Net 500 tūkst. metų senumo pirmykščių žmonių gyvenviečių liekanose yra aptinkama laužų – pirmųjų šviesos ir šilumos šaltinių pėdsakų, todėl galime patikėti hipoteze, kad žmonių gebėjimas valdyti ir susikurti dirbtinius šviesos šaltinius (ugnį) buvo labai svarbus žmonijos evoliucijos ir informacinės visuomenės susiformavimo veiksnys.
Net 500 tūkst. metų senumo pirmykščių žmonių gyvenviečių liekanose yra aptinkama laužų – pirmųjų šviesos ir šilumos šaltinių pėdsakų, todėl galime patikėti hipoteze, kad žmonių gebėjimas valdyti ir susikurti dirbtinius šviesos šaltinius (ugnį) buvo labai svarbus žmonijos evoliucijos ir informacinės visuomenės susiformavimo veiksnys.
Pirmąja dirbtinio apšvietimo inovacija ir technologija galime laikyti dagtis – augalinio pluošto gabalėlius, kapiliariniu principu pakeliančius aliejų ar išlydytus riebalus iš rezervuaro link liepsnos. Jos pradėtos naudoti prieš maždaug 30–70 tūkst. metų, o visiems gerai žinomos vaškinės žvakės – tik Romėnų laikais.
Nuo 18 a. prasidėjo kryptingos ir moksliškai motyvuotos naujų šviesos šaltinių (technologijų) paieškos. Buvo patobulinta dagtis su oro padavimu per vidurį. Tai padidino efektyvumą ir leido sukurti šiuolaikinę žibalinę bei dujinę lempas. Dujinis apšvietimas buvo sėkmingai panaudotas gatvių apšvietimui. Taip didieji Europos miestai apsirūpino visaverte gatvių apšvietimo sistema, kuri vėliau buvo transformuota į elektrinę.
Elektrinio apšvietimo era prasidėjo XX amžiuje, išradus kaitinamąsias lempos su volframo siūleliu. Praktiškai lygiagrečiai kaitinamosioms buvo vystoma ir išlydžio lempų technologija, tačiau dėl sudėtingesnės savo konstrukcijos išpopuliarėjo gerokai vėliau. Tobulinant šias dvi kryptis, buvo sukurtos išvestinės technologijos: halogeninės, liuminescencinės, aukšto slėgio dujinės lempos ir t. t.
Kiekviena lempų rūšis turėjo daugiau ar mažiau specializuotą pritaikymo sritį. Pvz, aukšto ir žemo slėgio natrio garų lempos sėkmingai panaudotos lauko apšvietimui dėl didelio jų našumo. Liuminescencinės daugiafosforės lempos sėkmingai taikomos darbinėje aplinkoje. Kaitinamosios (ir halogeninės) lempos dėl paprastumo ir žmogui malonaus spektro vis dar neužleidžia pozicijų namų aplinkoje.
XXI amžius neabejotinai yra kietakūnio arba puslaidininkinio apšvietimo technologijų eros pradžia. Šios technologijos pagrindą sudaro šviestukai, anksčiau vadinti šviesos diodais (angl. Light-Emitting Diode, LED). Tai puslaidininkiniai pritaisai, elektros energiją verčiantys šviesa elektoliuminescencijos principu.
Šviesa yra gaunama, elektros energiją tiesiogiai konvertuojant į šviesą (elektromagnetinę spinduliuotę) be tarpinių energijos virsmų ir aukštos temperatūros. Teoriškai ši technologija nėra suvaržytą fizikinių kliūčių ir gali elektros energiją konvertuoti į matomo diapazono elektromagnetinę spinduliuotę su 100 % ar net didesniu našumu. Taip pat svarbu žinoti, kad šviestukai, priešingai nei ankstesnės lempos, šviesą generuoja santykinai siauro spektro. Norint gauti baltą, kokybišką, plataus spektro spinduliuotę reikia panaudoti kelių spalvų šaltinius arba fosforus, konvertuojančius dalį aukštesnės energijos spinduliuotės (pvz. mėlynos ar UV) į žemesnę energiją (geltoną, raudoną spalvas).
Nuo praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio raudoni, gelsvi ar net žalsvi šviestukai buvo naudojami kaip indikacinės lemputės įvairiuose prietaisuose. Iki pat 1993 niekas rimtai negalvojo apie baltą šviesą, nes nebuvo mėlynos spalvos. Tik tuomet, kai japonų inžinierius (tuo metu net neturėjęs mokslo daktaro laipsnio) Shuji Nakamura pasauliui pademonstravo mėlyną ir didelio skaisčio šviesos diodą bei jo pagrindu sukurtą baltą, prasidėjo apšvietimo technologinis perversmas, savo mastu galintis prilygti puslaidininkinio tranzistoriaus atradimui ir 2014 metais įvertintas Nobelio fizikos premija (Japonų mokslininkams Isamu Akasaki, Hiroshi Amano ir Shuji Nakamura).
Apšvietimo technologijų inžinieriai ir mokslininkai į XXI a. žengė, rankose laikydami praktiškai visų spalvų šviestukus ir reikiamus fosforus trūkstamoms spektro dalims „užkamšyti“. Prasidėjo technologinės lenktynės, kaip skurti kuo našesnius šviesos šaltinius ir šviestuvus. Kaip sėkmingai pritaikyti išmaniąsias technologijas apšvietime, kaip išnaudoti naujas kietakūnio apšvietimo galimybes, apie kurias niekas iki šiol net nesvajojo. Iš kitos pusės, mokslinės žinios apie šviesos fotobiologinį ir fotocheminį poveikį gamtai, daiktams ir žmonėms taip pat pasistūmėjo į priekį.
Naujos valdomo daugiaspalvio apšvietimo technologijos atvėrė dar daugiau galimybių taikymams ir tolimesniems moksliniams tyrimams. Ne išimtis ir Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai, jau daugiau kaip 15 metų dalyvaujantys kietakūnio apšvietimo tyrimų ir taikymo projektuose ir suformavę pasaulinio lygio centrą. VU laboratorijose per tą laiką buvo sukurtos ir užpatentuotos augalų maistinę kokybę pagerinančios, apšviečiamus paviršius pagražinančios, žalos gamtai beveik nekeliančios, sveikatai optimizuotos ir kitokios apšvietimo sistemos, apie kurias daugiau bus papasakota ir pademonstruota festivalio metu.
Į dr. Pranciškaus Vittos paskaitą „Išmanus kietakūnis (LED) apšvietimas: fizika, tyrimai ir taikymai nuo muziejų iki žemės ūkio“ kviečiame rugsėjo 18 d. 14 val. VU MKIC A103 konferencijų I salėje (Saulėtekio al. 5, Vilnius).
