Nerimstantys ginčai tarp „filosofų“ ir „pramonininkų“, politikų blaškymasis tarp studijų „kokybės“ ir „prieinamumo“, sudriskusio universitetų tinklo „optimizavimas“, paklydusiųjų tarp universitetų ir sveiko proto dejonės viešojoje erdvėje, iš didelio rašto išvykę iš krašto abiturientai ir iš mažo rašto komentuojantys interneto klientai – visa tai tarytum byloja apie gilėjančią Lietuvos aukštojo mokslo krizę, kurios priežasčių visų pirma reikia ieškoti mūsų vertybėse. Ta proga verta prisiminti paprastus vertybinius dalykus, kurie šimtmečius formavosi Europoje – šiuolaikinės civilizacijos lopšyje. Daugelį atsakymų į vertybinius klausimus galima rasti Edinburgo universiteto profesoriaus emerito Geoffrey Boultono paskaitoje „Kam reikalingi universitetai?“, kurią neseniai jo maloniu sutikimu paviešinome Vilniaus universiteto naujienų portale.
Prof. Artūras Žukauskas, Vilniaus universiteto rektorius
Mąstymas ar specialybė?
Ši dilema randasi dėl netinkamai ir ne vietoje vartojamo jungtuko „ar“. Atsakymas yra juokingai paprastas: universitetai yra skirti tam, kad talentingi jaunuoliai gautų ir tą, ir tą. Būtent išugdyto gebėjimo analizuoti, kritiškai vertinti bei giliai suprasti dalykus ir gautų profesinių žinių bei įgūdžių derinys ir yra, anot Boultono, ta stebuklinga „alchemija“, kuri yra svarbiausia pažangos varomoji jėga. Profesinės žinios ir įgūdžiai yra reikalingi tam, kad universiteto absolventas sugebėtų iškart įsitraukti į esamą darbo rinką, tačiau žinios greitai sensta, o darbo rinka kinta. Tuo tarpu išlavintas protas pravers prisitaikant prie kintančio pasaulio ir reaguojant į iššūkius, kuriuos šiandien sunku numatyti. Čia verta prisiminti garsią Alberto Einsteino mintį, kad vaizduotė yra svarbesnė už žinias, nes pastarosios yra ribotos, o pirmoji yra beribė. Jaunuoliui, siekiančiam vien profesinių žinių ir įgūdžių, neverta gaišti laiką universitete ir rašinėti laiškų ministrei, tam yra kitokios mokymo įstaigos.
Dalykiškumas ar tarpdalykiškumas?
Tarpdalykinių studijų svarba dažnai suprantama kaip kelių profesijų įgijimas, universiteto auklėtiniui palengvinantis kelią į darbo rinką, o darbdaviui padedantis vienu šūviu nušauti du zuikius. Pasigirsta ir kritiškų balsų, kad dėl tokio „dvejinimosi“ esą nukenčia profesinio pasirengimo kokybė. Tačiau moderniuose universitetuose į tai žiūrima daug plačiau – kaip į mąstymo galimybių išplėtimą, mąstymo, kuris leidžia persijungti iš vienos dalykinės srities į kitą, ugdymą, taip pat kaip į naujų pažinimo erdvių ties skirtingų mokslų sandūra atvėrimą. Kitais žodžiais tariant, tarpdalykinės studijos skirtos ne tiek tam, kad studentas gautų dvigubą žinių ir profesinių įgūdžių bagažą, bet labiau tam, kad jo galva gebėtų sintezuoti žinias, persijungti į šiandien dar neegzistuojančias mąstymo kategorijas ir įsisavinti ateityje atsirasiančias profesijas.
Mokslas ar verslas?
Universitetuose atliekamų mokslinių tyrimų įtaka verslui tradiciškai yra suprantama per daug tiesmukai. Moksliniai tyrimai universitete visų pirma yra reikalingi tam, kad būtų galima kaupti ir gryninti žinias, sužadinti studentų vaizduotę ir parengti juos veikti sunkiai numatomoje ateityje. Tuo tarpu tiesioginis universitetuose atliekamų mokslinių tyrimų poveikis ekonomikai yra nedidelis net tokiose valstybėse kaip JAV. Boultonas cituoja neseną McKinsey pasaulinio instituto išvadą, kad pagrindinis ūkio augimo variklis yra „gabių žmonių atliekama technologijų sklaida po didžiuosius ekonomikos žaidėjus ir tų pačių gabių žmonių kuriamos su technologijomis nesusijusios inovacijos“. Kitais žodžiais tariant, didžiausią įtaką verslui daro ne tiesioginis mokslinių tyrimų rezultatas, o į verslą atėję tuose tyrimuose dalyvavę universitetų absolventai, kurie greta profesinių įgūdžių yra gavę išlavintą instinktą suprasti ir ieškoti prasmės.
