Liepos 15 d. 22:00 val. Lietuvos laiku prasidėjusioje spaudos konferencijoje „New Horizons“ misijos vadovai vieną po kito pateikė žiniasklaidos atstovus ir tiesioginės transliacijos žiūrovus stulbinusius atradimus, kuriuos pateikė pirmieji liepos 14 d. vykusio skrydžio pro Plutoną kadrai.
Labiausiai mokslininkus suglumino tai, kad nuostabiai išdidintame kelių tūkstančių kv. km Plutono paviršiaus plote nesimatė nė vieno... smūginio kraterio. Vien glotnios lygumos ir įspūdingi kalnai. Beje, pirmieji kalnai, atrasti Kuiperio juostoje. Ir tai – toli gražu ne viskas.
„Glaistyti“ vandens ledo kalnai
Specialioje liepos 15 d. spaudos konferencijoje New Horizons misijos atstovai pateikė ne tik ypač išdidinto Plutono paviršiaus, bet ir dviejų jo palydovų – Charono ir Hidros – vaizdų. Kvapą gniaužiančio ryškumo Plutono paviršiaus (maždaug 240 km pločio) fragmente matėsi įspūdingi 3,5 km aukščio kalnų masyvai. Šis kadras buvo padarytas iki maksimalaus priartėjimo likus maždaug 1,5 val., kai zondą nuo Plutono paviršiaus skyrė apie 77 tūkst. km.
„Kas galėjo pagalvoti, kad Plutone stūkso masyvios ledo kalnų grandinės? – retoriškai klausė misijos mokslininkas Halas Weaveris. – Tiesiog sunku patikėti! Tiesa, preliminariais duomenimis, sudaryti ne tik iš metano, anglies monoksido ledo, azoto ledo. Toks ledas yra per minkštas, kad iš jo susidarytų kalnai.“
Todėl mokslininkai iškėlė hipotezę, kad tų kalnų pagrindas gali būti... vandens ledas. Plutono šaltyje vandens ledas yra pakankamai kietas, kad sudarytų kalnų masyvų pagrindą, o „azoto, metano ir anglies monoksido ledynai tėra savotiškas vandens kalnų glaistas“.
Ledo kalnai atrasti visai šalia garsiosios Plutono Širdies, kuri oficialiai pavadinta Plutono šviesaus atminimo atradėjo Clyde Tombaugh garbei – nuo šiol Plutono Širdis vadinama Tombo regionu.
Įdomu ne tik tai, kad šie kalnai – pirmieji atrasti kalnai Kuiperio juostoje (vadinasi, išorinėje Saulės sistemos dalyje irgi yra kalnų!). Dar įdomiau yra tai, kad šie kalnai – labai jauni: maždaug tik 100 mln. metų amžiaus (nors Saulės sistemai – jau apie 4,5 mlrd. metų). O tai byloja apie neseniai vykusių arba tebevykstančių geologinių procesų aktyvumą.
Nė vieno kraterio
Tačiau labiau už ledo kalnus mokslininkus apstulbino kita aplinkybė – išdidintame Plutono paviršiuje jie taip ir nepamatė nė vieno smūginio kraterio.
„Labiausiai šokiruojantis dalykas šiame unikaliame kadre tas, jog jame nematyti nė vieno smūginio kraterio, – publiką nustebino kitas misijos tyrinėtojas Johnas Spenceris. – Mums tiesiog akys iššoko ant kaktos. Juk Mėnulyje, Marse, Merkurijuje jų – apstu. Be to, Plutoną turėjo bombarduoti kiti Kuiperio juostos objektai. Kraterių turėjo būti. Tačiau mes esame linkę manyti, kad juos užlygino geologiniai procesai, o tai paviršiaus sričiai – ne daugiau nei 100 mln. metų. Tai yra labai mažai, palyginus su 4,5 mlrd. Saulės sistemos metų.“
Kaip spaudos konferencijoje sakė misijos „New Horizons“ vadovas Alanas Sternas, liepos 14 d. fotografijos leido pajusti atplūsiančios „duomenų lavinos“ skonį. O duomenis (didelės raiškos fotografijas ir kitą informaciją) zondas „New Horizons“ siųs ištisus 16 mėn. – iki kitų metų pabaigos. Ši informacija iš pagrindų pakeis iki šiol labai miglotą Plutono sistemos sampratą.
Ir tai – dar ne viskas.
Charono kanjonai
Pirmi ryškūs Plutono mėnulio Charono kadrai liudija, kad ir šiame pasaulyje geologiniai procesai vyko labai neseniai arba tebevyksta. Neįtikėtina, turint omenyje tai, kad šis mažas pasaulėlis nėra planetos-milžinės palydovas, todėl nepatiria didžiulės gravitacijos poveikio. NASA mokslininkai Charono paviršiuje jau atrado 960 km ilgio ir vietomis net 10 km gylio (!) kanjonus.
