Bendrovė „Nordcurrent“ gali būti pelnytai vadinama didžiausia ir sėkmingiausia Lietuvoje kompiuterinių žaidimų kūrėja. Jų produktų portfelyje jau dabar yra daugiau nei dešimtis žaidimų pačioms įvairiausioms mobilioms ir nemobilioms platformoms. Jų žaidimus žaidžia milijonai žmonių visame pasaulyje.
Bendrovė „Nordcurrent“ gali būti pelnytai vadinama didžiausia ir sėkmingiausia Lietuvoje kompiuterinių žaidimų kūrėja. Jų produktų portfelyje jau dabar yra daugiau nei dešimtis žaidimų pačioms įvairiausioms mobilioms ir nemobilioms platformoms. Jų žaidimus žaidžia milijonai žmonių visame pasaulyje.
Su šiuo pavadinimu tikriausiai jau esate susidūrę, jei mėgstate skirti kelias minutes nesudėtingiems žaidimams savo išmaniajame telefone ar kompiuteryje. Nors jeigu jums labiau prie širdies tokie žaidimai, kaip „Witcher“ ar „Need for Speed“ (ar bet kas, kam reikalinga bent jau pusėtina vaizdo plokštė) – „Nordcurrent“ pavadinimas gali būti žinomas nebent iš spaudos. Mat ši Lietuvos įmonė specializuojasi mažesniuose, vadinamuose „casual“ žaidimuose. Vargo mažiau.
Sergejus Trofimovas / © DELFI (Š. Mažeikos nuotr.)
„Nordcurrent“ istorija prasidėjo ganėtinai seniai. Ir netgi ne nuo „Nordcurrent“ – 2002 metais Lietuvoje atsirado bendrovė, pavadinta „Ivolgamus“. Šios įmonės įkūrėjai – Sergejus Trofimovas, jo brolis Michailas ir brolio žmona Viktorija – iki šių dienų vadovauja smarkiai išsiplėtusiai ir pavadinimą pakeitusiai įmonei. Pirmuosius žingsnius žaidimų pasaulyje jie žengė kaip mažutė samdoma žaidimų kūrėjų studija, bet vieną akimirką aplankė nušvitimas ir S. Trofimovas nusprendė – gana dirbti kitiems, būsime ne tik kūrėjai, bet ir leidėjai. „Kai pasiekėme tokį lygį, kad pas mus žaidimus užsakinėjo „Activision“ – padarėme kai kurias žaidimų apie Barbę ir Šreką dalis – supratome, kad patys galime leisti žaidimus. Nuo to momento prasidėjo visai kitas gyvenimas“, – sakė S. Trofimovas. Kaip žaidimų leidėją užregistravo bendrovę „Nordcurrent“ – toks pavadinimas vakariečiams buvo labiau suprantamas ir lengviau ištariamas, nei gilesnės prasmės neturintis „Ivolgamus“. Ir ėmėsi verslo iš peties: patys samdė žaidimų kūrėjus iš kitų pasaulio šalių (ir ta pati senoji „Ivolgamus“ bendrovė vykdė darbus „Nordcurrent“ užsakymu), įvairiuose pasaulio miestuose turėjo sandėlius su fizinėmis žaidimų kopijomis. Šios bendrovės žaidimų reklamas buvo galima išvysti netgi garsiojoje Times Square sankryžoje Niujorke.
Vos prieš porą metų „Nordcurrent“ su maždaug keturiasdešimčia žmonių persikėlė į Verslo trikampį Neries pakrantėje, užėmė vieno biurų pastato visą aukštą, kur į atskiras patalpas buvo išskirstytos komandos, dirbančios su atskirais žaidimais. Ir tos komandos gana dažnai neperskirstomos net tuomet, kai žaidimas išleidžiamas – nebe tie laikai, kai išleidus žaidimą galima braukti kryžių ir pareikšti „darbas atliktas, dabar lauksime pinigų“. Tos pačios komandos lieka tobulinti savo žaidimų, kurti papildomą turinį, užtikrinti, kad žaidėjai nenuobodžiautų. Tokiu būdu palaikomas nuolatinis pajamų iš žaidimo srautas. Nors, žinoma, būna ir baigtinių projektų su aiškia pabaiga.
Pasiekė Lietuvos galimybių ribą
Tokiu būdu, kuriant vis naujus žaidimus, o senųjų neapleidžiant, „Nordcurrent“ išsiplėtė tiek, kad netrukus teko nuomotis patalpas ir greta esančiame pastate – po vienu stogu visi nebetilpo. Todėl įmonės branduolys – apie 60 žmonių – dirba pagrindiniame biure, o kitame suburta atskira žaidimo grupė iš dešimties žmonių. Laisvai tilptų ir keturiasdešimt. Bet bėda – „Nordcurrent“ tiesiog neranda jiems tinkamų žmonių. Biuras yra, verslas vyksta puikiai, o norinčių (ir, svarbiausia, sugebančių) žaidimus kurti žmonių Lietuvoje rasti nepavyksta.