Kita vertus, universitetai yra socialiai atsakingos institucijos, išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl jų pareiga yra padėti verslui savo kompetencijomis ir infrastruktūros galimybėmis. Mokslininkas neturi teisės atsisakyti suteikti tyrimų paslaugas verslui. Taip pat, jei vedamas smalsumo ir pažinimo aistros jis atranda ką nors praktiško, jo neatsiejama pareiga yra pasirūpinti, kad šios žinios taptų viešuoju ar privačiuoju gėriu. Todėl universitetų mokslininkai patentuoja ir licencijuoja išradimus, kuria pradedančiąsias įmones, konsultuoja įmones ir įstaigas, rašo straipsnius profesinėje ir mokslo populiarinamojoje spaudoje, dalyvauja socialinėje ir kultūrinėje plėtroje.
Internetas ar auditorija?
„Tinklinio universiteto“ koncepcija yra kai kurių entuziastų aukštinama panacėja, atvesianti į visuotinį išsilavinimą ir klestėjimą. Tačiau, anot Boultono, šios koncepcijos esmė mažai kuo skiriasi nuo greito maisto restoranų tinklo, kur standartinis produktas brukamas standartinį skonį turintiems valgytojams. Tikras universitetas yra skirtas talentams ugdyti, o kiekvienas talentas yra savitas ir nestandartinis; talentui „greito maisto restoranas“ netinka. Todėl internetinės studijos yra naudingos universitete tiek, kiek jos išvaduoja dėstytojus nuo rutininių, standartinių dalykų dėstymo ir leidžia jiems daugiau laiko skirti individualiam darbui su talentais.
Senas ar jaunas?
Universitetas yra vieta, kur naujos žinios randasi susiduriant skirtingoms idėjoms ir protams. Čia turi dirbti įvairaus amžiaus dėstytojai ir mokslininkai, nes patirties ir išminties sandūroje su jaunatviška energija randasi nuostabūs dalykai. Garsusis Silicio slėnis prasidėjo nuo to, kad Nobelio laureato profesoriaus Shockley auklėtiniai nesutiko su jo pesimistine nuomone apie silicio elektronikos perspektyvas ir šalia gimtojo Stenfordo universiteto įkūrė savo įmonę („Fairchild Semiconductors“). Ne veltui sakoma, kad jei senas profesorius teigia ką nors esant įmanoma, ko gero, tai išties yra įmanoma, bet jei jis teigia ką nors esant neįmanoma, vis dėlto tai, matyt, yra įmanoma. Tačiau kas kitas, jei ne jis, paskatina diskusiją, kurios metu talentingi jaunuoliai išmoksta abejoti, kritikuoti, suprasti ir pasitikėti savo žiniomis bei intuicija?
Pamankštinus smegenines senų kaip pasaulis universitetinių vertybių aiškinimusi, lengviau suvokti „tautinius universitetų ypatumus“ ir paieškoti atsakymų į mums, paskutiniams Europoje krikštytiems, paskutiniams išmokusiems rašto ir pirmutiniams eilėje prie „struktūrienos“ dalybų, rūpimus klausimus.
Išsilavinimas ar diplomas?
Pirmaudami Europoje pagal studijuojančių universitetuose jaunuolių procentus, klumpam lygioj vietoj. Šalis su milžiniška gyventojų, turinčių universiteto diplomą, bet stokojančių tikro universitetinio išsilavinimo, dalimi apgaudinėja save ir kitus. O melo kojos trumpos – po tariamu patrauklumu investuotojams ir studijų „prieinamumu“ naiviems tautiečiams iš tikro slypi universitetinio išsilavinimo devalvavimas, nekompensuojamas gabiausių žmonių praradimas, ribotas gebėjimas kurti aukštesnę pridėtinę vertę ir adekvačiai reaguoti į iššūkius.
