Iškeisti darbą biure į malonumų kupinas dienas virtualiame žaidimų pasaulyje susigundytų daugelis žaidimų entuziastų, tačiau rėmėjų trūkumas mūsų šalyje pomėgio pragyvenimo šaltiniu paversti neleidžia niekam. „Counter Strike“ žaidžiantis Aurimas Kvakšys metė mokslus, darbą ir nutarė bent jau pamėginti įrodyti, kad tai dabar galima padaryti ir Lietuvoje.
Iškeisti darbą biure į malonumų kupinas dienas virtualiame žaidimų pasaulyje susigundytų daugelis žaidimų entuziastų, tačiau rėmėjų trūkumas mūsų šalyje pomėgio pragyvenimo šaltiniu paversti neleidžia niekam. „Counter Strike“ žaidžiantis Aurimas Kvakšys metė mokslus, darbą ir nutarė bent jau pamėginti įrodyti, kad tai dabar galima padaryti ir Lietuvoje.
„Metęs mokslus daugiau pradėjau žaisti laisvalaikiu, prasidėjo turnyrai, su komanda pradėjome laimėti pinigų. Pagalvojau – kodėl nepabandžius daryti to, kas patinka. Jei kas, mane gali išlaikyti tėvai, o prizai už žaidimus kai kuriuose turnyruose – kaip mėnesinė alga Lietuvoje“, – sakė 19 metų A. Kvakšys, žaidėjams geriau žinomas „Kvik“ slapyvardžiu.
Aurimas Kvakšys „GameON“ žaidimų konferencijoje / Irmanto Gelūno nuotr.
Jis su penkių žmonių komanda „Gameplay DNA“ žaidė „Counter Strike: Global Offensive“ Baltijos šalių turnyro finale „GameON“ žaidimų konferencijoje, kur finale nusileido svečiams „onBOTS“ iš Estijos, tad teko tenkintis antra vieta ir tūkstančio eurų prizu.
Tėvai neapsidžiaugė
Su „Counter Strike“ A. Kvakšys susipažino 2008 metais – sako tą dieną puikiai prisimenantis, nes užsirašė.
„Kai buvo ankstesnė „Counter Strike“ versija 1.6, Lietuvoje buvo sunku išgarsėti, ypač kol esi jaunas. Kitiems atrodydavo, kad tėvai neišleis į turnyrus, todėl neimdavo į komandas. O kai pasirodė „Global Offensive“ versija, mokiausi ir žaidžiau tuo pat metu. Senesni žaidėjai iš 1,6 versijos atkrito, su komanda laimėjome porą turnyrų ir tapome geriausia komanda Lietuvoje“, – prisiminė A. Kvakšys.
Anksčiau vaikinas žaidė ir „League of Legends“, o per pirmuosius žaidimo metus pasiekė „Diamond“ lygį, tačiau nuo vaikystės pamėgtas „Counter Strike“ buvo labiau prie širdies – čia daugiau taktikos, veiksmo ir labiau komandinis žaidimas.
Dabar A. Kvakšys Lietuvos „Gameplay DNA“ komandoje žaidžia „lurkerio“ pozicijoje – renka informaciją ir priešus aptinka iš užnugario.
Baigęs mokyklą vaikinas įstojo į multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vėliau nusprendė atsisakyti konsultanto darbo „Elektromarkt“ parduotuvėje, kad galėtų žaisti. Tėvai labai nenudžiugo.
„Iš pradžių tėvai buvo prieš, tai turbūt standartinė situacija, – pasakojo A. Kvakšys. – Kai pasiėmiau laisvus nuo mokslų metus, paprašiau tėvų mane suprasti. Sakiau, kad pagalvosiu, kuo noriu būti, galbūt pasieksiu kažką su kompiuteriniais žaidimais, bet mokslus baigsiu bet kokiu atveju, net jei būsiu profesionalus žaidėjas.“
Dabar A. Kvakšys sako per mėnesį iš „Counter Strike“ žaidimo turnyruose uždirbantis maždaug po kelis šimtus eurų. Jei atsirastų rėmėjų, galima būtų tikėtis ir daugiau.
„Gameplay DNA“ komanda „GameOn“ turnyre / Irmanto Gelūno nuotr.
Užburtas ratas
Paklaustas, kas skiria žaidėją mėgėją nuo žaidėjo profesionalo, A. Kvakšys sako, kad profesionalus žaidėjas turi turėti sportinio pykčio, kartais ir išlikti šaltų nervų, tačiau svarbiausia – motyvacija ir noras, o rezultatai neateina be aukų.
„Tam reikia paskirti labai daug laiko. Aš paaukojau labai daug – ketverius metus lankytą futbolą, taip pat karatė. Tie, kas žiūrėjo profesionalų turnyrus, žino, kad profesionalūs žaidėjai paskiria žaidimams daugiau nei 10 tūkst. valandų“, – sakė jis.
Tačiau kai kalbama apie motyvaciją ir finansines paskatas, prasideda užburtas ratas – tam, kad būtų daugiau motyvuotų žaidėjų, reikia rėmėjų, kurie galėtų suteikti nuolatines pajamas. O rėmėjai be rezultatų neateina.
„Baltijos šalyse nėra nė vienos organizacijos, kuri mokėtų algas ir motyvuotų. Tam turbūt trūksta rezultatų, o rezultatų trūksta, nes neturime galimybių žaisti su geriausiomis Europos komandomis. Kad ateitų rėmėjai, reikia parodyti rezultatą, dabar tai ir bandome padaryti. Norime rasti rėmėjų ir pritraukti į Lietuvą bent vieną didelę organizaciją, kad ji pamatytų potencialą. Nes jis Lietuvoje tikrai yra“, – sakė A. Kvakšys.