Todėl buvo priimtas sprendimas plėstis į kaimyninę Lenkiją. Ir plėstis pageidautų neribotai. „Kuo daugiau“, – sakė S. Trofimovas, paklaustas kiek žmonių ketina samdyti. Žinoma, yra ir realus planas. „Iki metų pabaigos, manau, jau turėsime 25–30 žmonių, o per 2016 metus tikiuosi, kad išsiplėsime iki 100 žmonių“, – svarstė įmonės vadovas.
Tiesa, sunku pasakyti, kiek naujų žaidimų tai gali reikšti – priklausomai nuo žaidimo sudėtingumo, jo kūrėjų komandos dydis gali svyruoti nuo 2–3 iki keliolikos žmonių.
Tiesa, plėtimasis į kaimyninę šalį jokiu būdu nereiškia, kad S. Trofimovo simpatijos Lietuvai sumenko. „Manau, Lietuva – visais atžvilgiais geriausia šalis dirbti. Ir darbuotojų paieškos, ir darbuotojų, ir požiūrio į darbą atžvilgiu. Po bendravimo su rusais, lenkais, baltarusiais ir ukrainiečiais šis požiūris tik sustiprėjo“, – sakė S. Trofimovas. Bet neslėpė ir savo simpatijų Argentinai – kelis metus šioje šalyje dirbęs verslininkas sako, kad argentiniečiai žaidimų menininkai yra neprilygstami. Tarsi nuo mokyklos suolo būtų ruošęsi dirbti būtent tai.
Sėkmė prasideda nuo mokyklos
Pats Sergejus kartu su broliu baigė Vilniaus Centro (anuomet – 6-ąją) vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprinti dailės ir matematikos dalykai, be to, abu jie baigė ir muzikos mokyklą – tai tapo gana geru pagrindu dirbant srityje kur svarbūs visi šie aspektai: jau po mokyklos jaunuoliai turėjo gerą proporcijų, muzikinės dermės ir logikos supratimą.
Žaidimo kūrėjo karjerą S. Trofimovas kartu su broliu pradėjo iš meilės kibernetinėms pramogoms. „Apie kitokį planą net negalvojome – norėjome kurti žaidimus. Tą ir padarėme“. Bet susižavėjusius jo pavyzdžiu jaunuolius S. Trofimovas įspėjo: „Dažniausia naujokų klaida yra ta, kad visi, pradėdami daryti žaidimą, pasirenka daryti savo svajonių žaidimą. O mes nusprendėme padaryti 2D arkadą. Ir taip sutapo, kad mūsų pirmasis žaidimas tapo svajonių žaidimu. Su broliu žaidimą padarėme per devynis mėnesius, o jo žmona pardavė“.
O dabar, priimdami naujus žmones į kolektyvą, „Nordcurrent“ vadovai net nesitiki, kad žmogus turės pilną pageidaujamų įgūdžių rinkinį. „Niekada nebūna taip, kad žmogus ateina ir iškart prisideda prie projekto. Yra tam tikras laikotarpis, kai tie žmonės „įsikerta“. Žinoma, į programuotojus neimame žmonių, kurie tik norėtų programuoti. Visų pirma jie turi atlikti mūsų bandomąją užduoti, po to – namų darbus: nedidelį žaidimuką. Ta pati istorija ir su dailininkais – tam tikrą bandomąją užduotį reikia atlikti“.
Bendrovės istorijoje esama ir pora atvejų, kai žmonės, pradėję savo darbą nuo žaidimų testuotojo pareigų tapo žaidimų dizaineriais. Turbūt pačiais svarbiausiais žmonėmis žaidimo kūrimo procese, žmonėmis, kurie sugalvoja ir aprašo visą žaidimą nuo pradžios iki galo, kurie žino kiekvieną žaidimo veikimo smulkmenėlę ir pagal kurių aprašymą vėliau gimsta galutinis produktas.
Lietuva – netinkama šalis dideliems žaidimams gimti?
