Amerikietis kosmologas ir mokslo populiarintojas Neilas deGrasse Tysonas televizijos kanale ABC atsakinėjo į klausimus apie kosminės kasybos (o kadangi lietuvių kalbos komisija šios temos dar nepasiekė, tebūnie tai bent šiame straipsnyje vadinama asteroidų kasyba) perspektyvas. Pasirodo, tai jau nebe mokslinė fantastika, o realus verslo planas, galintis žmonijai suteikti neįtikėtinos naudos, rašo svetainė theconversation.com.
Taigi, kas jeigu pradėtume gręžtis į asteroidus ieškodami gamtinių išteklių? Juk asteroiduose tų išteklių yra nepalyginamai daugiau, nei iškasta per visą žmonijos istoriją. O asteroidų kasybos išvystymas, anot N. deGrasse Tysono, reikštų, kad po šimtmečio visi karai, kylantys dėl ribotų išteklių mūsų pačių valstybėse baigtųsi – Saulės sistema taptų mūsų išteklių kasyklomis. Skamba fantastiškai. Bet ar tai nėra pusamžio vyruko kliedesiai? Kokie dar ištekliai kosmose? Ir ar tikrai asteroidų kasyba galėtų tapti taikos visame pasaulyje garantu? Atsakyti į šiuos klausimus padėtų žvilgsnis į mūsų artimą praeitį ir netolimą ateitį.
Nebe mokslinė fantastika
Per keletą pastarųjų metų, kuomet kasinėjimo ne Žemėje tema pradėta intensyviai aptarinėti ne tik fantastinių filmų scenaristų, bet ir verslininkų, įvyko labai daug permainų. Viena iš jų – atsiradęs naujas veiksnys: taika visame pasaulyje.
Viena iš asteroidų kasybos bendrovių, „Planetary Resources“, iš Tarptautinės kosminės stoties (TKS) jau paleido pirmąjį savo kosminį aparatą. Tiksliau, antrąjį – pirmasis sudegė per nesėkmingą raketos „Antares“ startą praėjusiais metais.
Kita asteroidų kasybos įmonė „Deep Space Industries“ (DSI) užsitikrino dvi JAV kosmoso agentūros NASA dotacijas. Vieną – kuro, kurį galima būtų pasigaminti iš asteroiduose randamų medžiagų, tyrimams ir antrą – bandymams skirto regolitinio asteroido modelio Žemėje sukūrimui. O prieš tai NASA su DSI pasirašė bendradarbiavimo sutartį kurti „BitSat“ palydovą, skirtą bitkoinų transakcijoms. Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto (UNSW) Kosminės inžinerijos centras, kartus su NASA Reaktyvinių variklių laboratorija, gavo dotaciją tirti vandens kasybos galimybes – tai yra svarbi plano Marse pastatyti koloniją dalis.
JAV įstatymų leidyboje jau kamšomos su kosmosų išteklių nuosavybės teisėmis susijusios įstatymų spragos. Naujasis Kosmoso išteklių tyrinėjimo ir naudojimo aktas, įveikęs Kongreso barjerą, byloja, kad „bet kokie asteroidų ištekliai, išgauti atvirame kosmose, priklauso tai organizacijai, kuri šiuos išteklius išgavo ir kuriai pagal taikytiną Federalinę teisę suteikiamos visos nuosavybės teisės į iškasenas“.
UNSW tyrimas parodė, kad kasinėjant asteroidus, kuriuose gausu geležies, su prielaida, kad egzistuoja atitinkama rinka, investicijų grąža numatyta per 85 metus jeigu geležis pargabenama atgal į Žemę. Arba per 5 metus, jeigu geležis panaudojama tiesiai kosmose.
Ne tokia ir baisi kaina
Nepaisant visų šių pirmųjų žingsnių, skeptikai dar nėra įtikinti, kad asteroidų kasybos nauda bus didesnė už tam skirtas lėšas ir iššvaistytą laiką. Savaime suprantama, asteroidų kasyba nebus pigus malonumas. Jau vien „Curiosity“ zondo kūrimo ir 14 metų išlaikymo sąnaudos yra 2,5 mlrd. JAV dolerių.
