikų Automatikos ir telemechanikos institutą ir dar pas auksinį mokytoją, akademiką Vladimirą Pugačiovą. Taip ir atėjau į šios srities tyrimus“, – paaiškino akademikas. Statistinių metodų valdymo specialistas V. S. Pugačiovas, kuris buvo laikomas vienu garsiausių šios srities TSRS akademikų, buvo paskirtas L. Telksnio disertacijos vadovu.
Kompiuteris – aktorius spektaklyje
Nuo to laiko, baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą, Laimutis Telksnys pasinėrė į rimtą mokslinę veiklą ir iki šiol joje aktyviai dalyvauja. Akademikas nestokoja energijos ir naujų idėjų, jo akys ir toliau nukreiptos į ateitį – itin daug dėmesio jo veikloje skiriama lietuvių šneka valdomoms paslaugoms, lietuvių šnekos atpažinimo ir sintezės mokslinio tyrimo rezultatų panaudojimui. Jo vadovaujamas projektas LIEPA („Lietuvių šneka valdomos paslaugos“) jau suteikė galimybę laikraščių „Lietuvos žinios“, „Ūkininko patarėjas“ portaluose klausytis kompiuterio skaitomų tekstų.
Dar daugiau – tas pats L. Telksnio ir kolegų sukurtas kompiuteris (sintezatorius) jau spėjo net atlikti vaidmenį spektaklyje. Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pristatytas interaktyvus spektaklis „Remote Vilnius“ kvietė į teatrališką pažintį su sostine – didelio pasisekimo sulaukusio spektaklio dalyviai po Vilnių vaikščiojo per ausines klausydamiesi kompiuterio šnekamų pasakojimų.
„Priėjus prie upės, balsas sako: žiūrėkit, bėga vanduo kaip viena srovė, visi bėga, tik vienas kitas lašas į šonus ištykšta. Gauja lekia, o išsiskiriančių mažai. Paskui, Katedros aikštėje, atsisėdus ant laiptelių, sako: „Dabar jūs žiūrovai, o visi, vaikštantys po aikštę – aktoriai. Paplokite jiems“. Vidury dienos, rodos, padorių žmonių kompanija pradėjo nei iš šio, nei iš to, ploti...“, – šypsodamasis pasakojo L. Telksnys.
Atradimai pritaikyti ir medicinoje
Žinoma, mokslininko atradimai pritaikomi ir žymiai rimtesniems tikslams – pavyzdžiui, akliesiems, kuriems kompiuterio balsu skaitomas tekstas leidžia naudotis kompiuteriu. Tarp jo plėtojamų projektų dabar yra ir šiuolaikiška širdies ritmo stebėsenos sistema – sukurtas mažas siųstuvas ir jutiklis, kuris, uždėtas ant krūtinės, matuoja širdies ritmą, belaidžiu ryšiu perduoda jo duomenis į išmanų telefoną ir į internetą. Į išmaniuosius telefonus planuojama perkelti ir šnekos atpažinimo bei sintezės įrangą. Dar vienas L. Telksnys projektas RAIN, pradėtas dar prieš dešimtį metų, buvo skirtas Lietuvos kaimo vietovių prijungimui prie plačiajuosčio tinklo. Už darbus, atliktus 2005–2015 metais, projektą RAIN Europos Komisija pripažino geriausiu ES socialinio-ekonominio poveikio projektu.
L. Telksnys tikina, jog dar prieš 40 metų buvo aišku, kad šnekos atpažinimo technologijos yra ateitis – jau tais laikais pastebėta, kad esminė problema yra per lėtas bendravimas tarp kompiuterio ir žmogaus, kaip dabar per klaviatūrą, taip tuomet – per dar nepatogesnes perfokortas. „Vienas iš būdų tą trūkumą pašalinti ir buvo sukurti priemones, kad kompiuteris suprastų, ką žmogus šneka. Net labiausiai kvalifikuota mašininkė vis tiek duomenis įveda keliskart lėčiau, nei balsu“, – sakė kibernetikas. Jo teigimu, prireikė keleto dešimtmečių, kol technologijos leido atverti galimybes praktiškam šnekos atpažinimo technologijų naudojimui.
Ateityje nanorobotus „maitinsime“ lašiniais
Paprašytas darsyk pažvelgti į ateitį, kokios technologijos turėtų prigyti dar po 40 metų, lietuviškojo interneto pradininkas sakė, jog jo manymu, turėtų ateiti plika akimi nematomų nanorobotų era.
„Elektronika tobulėja, jai maitinti reikia vis mažiau elektros. Robotai jau dabar labai tobulinami, bepiločiai orlaiviai skraido... Po kelių dešimtmečių galėtų atsirasti mažiukai, praktiškai nematomi robotai, kurie, įleisti švirkštu, galės valyti kraujagysles nuo sklerozės padarinių, arba smegenyse, jei kas nors suges, pakeis jų elementus lyg „laidelius“. Jie atvers visiškai naujas galimybes. O jų nereikės maitinti ar pirkti elementų – jie naudos tiek mažai elektros, kad pakaks šilumos, kurią skleidžia kūnas. Tiesiog užkirsite lašinių ir jie jums suteiks „elektros“, – prognozavo mokslininkas.
Pats būdamas nuo mažens smalsus ir imlus technologijoms, Laimutis Telksnys pabrėžė, jog nereikėtų ir šių dienų jaunimo pernelyg kritikuoti dėl galimai perdėto dėmesio naujovėms, išmaniesiems telefonams ir panašiai. „Jaunimas visada buvo priekyje. Dabartinė karta irgi yra žingeidi – puiku, kad jie pasitelkia technologines galimybes žinioms surasti, pritaikyti, reikia tai skatinti. Blogai tik tuomet, kai jie esmę mato ne turinyje, o tik pačioje technologijoje. Bet visokių buvo ir šiais, ir anais laikais. Jaunimu reikėtų džiaugtis“, – patikino profesorius.