„Nordcurrent“ sėkmės paslaptis yra santykinai nedideli, nesudėtingi, neįpareigojantys, vadinami „casual“ tipo žaidimai, kuriuose siužetas atlieka toli gražu ne pagrindinį vaidmenį, grafiniai elementai pakankamai nesudėtingi, kad žaidimas be vargo veiktų ir našumu pasigirti negalinčiuose įrenginiuose: dėmesys skiriamas žaidėjo įtraukimui ir žaidimo mechanikai. Ir, žinoma, būdui uždirbti pinigus iš žaidėjo, kuomet patys žaidimai yra nemokami: Atsisiųsti ir žaisti galima nemokamai. Nori kažko daugiau ar greičiau nei kiti? Atverk piniginę!
Tuo tarpu kalbant apie tokio lygio žaidimus, kaip Lenkijoje rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knygų motyvais sukurta „The Witcher“ („Raganius“) žaidimų serija, S. Trofimovas nėra didelis optimistas ir nesitiki, kad Lietuvoje kada nors bus sukurta kas nors panašaus. Lenkijoje yra net kelios žaidimų kūrimo studijos, užsiimančios didelio biudžeto žaidimų kūrimu: „Tokios studijos pradėdavo nuo savo rinkos. Jeigu šalyje, iš kur ta studija kilusi, žaidimas atsipirkdavo, jie išeidavo į platesnius vandenis. Taip pat ir Rusijoje bei JAV: pirmi žaidimai iš pradžių buvo išleisti savo rinkai, sugrąžindavo pradines investicijas ir vėliau galima daryti kažką daugiau. Tik taip galėjo išlikti didesnio biudžeto žaidimų kūrėjai. O mums tai būtų neįmanoma“.
Svarbu ne dydis, o...
Tai, kad „Nordcurrent“ nekuria ir neketina kurti milžiniško biudžeto žaidimų, toli gražu nereiškia, kad jie nekuria nieko originalaus – juk tik kopijuojanti įmonė (bent jau teoriškai) neturėtų sudominti dešimčių milijonų žaidėjų visame pasaulyje? Ir, galų gale, jeigu įmonės tikslas yra pelnas, tai kam eiti sunkesniu keliu ir, prisiimant didžiulę finansinę riziką, kurti žaidimus, kurių pelningumas yra ne ką didesnis nei mažesnių žaidimų, kuriuos atsisiųsti ir išbandyti gali kiekvienas, turintis kokį nors išmanųjį įrenginį ar asmeninį kompiuterį?
Žinoma, šios bendrovės „repertuare“ esama žaidimų, kuriuos pamačius gali kilti noras ištarti „kažkur matyta“ (pavyzdžiui, „Hidden object“ žanre nieko iš principo naujo neprigalvosi), bet didžioji dalis „Nordcurrent“ žaidimų yra su originaliais elementais, užtikrinančiais žaidimų sėkmę. Pavyzdžiui, pastaruoju metu populiariausias šios įmonės žaidimas „Cooking Fever“ yra sukurtas naudojant originalią žaidimo mechaniką. Kitas itin populiarus žaidimas (tiksliau, žaidimų rinkinys) „101 in 1“ originalia kiekvieno žaidimo mechanika pasigirti negali, tačiau jokie kiti žaidimų kūrėjai iki „Nordcurrent“ nebuvo taikę tokio žaidimų grupavimo būdo.
Be to, maisto gaminimo žaidimų pagrindu „Nordcurrent“ išleido tikrų tikriausią receptų knygą „Cooking Fever Cookbook“ išmaniesiems „iOS“ sistemos įrenginiams. Na, netgi ne receptų knygą – kūrėjai stengėsi programėlę parengti taip, kad teksto būtų kuo mažiau, bet instrukcijos maisto gamintojams būtų aiškios ir suprantamos. Kiekvienas patiekalo gaminimo etapas paaiškintas iliustracija, prie kiekvieno etapo, jeigu tai reikalinga, pridėtas laikmatis. O sukurtų patiekalų vaizdais per tą pačią programėlę galima dalintis su draugais.
Vienas iš svarbesnių veiksnių, užtikrinančių „Nordcurrent“ sėkmę, yra jų pačių dar 2003 metais sukurto ir nuolat atnaujinamo žaidimų variklio naudojimas kuriant naujus visose platformose veikiančius produktus – tai reiškia, kad ši bendrovė nėra priklausoma nuo, tarkime „Unity“ žaidimų variklių. Nors nepriklausomos žaidimų kūrėjų studijos, kurios kuria produktus „Nordcurrent“ užsakymu, gali naudotis bet kokiu jiems patinkančiu varikliuku – „Nordcurrent“ jiems savo neduoda. „Tai nekomercinis produktas ir neturime jo palaikymui skirto klientų aptarnavimo, todėl negalėtume atsakinėti kūrėjams į įvairius jiems kylančius klausimus. Na, ir dar yra šioks toks autorinis/teisinis klausimas“, – sakė S. Trofimovas.