Bet išteklių kasyba Žemėje taip pat nėra pigi. 2014 metais „Rio Tinto“ savo žvalgymams skirtą biudžetą sumažino iki 747 mln. JAV dolerių. 2013 metais jis buvo 948 mln. JAV dolerių. Vos vienas tyrimas gali kainuoti daugiau nei 650 mln. JAV dolerių. Konkuruojanti bendrovė „BHP Billiton“ 2013 metais žvalgymas skyrė 1,047 mlrd. JAV dolerių, o 2014 – 716 mln. JAV dolerių. Štai tiek pinigų metama, kad bendrovės Žemėje rastų naudingų iškasenų išteklius. Taigi, vertinant absoliučiomis piniginėmis išraiškomis, planuojama asteroidų kasyba nėra beprotiškai brangesnė už jau vykdomą kasinėjimą Žemėje.
Nedaug skiriasi ir laiko mastai: kasyklų veikla Žemėje vykdoma dešimtimis metų. Vadinasi, nei lėšos, nei laikas nėra reali kliūtis. O asteroidų kasybos bendrovės jau ne tik tiesia savo pirštus į dangų, bet ir žengia pirmuosius žingsnius. Ir pinigų turi. Tai kokios gi kliūtys? Visų pirma, prisiminkime jau minėtą UNSW tyrimą: jo rezultatai rodo, kad iš asteroidų išgautą geležį reikia naudoti kosmose. Ir tai reiškia, kad kosmose jau turi būti geležies paklausa.
Didelės vertės iškasenoms – pavyzdžiui, retiesiems žemės mineralams ar platinos grupės metalams – gali būti taikomas grąžinimo į Žemę modelis, tačiau „įprastinės“ kosmoso iškasenos ir turėtų būti sunaudojamos kosmose. Laikomasi prielaidos, kad kilogramo krovinio iškėlimas iš Žemės į tolimąjį kosmosą kainuoja apie 20 000 JAV dolerių. Jeigu kosmose tą patį kilogramą iškasenų būtų įmanoma išgauti pigiau – konkurencinis pranašumas jau garantuotas.
Bendrovė „SpaceX“ savo svetainėje viešai skelbia krovinio iškėlimo sąnaudas. Šiuo metu kilogramo iškėlimas į geosinchroninę orbitą su „Falcon 9“ kainuoja 12,6 tūkst. JAV dolerių. Tačiau šiuo metu kosmose nėra iškasenų paklausos, todėl, norint „įsukti“ rinką, reikėtų sukurti dirbtinę paklausą (pavyzdžiui, NASA galėtų sudaryti vandens pristatymo į TKS sutartį). Kita galimybė „užkurti“ vandens rinką kosmose būtų kosmoso turizmas. Tačiau labiausiai tikėtinas pirmasis tokios rinkos variklis būtų kosmoso palydovų degalų atsargų papildymas. Vandenį galima būtų skaidyti į deguonį ir vandenilį, kuriuos galima būtų panaudoti kaip kurą palydovams.
Taika visame pasaulyje ar Laukiniai vakarai?
Kalbant apie taiką visame pasaulyje, amerikiečių kosmoso išteklių įstatymas problemos akimirksniu neišsprendžia. Mat kitos pasaulio šalys nebūtinai sukurs identiškus savo įstatymus, o vien amerikietiškų įstatymų taikymas kosmose būtų labiau fantastiškas reiškinys nei pati asteroidų kasyba. Skirtingų valstybių įstatymai, reglamentuojantys veiklą kosmose, gali būti labai skirtingi, todėl kol kas nėra jokio užtikrintumo, ką kosmose galima daryti ir kas kam kokiomis dalimis priklausytų. Todėl labai tikėtina, kad bent kurį laiką kosmose galios Laukinių vakarų įstatymai, bet ilgainiui įstatymų leidyba prisitaikys prie naujų erdvių.
O taika visame pasaulyje greičiausiai neįsigalės akimirksniu – veikiausiai Laukinių vakarų dvasia kels daugiau chaoso, nei teiks naudos (prisiminkite mokslinės fantastikos knygas – jose pilna kosminių piratų). Galbūt net šimtmečio neprireiks, kad N. deGrasse Tysono graži pasaulinės taikos svajonė taptų realybe.