Kiek Lietuvai reikia universitetų ir studijų programų? Lygiai tiek, kiek šalis pajėgi išmokslinti talentų, aprūpintų stebuklingu dviejų dalykų – gebėjimo bei noro gilintis į esmę ir profesinio parengimo, leidžiančio įsilieti į darbo rinką – lydiniu, o ne indulgencija nuo fizinio darbo, vadinama diplomu. Šitoks požiūris leistų greta egzistuoti dideliam ir mažam, specializuotam ir daugialypiam, moderniam ir klasikiniam universitetams. Užuot desperatiškai stengiantis sulopyti nykstančių universitetų „tinklą“, galima, naudojant šiuolaikines informacines technologijas, sukurti rimtą universitetų tinklaveiką virtualioje erdvėje, tinklaveiką, kuri leistų standartinius dalykus dėstyti naudojant pačius geriausius masinius internetinius kursus, o sutaupytą dėstytojų laiką ir kitus išteklius skirti nestandartiniam unikalių talentų ugdymui.
Kokybė ar kiekybė?
Atsakymas į šį klausimą, atrodytų, paprastas. Universitetai yra skirti talentams ugdyti, o ir dėstyti juose ne kiekvienam duota. Kokybė ir kiekybė, ypač esant ribotiems ištekliams, yra nesuderinami dalykai. Aukštojo mokslo prieinamumui didinti receptas yra senas ir paprastas – kolegijos.
Atlyginimas ar garbė?
Ne paslaptis, kad universitetuose dėstytojai mokslininkai dirba ne vien už atlyginimą. Tyrėjo smalsumo ir aistros suprasti tenkinimas, taip pat džiaugsmas matyti savo paties išlavintų talentų pasiekimus yra ne mažesnė paskata, kuri remiasi vertybėmis. Kitaip tariant, čia dirbama tiek už pinigus, tiek už garbę. Tačiau viskam yra ribos – valstybei egoistiškai eksploatuojant vertybinę paskatą, padariniai bus labai liūdni. Talentai ir talentų ugdytojai neina į gatves, nestreikuoja. Jie tyliai „balsuoja kojomis“ – neišgyvendami vien iš dvasinių vertybių kraunasi lagaminus ir keliauja ten, kur garbė suprantama kitaip nei kompensacija už nepakeliamą darbo krūvį ir socialinį užribį. Akademinio skurdo pateisinti nėra kuo. Kenyattos universitete (antro tūkstantuko pabaiga pasauliniame reitinge) Kenijoje (vienam gyventojui tenkantis BVP – 1358 JAV doleriai) profesoriaus atlyginimas yra apie 1500 eurų plius butpinigiai ir kelionpinigiai nuvykti į darbą. Vilniaus universitete (501–550 vieta) Lietuvoje (16 445 JAV dolerių) profesoriaus atlyginimas nesiekia 1200 eurų ir jokių „-pinigių“. Nuo 2009 m. šalyje vidutinis atlyginimas išaugo 13,5 proc., o studijų krepšeliai vidutiniškai buvo indeksuoti tik apie 0,5 proc. Kitaip tariant, vieniems (dirbantiems universitetuose) vertybinės garbės prisidėjo 13 proc., o kitiems (skirstantiems valstybės išteklius) jos, matyt, tiek pat sumažėjo.
Taigi kas papuvę lietuviškojoje universitetų karalystėje? Visų pirma – tai vertybinis pamatas. Pasiklydus vertybėse, sunku suformuoti veiksmingą valstybės strategiją, susiorientuoti taktiniuose ir operatyviniuose valdymo lygmenyse. Pamatinių vertybių nepaisymas pasireiškia sumaištimi mintyse ir veiksmuose, ėda universitetų sistemą iš vidaus ir daro ją pažeidžiamą iš išorės. Lietuvos universitetų sistema yra draskoma prieštaringų nuostatų, niekaip neapsisprendžiant, ar ji yra vienas iš svarbiausių visuomenės branduolių ir pažangos variklių, ar našta valstybei ir socialinis darinys, kuriam negalima leisti nuskęsti, idant nepablogėtų kokie nors rodikliai. Laimei, universitetinės vertybės išlieka, tik galvas susitvarkyti belieka.