Vašingtono universiteto (JAV) mokslininkai, eksperimente pritaikę vaikų mėgiamą žodžių spėliojimo žaidimą, atliko unikalų mokslinį tyrimą ir įrodė, kad žmonių smegenis neinvaziniu būdu galima susieti internetu, rašo seattletimes.com.
Manoma, jog tai yra pirmas kartas, kai moksliškai parodyta, kad dvejas smegenis galima tiesiogiai susieti, tokiu būdu vienam žmogui leidžiant teisingai pasirinkti, ką kitas žmogus galvoja. Anot mokslininkų, dvejų smegenų sujungimas yra potencialiai panaudojamas daugybėje įvairių sričių. Pavyzdžiui, tokiu būdu informaciją iš sveikų smegenų būtų galima perduoti pažeistoms. Arba budrus žmogus nuotoliniu būdu galėtų savo „budrumą“ perduoti mieguistam, nedėmesingam žmogui. „Norėjome nustatyti, ar įmanomas bent rudimentinis tiesioginis smegenų-smegenų bendravimas sprendžiant nesudėtingas užduotis“, – sakė universiteto Mokymosi ir smegenų mokslų instituto profesorius asistentas Andrea Stocco.
Tyrimo ataskaita trečiadienį publikuota recenzuojamame žurnale PLOS ONE. Mokslininkai eksperimente pritaikė formalizuotą spėliojimų žaidimą „20 klausimų“: vienas šio žaidimo dalyvis sugalvoja objektą nusakantį žodį, o kitas, užduodamas 20 ar mažiau klausimų (į kuriuos galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“), turi atspėti, apie kokį objektą kalbama. Du eksperimento dalyviai būdavo kambariuose, kuriuos skyrė kelių kilometrų atstumas (bet tame pačiame universiteto miestelyje). Vienam (žodį sugalvojusiam) dalyviui ant galvos buvo užmauta elektrodų prikaišiota kepuraitė, prijungta prie elektroencefalografo – ji „skaitė“ smegenų signalus. Kito eksperimento dalyvio galvą puošė paprastesnė kepuraitė, už kurios, ties pakaušio zona, buvo magnetinė ritė, nukreipta į šio žmogaus smegenų dalį, kontroliuojančią regėjimą.
Pirmasis eksperimento dalyvis pasirinkdavo objektą, o antrasis, į kurio regos valdymo centrą buvo nukreipta magnetinė ritė, kompiuterio pele pasirinkdavo kurį nors klausimą iš sąrašo – šiais klausimais būdavo gaunama daugiau informacijos apie dominantį objektą. Pirmasis žaidėjas atsakymą „taip“ arba „ne“ pasirinkdavo tiesiog žiūrėdamas į kompiuterio ekrane, kurio šonuose buvo skirtingo atsakymo variantai, o viduryje – žybsintis šviesos rutulys, kurį reikėjo akimis „nustumti“ į tinkamo atsakymo pusę. Atsakymas „taip“ antrojo žaidėjo smegenyse generavo šviesos žybsnį, atsakymas „ne“ nesiuntė visiškai jokio signalo.
Signalo perdavimas buvo vykdomas internetu. Taigi, jeigu atsakymas į antrojo žaidėjo klausimą buvo teigiamas, pirmasis žaidėjas antrajam savo minties galia pasiųsdavo šviesos blyksnį (vadinamąjį „fosfeną“) tiesiai į smegenis. A. Stocco sakė, kad magnetinės ritės tikslią poziciją jis su kolegomis parinko spėliojimo būdu, kol ritė galų gale pradėjo patikimai siųsti šviesos signalą klausimus užduodančiam žaidėjui. Be to, žybsnį kiekvienas šiam vaidmeniui parinktas eksperimento dalyvis matydavo savaip. „Aš nuolat mačiau linijas. Kai kas matė žaibus, dėmes ar kitokias figūras“, – sakė A. Stocco.
Mokslininkas tvirtina, kad eksperimento sėkmė ją pačią ir visus kolegas nustebino. „Teoriškai žinojome, kad tai gali suveikti. Norėjome sužinoti, kaip gerai tai gali suveikti“, – sakė tyrimo vadovas.
Tyrimo dalyviai teisingą atsakymą reiškiantį objektą žaidime atrasdavo 72 proc. atvejų. Pirmojo žaidėjo atsakymus į klausimus jie teisingai suprasdavo 90 proc. atvejų. Kitaip tariant, jie gana patikimai matydavo šviesos signalą ir interpretuodavo jį kaip atsakymą „taip“. Eksperimente dalyvavo penkios dalyvių grupės, kiekviena jų sužaidė po 20 kartų – 10 realių žaidimų ir 10 kontrolinių žaidimų, kurių metu vizualinis signalas nebuvo siunčiamas. Kontroliniuose žaidimuose teisingą atsakymą pavykdavo atrasti tik 18 proc. atvejų.
Panašų eksperimentą A. Stocco su kolegomis buvo atlikęs ir prieš dvejus metus. Tuomet A. Stocco kartu su kompiuterių mokslo profesoriumi Rajeshu Rao atliko eksperimentą, kuriame R. Rao savo smegenų signalus perduodavo A. Stocco, dėl ko šio pirštas pradėdavo nevalingai trūkčioti. Tąkart mokslininkai jau pradėjo skelbti, kad pirmą kartą tiesiogiai internetu sujungė dviejų žmonių smegenis, tačiau keletas kitų neuromokslų srities specialistų pareiškė, kad jų darbas tebuvo triukas siekiant visuomenės dėmesio. Piršto trukčiojimo eksperimente A. Stocco piršto valingai nejudino, sakė Vašingtono universiteto Smegenų mokslo centro mokslininkė Chantel Prat. Tačiau antrojo eksperimento metu klausimus užduodantis žmogus „gali iš tiesų valingai patirti informacijos perdavimą“.
A. Stocco dabar pageidauja patobulinti savo metodus tiek, kad vienas žmogus kitam galėtų perdavinėti sudėtingesnius signalus, pavyzdžiui, geometrines figūras, o ne šviesos žybsnius. Pasak jo, dvidešimties klausimų eksperimente „smegenys bando suprasti signalą, kuris paprastai neegzistuoja. Smegenys sako: „nežinau kas tai yra, bet manau, kad tai yra linija“. Jeigu šį procesą galėsime suvaldyti tiksliau, galėtume perduoti geometrinės figūros ar objekto vaizdą“, – teigia mokslininkas. Ir jeigu būtų išmokta iš vienų smegenų į kitas perdavinėti figūrų vaizdus, ilgainiui žmonės galbūt netgi išmoktų spręsti užduotis iki šiol nežinomais būdais. Be to, galimi ir kiti moksliški šio rezultato pritaikymo būdai.
Pavyzdžiui, mokslininkams jau žinoma, kokie smegenų aktyvumo ženklai rodo, kad žmogus yra dėmesingas ar nedėmesingas. Todėl, anot specialistų, gali išaušti diena, kai mokslininkai galės įrašyti signalus, rodančius puikią dėmesio koncentraciją, ir perduoti juos žmogui, kurio mintys skrajoja padebesiais – tarkime, studentams, snaudžiantiems ar pašaliniais reikalais užsiimantiems per paskaitas. Arba galbūt būtų galima įsirašyti savo smegenų elektrinius impulsus, sklindančius esant produktyvumo viršūnėje ir vėliau juos perduoti savo paties smegenims, kai dėmesys pradės blėsti. „Tai būtų visiškai naujas pagalbos sau lygis“, – sakė A. Stocco.