„Maniau, kad Charonas bus senas krateriais nusėtas pasaulis, – sakė misijos mokslininkė Cathy Olkin. – Taip manė daugelis. Tačiau atradimai Charone, galima sakyti, išvertė mus iš klumpių. Mes tiesiog apstulbę.“
„Charono fotografijoje, maždaug ties antra valanda matyti gilus paviršiaus randas – ilga gilių kanjonų sistema, - nuotrauką komentavo mokslininkė. – Kanjonų gylis – nuo 6,4 iki 10 km. Šiek tiek aukščiau ir kairiau šios sistemos matyti kitas kanjonas, kurio gylis – apie 4,8 km.“
Šiauriniame Charono ašigalyje matyti didžiulė tamsi dėmė, kurią tyrėjai neoficialiai vadina Mordoru. Tačiau tai gali būti tik plonas kažkokio požeminio darinio lukštas. O netoli „Mordoro“ centro matosi keletas šviesių dėmelių – tikėtina, kad tai yra smūginiai krateriai, kuriuos išmušė meteoritai.
Ties Charono disko viduriu matyti iš šiaurės rytų į pietvakarius besidriekianti uolų grandinė, kurios ilgis – apie 1 tūkst. km.
„Mane tai šokiruoja, – pareiškė C. Olkin. – Juk tai – didžiulis masyvas. Gali būti, kad jis susiformavo dėl aktyvių geologinių procesų. Šią sritį tyrinėsime atidžiau.“
Po šia grandine plyti lygaus paviršiaus regionas, kuriame kraterių – vos vienas, kitas. Žemės Mėnulis sėte nusėtas smūginiais krateriais, kurie jį bombardavo 4,5 mlrd. metų, o štai Plutone ir Charone jų beveik nėra. Smūginių kraterių gali neturėti tik santykinai jaunas paviršius, neseniai atnaujintas aktyvių geologinių procesų.
Hidra
Be to, iš liepos 14 d. nuotraukų pagaliau tiksliai įvertinti ir mažojo Plutono mėnuliuko Hidros matmenys. Paaiškėjo, kad Hidra – keistas, pailgas kūnas, kurio plotis – 31 km, o ilgis – 45 km. Duomenų apie kitus tris Plutono mažylius (Stiksą, Niktę ir Cerberį) dar laukiama.
Misija jau davė įspūdingų rezultatų
Spaudos konferencijos dalyvių nuotaika buvo tiesiog puiki – matėsi, kad mokslininkai jau atsikratę įtampos, nes žinojo, jog zondas sėkmingai praskriejo pro Plutoną ir surinko aibę informacijos. Tačiau spaudos konferencijos salėje publika garsiausiai suošė išvydusi išdidintą vieną Plutono paviršiaus fragmentą (tokiu detalumu bus matomas visas regimasis Plutono diskas).
„Štai taip į šį kadrą reagavome ir mes“, – replikavo C. Olkin.
Mokslininkus nustebino ir nykštukinės planetos Plutono spalva. Pasirodo, jis – ne baltas, o rusvas, rausvas. Panašiai kaip Marsas.
Plutono kalnai ir kraterių deficitas „New Horizons“ misijos mokslininkams pateikė dar vieną labai svarbų atradimą – pasirodo, aktyvūs geologiniai procesai gali vykti ir „nepriklausomuose“ mažuose pasaulėliuose, kurie nėra didžiųjų dujinių planetų palydovai ir kurių neveikia plutą triuškinanti Jupiterio ar Saturno kalibro planetos gravitacija.
Beje, pastaroji aplinkybė (tokio dydžio planetos nebuvimas) iš dalies leidžia paaiškinti, kodėl Plutono paviršiuje beveik nėra smūginių kraterių – didžiąją dalį kosminių uolų sutraukia milžiniška didžiųjų planetų gravitacija.
Paklausti, kas Plutono geologiniams procesams galėtų teikti energijos, mokslininkai minėjo radioaktyvių elementų skilimo metu išsiskiriančią šilumą. Be to, kaip sakė A. Sternas, Plutone gali būti geizerių ar kriovulkanų, nors kol kas įrodymų apie tai nėra.
Kita numatoma spaudos konferencija – liepos 17 d. (penktadienį), 20:00 val. Lietuvos laiku. Ją galima stebėti spustelėjus šią nuorodą. Jūsų dėmesiui – liepos 15 d. spaudos konferencijos vaizdo įrašas: