Transneptūninis regionas pastaraisiais metais tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai masinančiu Saulės sistemos regionu. Nuo 2003 m. anapus Neptūno orbitos atrasta daug nykštukinių planetų „plutoidžių“ – Eridė, Sedna, Makemakė, 50000 Kvaharas, 90482 Orkas. Visos jos – netgi anapus Plutono orbitos. Viena tokių plutoidžių yra Haumėja – keistas, pailgas kiaušinio ar kapsulės formos kūnas, turintis savo mėnulių sistemą.
Transneptūninis regionas pastaraisiais metais tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai masinančiu Saulės sistemos regionu. Nuo 2003 m. anapus Neptūno orbitos atrasta daug nykštukinių planetų „plutoidžių“ – Eridė, Sedna, Makemakė, 50000 Kvaharas, 90482 Orkas. Visos jos – netgi anapus Plutono orbitos. Viena tokių plutoidžių yra Haumėja – keistas, pailgas kiaušinio ar kapsulės formos kūnas, turintis savo mėnulių sistemą.
Haumėja ir du jo mėnuliai (dailininko iliustracija)
Haumėja – ne tik stambiausias transneptūninis objektas, bet ir keisčiausia iš žinomų nykštukinių planetų. Keisčiausia ji yra dėl savo formos, dėl neįprastai spartaus sukimosi aplink savo ašį, dėl dviejų mėnulių, dėl didelio tankio ir dėl didelio albedo (spindumo). Visų šių savybių suma nykštukinių planetų gretose Haumėjai suteikia visiškos neformalės statusą.
Painios vardynos
Haumėjos atradimo garbę dalijasi dvi astronomų grupės. Mike'as Brownas su kolegomis iš Kalifornijos technologijų instituto ir Jose Luisas Ortizas Moreno su kolegomis iš Andalūzijos astrofizikos instituto (Ispanija) Siera Nevados observatorijos.
M. Brownas Haumėją atrado 2004 m. gruodį, analizuodami tų metų gegužės 6 d. Kecko observatorijos teleskopu darytas fotografijas. Straipsnį apie savo atradimą jis su kolegomis publikavo 2005 m. liepos 20 d., o apie savo atradimą paskelbė ir tų metų rugsėjį vykusioje konferencijoje.
O štai J. L. Ortizas Moreno Tarptautinės astronomų sąjungos (TAS) Mažųjų planetų centrą apie Haumėjos atradimą informavo 2005 m. liepos 27 d., pranešdamas, jog ją įžiūrėjo 2003 m. kovo 7–10 d. darytose nuotraukose.
2008 m. rugsėjo 17 d. TAS oficialiai paskelbė Haumėją esant nykštukine planeta, tačiau jos atradėjai nebuvo konkrečiai įvardyti. Buvo pranešta, kad atradimas padarytas Siera Nevados observatorijoje, tačiau atrastam kūnui suteiktas Haumėjos vardas, kurį siūlė Kalifornijos technologijų instituto kolektyvas.
Haumėja – Havajų mitinė būtybė, vaisingumo deivė ir Havajų salos, kurioje pastatyta Keko observatorija, globėja. Haumėjos vardas ne tik atitiko TAS nuostatus Kuiperio juostos objektams suteikti kūrybinio prado dievybių ir mitologinių būtybių pavadinimus, bet ir buvo aiški užuomina į observatoriją, kurioje Haumėja buvo atrasta.
J. L. Ortizo Moreno komanda siūlė Ataecinos – senovės iberų pavasario deivės – vardą, tačiau TAS ji nepasirodė esanti kūrybinio prado deivė, tad šis pasiūlymas buvo atmestas. Kol buvo renkamas nuolatinis pavadinimas, kaliforniečiai atrastą planetėlę praminė Santa – nes ką atrado tuoj po Kalėdų, 2004 gruodžio 28 d. O kadangi pirmieji paraišką Mažųjų planetų centrui įteikė ispanai, Haumėja laikinai buvo pavadinta 2003 EL61 (pažymint ispanų atradimo nuotraukos datą).
Dydis, masė, orbita
Ne mažiau sumaišties būta ir mėginant apskaičiuoti Haumėjos dydį, masę ir tankį. Ji pakankamai didelė ir šviesi, kad būtų įmanoma atlikti skaičiavimus, tačiau juos apsunkino labai spartus Haumėjos sukimasis aplink savo ašį. Pirmieji skaičiavimai, kuriuos atliko M. Browno komanda, bylojo, kad Haumėjos matavimai yra 2 000 x 1 500 x 1 000 km. Tačiau stebėjimai Spitzerio teleskopu leido manyti, kad planetėlės skersmuo yra 1050–1400 km. 2010 m. Herschelio kosminiu teleskopu atlikti stebėjimai papildė Spitzerio teleskopo duomenis, ir buvo prieita išvados, kad skersmuo yra apie 1 300 km.
Tai reiškia, kad Haumėja savo ilgesniuoju skersmeniu nuo poliaus iki poliaus daugmaž prilygsta Plutonui. Buvo apskaičiuota, kad Haumėjos masė (4,0 ×1021 kg) yra trečdalis Plutono masės ir 1/1400-oji Žemės masės.
Todėl Haumėja tampa vienu didžiausių transneptūninių objektų, kuris nors ir mažesnis už Plutoną, Eridę ir galbūt Makemakę, tačiau didesnis už Sedną, Kvaharą bei Orką. Jos tankio skaičiavimai byloja Haumėją esant pakankamai masyvia, kad ji galėtų pasiekti hidrostatinę pusiausvyrą. Nors Haumėja toli gražu nėra sferiška, jos pailgumas siejamas su sparčiu jos sukimusi aplink savo ašį.
Haumėjos orbita – tipinė Kuiperio juostos objektų orbita, pasižyminti elipsiškumu. Perihelyje atstumas nuo Saulės yra 5,23 trln. km arba 34,952 a. v. (astronominiai vienetai), o afelyje – 7,7 mlrd km arba 51,482 a. v. Metai Haumėjoje trunka 284 žemiškus metus – per tiek laiko ji apskrieja aplink Saulę. Orbitos plokštuma su Saulės sistemos ekliptikos plokštuma sudaro 28 laipsnių kampą, o aplink savo ašį Haumėja apsisuka per 3,9 val. – tiek joje trunka para.
Sudėtis
Haumėjos neįprastai spartus sukimasis ir keista šviesos spindulių išlinkio amplitudė leidžia manyti, kad ir jos sudėtis yra gana keista. Jei Haumėjos tankis atitiktų Plutono ir kitų Kuiperio juostos objektų tankį (2,0 g/cm3), tuomet didžiulė sukimosi sparta būtų ištempusi Haumėją kone į cigaro pavidalo kūną. Todėl manoma, kad Haumėjos tankis siekia 2,6–3,3 g/cm3, o tai beveik prilygsta mūsų Mėnulio tankiui (3,3 g/cm3).
Toks tankis leidžia manyti, kad Haumėja gali būti sudaryta iš silikatinių mineralų (pvz., olivino ir pirokseno) – iš tokių sudaryti daugelis uolinių Saulės sistemos pasaulių. Vadinasi, didžiąją dalį Haumėjos tikriausiai sudaro uolos, o jos padengtos santykinai plonesne ledo mantija, o ši savybė labiau būdinga senesniems Kuiperio juostos objektams, kurie buvo išsklaidyti po Saulės sistemos paribius per susidūrimus, po kurių susiformavo Haumėjos sistema.
Haumėja yra šviesi kaip sniegas, t. y., jos albedas yra labai didelis. Spektrinis Haumėjos paviršiaus modeliavimas byloja, kad nuo 66 iki 80 proc. Haumėjos paviršiaus dengia vandens ledas su vandenilio cianido ir/arba filosilikatų priemaišomis. Paviršiuje gali būti ir neorganinių cianido druskų (pvz., vario kalio cianido).
Didelė tamsiai raudona dėmė šviesiame Haumėjos paviršiuje turbūt yra smūginis krateris. Tokia spalva galėtų reikšti, kad kritimvietėje gausu mineralų ir organinių (anglingų) medžiagų. Neatmestina, jog Haumėjos paviršius kažkiek panašus į Plutono paviršių.
Mėnuliai
Kol kas atrasti du Haumėjos mėnuliai, pavadinti Havajų deivės dukterų garbei – Hi'iaka ir Namaka. Abu mėnulius 2005 m. Keko observatorijoje atrado M. Brauno komanda. Hi'iaka yra maždaug 310 km skersmens ir didesnė bei šviesesnė už Namaką. Aplink Haumėją Hi'iakos mėnulis apskrieja per 49 paras.
Infraraudonųjų spindulių stebėjimai byloja, kad jos paviršius padengtas beveik vien tik grynu vandens ledu, todėl M. Brownas su kolegomis iškėlė mintį, kad Hi'iaka yra Haumėjos fragmentas, atskilęs kosminio susidūrimo metu.
Mažesnioji ir arčiau Haumėjos esanti Namaka aplink Haumėją apskrieja per 18 parų. Manoma, kad už Hi'iaką jis lengvesnis apie 10 kartų. Tačiau tiksliau įvertinti mėnulių masių dar nemėginta.
Didžiausių žinomų transneptūninių Saulės sistemos kūnų palyginimas
Savaime suprantama, į Haumėjos sistemą dar neskrido joks zondas. Tokios misijos kol kas nėra net planuose. Tačiau hipotetinių skrydžių datas jau mėginta apskaičiuoti. Pavyzdžiui, jei zondas startuotų 2025 m. rugsėjo 25 d., pro Haumėją jis praskrietų po 14 metų, kai Haumėja būtų 48,18 a.v. nuo Saulės. O jei startas būtų duotas 2026 m. lapkričio 1 d., 2037 m. rugsėjo 23 d. arba 2038 m. spalio 29 d., zondas iki Haumėjos keliautų 16,5 metų.
Taigi, jei biudžete pavyktų rasti apie milijardą atliekamų dolerių, pro Haumėją zondas praskrietų ne anksčiau kaip 2039 m gruodį. O jei pasiseks, apie šį keistą uolų ir ledo kiaušinį su dviem mėnuliais galbūt daugiau pavyks sužinoti iš kitų transneptūninių jo gentainių tyrimų.
