Pagrindinė skaitmeninė piratavimo priežastis yra patogumas – šimtą kartų paprasčiau įrašą parsisiųsti, negu ieškoti, kur nusipirkti, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto verslo ekonomikos ir vadybos mokslų daktaras Marius Akulavičius. Jo teigimu, vartotojas jau įpratęs visą skaitmeninio turinio produkciją gauti už dyką ir taip yra visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje.
Pagrindinė skaitmeninė piratavimo priežastis yra patogumas – šimtą kartų paprasčiau įrašą parsisiųsti, negu ieškoti, kur nusipirkti, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto verslo ekonomikos ir vadybos mokslų daktaras Marius Akulavičius. „Bet, jei pateiksi patogią ir iš pradžių nemokamą sistemą (tokią, kaip „Spotify“), paskui, jeigu ji patiks, vartotojas bus labiau linkęs mokėti už tam tikras papildomas paslaugas, pavyzdžiui, už geresnę garso kokybę, galimybę turėti asmenines kūrinių kopijas“, – įsitikinęs disertacijos „Skaitmeninio piratavimo valdymas kūrybinio turinio industrijoje“ autorius.
Jo teigimu, vartotojas jau įpratęs visą skaitmeninio turinio produkciją gauti už dyką ir taip yra visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Be to, pabrėžia M. Akulavičius, dabartinės priemonės, skirtos kovoti su piratavimu, yra neveiksmingos, todėl būtina ieškoti alternatyvių būdų: „Kaip parodė daugelio šalių pavyzdžiai, uždrausti piratavimą ir sekti vartotojus būtų žmogaus teisių pažeidimas. Kartu iškyla kitas klausimas – ar valstybės išlaidos, gaudant piratus, atpirktų žalą, kurią patiria autoriai.“
– Kas yra skaitmeninis piratavimas?
– Skaitmeninis piratavimas yra skaitmeninio turinio produktų, kurie yra informacinėje erdvėje, siuntimasis, naudojimas ir dalijimasis be teisėto autorių sutikimo. Vadinasi, jei vartotojas parsisiunčia, platina ir klauso, jis – skaitmeninis piratas. Tačiau kai didžėjus parsisiunčia muzikos ir paleidžia klube, tai jau komercinė veikla, o ne skaitmeninis piratavimas. Arba, kaip būdavo anksčiau, kai įrašinėdavo ir pardavinėdavo turguje diskus, tai – padirbinėjimas. Skaitmeninį piratavimą reikia suvokti kaip vartotojų veiksmą, kuris neatitinka autorinių teisių įstatymo.
– Koks yra skaitmeninis piratas?
– Dažniausiai tai jaunas vyras, gaunantis vidutines arba aukštesnes pajamas, paprastai įgijęs aukštesnį išsilavinimą, nes skaitmeninis piratas turi turėti tam tikrą supratimą apie informacines technologijas. [...] Tačiau labai dažnai galima daryti prielaidą, kad tie vartotojai kada nors pasieks tam tikrą ribą, kai jiems bus nebeįdomu piratauti, todėl jie pradės pirkti, nes jų finansinės galimybės irgi išaugs.
– Koks skaitmeninio piratavimo Lietuvoje mastas?
– Tiksliai pasakyti labai sunku, bet [...], pagal mano tyrimą, 70 proc. vartotojų klausosi arba atgamina. Tačiau yra daug tyrimų ir visų metodika truputėlį skiriasi, tad skaičius – 50–70 proc. „Linkomanijoje“ yra per 100 tūkst. užsiregistravusių vartotojų. Jei sakysime, kad vienas vartotojas yra vienas šeimos ūkis, pamatysime, kad „Linkomanijoje“ užsiregistravusi ir dalyvauja nemaža dalis Lietuvos.
– Kokie duomenys vyrauja – muzika, filmai? Ką rodo statistika?
– Statistikos šiuo atveju nėra, bet „Linkomanijoje“ yra viskas: muzika, garso knygos, filmai, kompiuterinė programinė įranga, žaidimai ir knygos. Vartotojas jau įpratęs visą skaitmeninio turinio produkciją gauti praktiškai už dyką. Kai galima gauti greitai, kai Lietuvoje interneto ryšys vienas geriausių pasaulyje, kai yra pasiūla, kam vartotojui pirkti, jei galima gauti už dyką. Taip yra visame pasaulyje, tik, žinoma, besivystančiose valstybėse piratavimo lygis daug aukštesnis negu išsivysčiusiose.
Lietuva į piratavimą žiūri pro pirštus, nes įstatymų bazė ir autorių apsauga lyg numatyta, bet aktyvių veiksmų kaip ir nėra. Tačiau, jeigu ir būtų, būtų labai sudėtinga, nes, kaip parodė daugelio šalių pavyzdžiai, uždrausti piratavimą ir sekti vartotojus būtų žmogaus teisių pažeidimas. Kartu iškiltų kitas klausimas – ar valstybės išlaidos, gaudant piratus, atpirktų žalą, kurią patiria autoriai.
– Kokias šalis, kurios pradėjo geriau suvaldyti skaitmeninį piratavimą, galima išskirti?
– Geriausiai valdoma JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje. Ten, kur vartotojų ekonominis lygis aukštesnis, žmonės labiau linkę pirkti produktą. O Kinijoje, Rusijoje, kur vartotojų asmeninės lėšos ir valstybinė apsauga gana nedidelė, žmonės tikrai bus labiau linkę piratauti.
Reikia išskirti tai, kad atsiranda pokyčių: prieš mėnesį ar du „Spotify“, „Apple Music“ ėmė teikti naują paslaugą – nebūtina per „iTunes“ siųstis dainų, nes visą mėnesį už 10 dolerių gali klausytis muzikos su tam tikrais priedais. Tai įrodo, kad nueinama nuo griežto skaitmeninio piratavimo valdymo, nes rezultatai nėra patenkinami, ir siekiama duoti vartotojui kitokių veiklos metodų: pavyzdžiui, patogiau naudotis „Spotify“, negu siųstis dainas iš „Linkomanijos“, kurioje gana didelė netvarka.
– Visai neseniai atlikėja Taylor Swift „iTunes“ paprašė mokėti atlikėjams už naudojimąsi netgi bandomąja versija. Kaip manote, ar tai buvo didelis ir svarus žingsnis?
– Amerikos atlikėjams labiausiai rūpi Amerikos rinka. Kadangi tai paleido „Apple“, kuri gauna labai didelį pelną, T. Swift ir pasinaudojo ta situacija: jūs darote verslą, tad nedalinkite mano produkto už dyką. „Spotify“ kiekvienais metais patiria spaudimą panaikinti galimybę klausytis nemokamai. Reikia suprasti, kad vartotojas ne visą laiką nori mokėti – jeigu jis produkto negaus už dyką, paprasčiausiai neklausys. [...]
– Koks vartotojų požiūris į skaitmeninį piratavimą Lietuvoje ir kodėl jie nesirenka mokėti?
– Didžiausia priežastis – patogus vartojimas: šimtą kartų paprasčiau įrašą parsisiųsti iš „Linkomanijos“. Bet, jei vartotojui pateiksi patogią ir iš pradžių nemokamą sistemą (tokią, kaip „Spotify“), paskui, jeigu ji patiks, vartotojas bus labiau linkęs mokėti už tam tikras papildomas paslaugas, pavyzdžiui, geresnę garso kokybę, galimybę turėti asmenines kūrinių kopijas.
– O kiek apklaustųjų sako, kad perka turinį?
– Kadangi 70 proc. piratauja, apie 30 proc. labiau žiūri į perkamą turinį. Bet, atlikus kitą apklausą ir panagrinėjus išlaidas, turbūt paaiškėtų, kad didžioji tų 30 proc. dalis klausosi radijo ir iš tikrųjų labai mažai perka. Kita vertus, reikia žiūrėti į papildomas prekes – tarkim, koncertas yra potyris, kurio nenukopijuosi į skaitmeninę erdvę. Tad gal geriau vertinti muziką kaip nemokamą programą, nes vartotojai klausosi ir apie tave sužino, o pinigus susirinkti per koncertus.
– Kaip buvo paveikta muzikos industrija, kai piratavimas paplito?
– Pasaulyje didžiąją dalį muzikos rinkos valdo keturi žaidėjai, tokie kaip „Sony Music“ ir kt., ir jie labai stipriai prisitaiko prie to, kad reikia gaminti paklausiausią prekę, t. y. vienadienius hitus, kurie generuoja pajamas ir pan. Tačiau dabar, kai turime stiprią skaitmeninę erdvę, maža grupė, kuri yra labai talentinga, bet nenori pasirašyti sutarties su didele leidybos grupe, dabar viską gali padaryti pati. Užtenka turėti labai gabų vadybininką, išsinuomoti įrašų studiją (tai daug nekainuoja), nereikia pasirašyti sutarčių su mažmenininkais ir didmenininkais. Tereikia sukurti gerą produktą, kurį gali pats įrašyti. Tada gali jį internete pardavinėti pats, įdėti į „Spotify“, pasirašyti kontraktą su „Yotube“, ir viskas. Tai paprasčiausias būdas išgarsėti ir nereikia didelės leidybos kompanijos.
