Lietuvos studentijos atstovai aukštųjų mokyklų Senatuose bei akademinėse Tarybose paskutinį rugpjūčio savaitgalį rinksis į metinę Asamblėją: studentų judėjimas mini penkiolikos metų veiklos nepriklausomoje Lietuvoje jubiliejų. Deja, džiaugsmui vietos ankšta – akis bado nebaigti spręsti strateginiai aukštojo mokslo klausimai, o veiksmai priimant svarbiausius sprendimus toliau lieka tik imitacija. 
Lietuvos studentijos atstovai aukštųjų mokyklų Senatuose bei akademinėse Tarybose paskutinį rugpjūčio savaitgalį rinksis į Lietuvos studentų sąjungos organizuojamą metinę Asamblėją. Ši Asamblėja išskirtinė – studentų judėjimas mini penkiolikos metų veiklos nepriklausomoje Lietuvoje jubiliejų. Deja, džiaugsmui vietos ankšta – akis bado nebaigti spręsti strateginiai aukštojo mokslo klausimai, o veiksmai priimant svarbiausius sprendimus toliau lieka tik imitacija.
Šuo loja – karavanas eina
Dar balandžio mėnesį po penkmetį vykusių svarstymų, LR Vyriausybė patvirtino Aukštojo mokslo sistemos plėtros planą. Vieni džiūgavo, kad pagaliau „suderėjo“ tinkamą tekstą, kiti keiksnojo, jog jis buvo „išplautas“. Tačiau bendras tikėjimas, jog daug kas pasikeis ir Lietuvos aukštojo mokslo sistema pražys kokybės ir pažangos vaisiais, merdi. Lietuvos ateities planu vadinamo dokumento koncepcija paskutinėje priėmimo stadijoje „apšlifuota“, nepaisant grupės plano rengėjų įtempto ir atsakingo darbo konkretūs pirminiame plane numatyti ambicingi tikslai pamiršti. Socialiniams partneriams, studentų atstovams nepasitenkinant tik pačiu plano priėmimo faktu, o reikalaujant čia ir dabar pradėti vykdyti tikrąją reformą, siektas progresas smenga vėžlio žingsniu pradėtame įgyvendinti priemonių plane.
Tenka sutikti, šis tas atlikta. Reformuota keletas sistemos dalelių – atsirado tripakopė studijų sistema, habilitaciją pakeitė habilitacinė procedūra, dieninėse studijose pasikeitė mokėjimo už studijas sistema. Vis gi tai labiau primena kosmetinį remontą. Tikrieji „statybų“ broko ženklai pasirodo altoriaus fone liepsnojant aukštojo mokslo diplomui, dar pernai populiariausiose studijų programose pagrindinio priėmimo metu liekant tuščių vietų. Susidaro įspūdis, kad aukštojo mokslo politiką formuojančių grupių nesuinteresuotumas keistis ir keisti, arba kompetencijos stoka priimant reikšmingiausius sprendimus, tampa rimta kliūtimi. Kad ir kiek aukštojo mokslo problemų medžių benupaišytum, realus jų sprendimas vis dar lieka mistika.
„Skaičių magija“
Liūdna pripažinti, bet per 15 metų išaugusiam aukštųjų mokyklų skaičiui nepavyksta proporcingai padalyti pinigų pyrago. Vis dar trūksta lėšų realų šių laikų gyvenimą atitinkančioms studentų stipendijoms, dėstytojų atlyginimams, infrastruktūrai. Negana to akivaizdžiai juokiamasi svarstant, jog svarbiau betonas ir asfaltas negu išsilavinimo finansavimas iš ES struktūrinių fondų. Gėda, kad valstybės biudžete nesugebama rasti 200 mln. litų bendrabučių remontui, nors aiškiai žinoma, jog esamų bendrabučių būklė yra apgailėtina, be to jų trūksta. Gėda ir dėl to, kad dirbdamas vienoje aukštojoje mokykloje lektorius uždirba 900 litų, o docentas 1400 litų. Nesuprantama šios proporcijos logika atima amą kalbant apie elementarią pagarbą dėstytojo profesijai.