– Paminėjote dvi dideles kompanijas „Spotify“ ir „Youtube“, kurios veikia pagal skirtingus verslo modelius. Kokias įžvelgiate gerąsias ar nelabai veikiančias sritis?
– Man labiau patinka „Spotify“, tačiau „Youtube“ irgi įdomus modelis, nors nemanau, kad Lietuvoje yra atlikėjų, kurie gautų dideles pajamas tik iš to ar ano, nes vartotojų skaičius čia gana nedidelis. Lietuvos autoriams, manyčiau, tai labiau reklamos įrankis ir galimybė išgarsėti. Pasauliniu lygiu pajamas, priklausomai nuo kontrakto, generuoja „Youtube“ ir „Spotify“.
Maždaug 10 proc. pajamų „Spotify“ gauna iš reklamos, o visa kita surenkama iš mokamos prenumeratos. Visus surinktus pinigus „Spotify“ padalija atlikėjams pagal jų įrašų klausomumą. Privalumas tas, kad muzikos kūrėjui nereikia jokių pastangų: jei tavo kūrinys geras ir klausomas, nereikia turėti savo infrastruktūros – viskas yra „Spotify“, tik jie pasiima apie 30 proc. maržą už tai, kad tavo muzikos klausoma. O „Youtube“ taip pat viskas priklauso nuo kiekvienos perklausos ir reklamos. Geram muzikos kūrėjui privalu būti tiek „Spotify“, tiek „Youtube“, nes nė vienas neturi 90 proc. rinkos.
– Kalbėjome apie tai, ką gali daryti verslas, vartotojai, o kokia turėtų būti politinė pozicija?
– Sunku patarti, nes yra du aspektai. Jei autorius negaus pakankamai motyvacijos kurti, nebekurs. Jei visuomenė turės daug mokėti už autorinius kūrinius, nuskurs ir negaus tam tikros produkcijos. Tad valstybė turi ieškoti aukso vidurio, kad būtų patenkinti ir autoriai, ir vartotojai. Mano rekomendacija – atsižvelgti į verslo modelius, skatinančius skaitmeninio piratavimo mažėjimą be griežtų priemonių, kurias reikia keisti įstatyminėje bazėje, ir tiems verslo modeliams sukurti tokią įstatymų bazę bei palaikymą, kad jų atsirastų daugiau. Taip pat į Lietuvą kviesti tokias kompanijas, kaip „Spotify“, kad vartotojai iš nelegalaus turinį pereitų į legalų.
– Buvo bandymų apriboti piratavimą stebint IP adresus. Kaip vertinate šią sistemą?
– Aš vertinu kaip žmogaus teisių pažeidimą, nes, kai tikrinamas kiekvieno vartotojo elgesys internete, tai reiškia, kad žmogus sekamas be kaltės. Nesu advokatas, bet, jei norima klausytis telefono skambučių, reikia gauti teisėjo leidimą. Kodėl galima sekti IP adresą be teisėjo leidimo? Čia turėtų atsakyti teisininkai, bet, kiek žinau, bylos, susijusios su vartotojų nubaudimu, tikrai nebuvo labai sėkmingos, nes dažniausiai tai buvo nesertifikuotas duomenų gavimas. Čia tiek daug niuansų, kad valstybei paprasčiau skatinti naujus verslo modelius, negu bandyti išsiaiškinti visą principą, nes galų gale vis tiek paaiškės, kad, jei nori pagauti piratą, turi sekti visus Lietuvoje. Tada būsime Šiaurės Korėja. Kinija, Rusija ir Baltarusija labai sparčiai link to žingsniuoja.
– Ką rodo nuolat gaudomo „The Pirate Bay“ situacija?
– Galima gilintis į vartotojų psichologiją. Vieni nusiteikę prieš korporacijas, kiti mano, kad skaitmeninis turinys turi būti nemokamas, todėl palaiko sistemą. Jei „The Pirate Bay“ serveris uždaromas, kažkur internete iš karto gali atsirasti per 300 klonų. Informacinių technologijų infrastruktūra tikrai paruošta tam, kad būtų itin sudėtinga pagauti arba visai uždaryti. O vartotojai irgi tuo suinteresuoti. Kai gaudymui skiriama daug pinigų, kyla klausimas, ar tai protingai išleisti pinigai. Galbūt jie galėtų būti skirti verslo modelių, kurie mažina skaitmeninį piratavimą, vystymui.