Aukštųjų mokyklų administracijos ambicijos taipogi viršija galimybes. Keistai atrodo situacija, kai toje pačioje studijų programoje, tame pačiame kurse ir auditorijoje sėdės studentai, kurių vienas įstojo surinkęs 90 proc., o kitas 20 proc. stojamojo balo maksimumo, bet dar liko keliasdešimt laisvų vietų, kurias per papildomą priėmimą užpildė kas tik pageidavo. Akivaizdu, kad aukštąsias mokyklas vis didesnės dalis renkasi norėdami tiesiog apsidrausti. Verta susimąstyti, kokios aukštojo mokslo kokybės siekiame, kai žmogus norintis ir gebantis studijuoti biologiją, atsiduria mechanikoje.
Nūdienos priešybės
Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros plane aiškiai pabrėžtas aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas. Faktą, kad iki šiol neįsisamonintas šios kategorijos turinys patvirtina pakankamai svarbių asmenų kalbos apie naujų valstybinių aukštųjų mokyklų kūrimą. Tenka pripažinti, kad nėra sutarimo dėl esminių dalykų, tokių kaip optimalus aukštųjų mokyklų, studentų skaičius.
Sunkiai paaiškinamas ir praeities reliktas aukštajame moksle – habilitacija. Gal kažkam svarbūs prie dėstytojo pavardės pridedami kredencialai, jį įtraukiantys į „masonų ložę“, kurioje egzistuoja kitos taisyklės, išplėstinės galimybės, kaip antai užimti vadovaujamas pozicijas. Kaimynų pavyzdžiai sunkiai prigyja Lietuvoje: jei mūsų kaimynai latviai, estai sekdami vakarų pavyzdžiu, šį „titulą“ panaikino, tai mes negalime perlipti per save.
Skubančioje visuomenėje nusuprantamas ir dėstytojo bei studento santykis. Dabarties Alma Mater bendravimas vyksta tik paskaitų metu, o kalbėti apie popaskaitines konsultacijas net neverta, – tam arba nėra vietos, arba dėstytojas neturi laiko. Tokiomis sąlygomis tik studentai entuziastai gali neprarasti vilties ir ieško, kur ir kada galima susitikti, pasikonsultuoti. Tokioje tikrovėje uoliai kalbama pilietiškai subrendusią akademinę bendruomenę.
Tarsi Titaniko ir ledkalnio susidūrimas vis labiau aštrėja akademinės nomenklatūros ir moderniai mąstančios studentų savivaldos susidūrimas. Nors viešai deklaruojama, kad universitetai yra atviri, tačiau dažniausiai konkursas aukštosios mokyklos valdymo pareigoms užimti yra skelbiamas konkrečiam asmeniui. Minėtina skandalu virtusi KTU rektoriaus rinkimų istorija, kai remiantis aukštojo mokslo įstatymu rinkimų rezultatus Švietimo ir mokslo ministras įvardino negaliojančiais, bet tai nei kiek nesutrukdė prof. R. Bancevičiui eiti rektoriaus pareigų, o, Senatui pirminikavusiam prof. R. Žilinskui būti Senato pirmininku. Belieka tikėtis, jog rugpjūčio 28 d. Kauno administraciniame teisme Temidės svarstyklės nusvirs studentų naudai.
Sprendimas
Įvardinta tik dalis per šešiolika mūsų valstybės raidos metų taip ir neprašviesėjusių Aukštojo mokslo „užkabarių“. Peršasi mintis, kad tai lėmė aukštojo mokslo raidoje dominuojanti veiksmų ir sprendimų imitacija, daugiau orientuota į aukštųjų mokyklų išlaikymą, nei progresyvų mąstymą apie kuriamos sistemos tikslą ir prasmę, konkrečius rezultatus. Įvertinant tai, būtina aiškiai apsispręsti, ar ant senųjų pamatų statytą aukštąjį mokslą verta toliau lopyti, ar pagaliau subrendome kapitaliniam sistemos remontui. Svarbiausia, – ne tik popieriuje.
