Ar kada susimąstėte, kas nutinka su jūsų išmestu senu šaldytuvu? Dulkių siurbliu? Televizoriumi? O kaip su sudaužytu išmaniuoju telefonu ar nebeveikiančiu kompiuteriu? Galų gale, ką darote su nebegaliojančia banko kortele?
Ar kada susimąstėte, kas nutinka su jūsų išmestu senu šaldytuvu? Dulkių siurbliu? Televizoriumi? O kaip su sudaužytu išmaniuoju telefonu ar nebeveikiančiu kompiuteriu? Galų gale, ką darote su nebegaliojančia banko kortele?
Anot konferencijoje „Login“ pranešimą skaičiusio buvusio Seimo nario, o dabar Elektronikos platintojų asociacijos direktoriaus Manto Varaškos, susimąstyti tikrai vertėtų, nes dabar Lietuvoje šiuo požiūriu vyrauja betvarkė, o jeigu sena jūsų įranga, kurioje likę asmeninės informacijos, pateks į piktavalių žmonių rankas – pasekmes prognozuoti sunku.
Nors pati įvairiausia technika linkusi lengvėti, kompiuteriai ir televizoriai mažėja, dėl vartojimo augimo ir greitėjančio vienos įrangos keitimo kita, atliekų surinkimas kilogramais per metus JAV auga maždaug 6 proc., o Lietuvoje – net 11 procentų.
Vienas JAV gyventojas per metus išmeta 30 kg elektronikos. Taip yra dėl to, kad elektronikos ciklas šioje šalyje yra 2–3 metai. Nors Kinijoje žmonių yra kur kas daugiau, elektronikos atliekų kiekiai yra mažesni nei JAV, mat naudojimo ciklas yra lėtesnis. Anot M. Varaškos, Lietuvoje naudojimo ciklas ganėtinai lėtas – šaldytuvo, televizoriaus ar kompiuterio paprastai pakanka dešimčiai metų, o kartais – net „iki gyvenimo galo“.
M. Varaška
Vien augantys elektronikos atliekų kiekiai yra ganėtinai rimta problema. Bet net jeigu jums nerūpi ekologiniai klausimai, tikėtina, kad kiek kitaip galvojate apie tai, kad bet kaip išmestoje įrangoje gali būti to, ko nerūpestingai išmesti nenorėtumėte: M. Varaška tikina, kad šiandien informaciją (vaizdą, garsą) apie mus įrašinėja ir į įvairius duomenų centrus perdavinėja ne tik „akivaizdūs įtariamieji“ – telefonai ar kompiuteriai – bet ir tokia išmanėjanti namų įranga, kaip ventiliacijos sistemos, namų ruošos sistemos. Jeigu tokia informacija ne tik perduodama, bet ir saugoma įrenginyje, tam įrenginiui tapus atliekomis informacija staiga taip neima ir neišnyksta: ji gali „tapti prieinama tiems, kam galbūt visai to nereikėtų“, – sakė M. Varaška.
Situaciją M. Varaška iliustravo savo nebegaliojančia banko kortele. Jos nebegalima panaudoti atsiskaitymams, tačiau ji vis dar puikiai veikia kaip „Labas“ nuolaidų kortelė, kuriai patekus į kito žmogaus rankas – pametus arba nerūpestingai tvarkant atliekas – Mantas Varaška, pats to nežinodamas, per kelis ateinančius metus gali apsilankyti daugybėje įvairiausių parduotuvių, barų, restoranų ir galbūt masažo salonų. „Jums to reikia? Man tai nelabai“, – konferencijos „Login“ svečiams sakė M. Varaška.
Jeigu kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus pakeistų keturias nebegaliojančias, bet informaciją vis dar saugančias plastikines korteles, sveriančias po 5 gramus, būtų gaunama apie 10 milijonų kortelių atliekų, kurios kartu svertų apie 50 tonų (M. Varaška kažkodėl suskaičiavo 200 tonų).
Valstybė nežino ką daryti
„Mes suprantame, kad tai yra pakankamai įspūdingas kiekis, nors Lietuvos teisės aktuose tokios išmetamos kortelės nėra niekaip reglamentuotos. Nors ir turi informacinį krūvį!, – sakė M. Varaška. – Turime informacinę atlieką, su kuria valstybė šiandien nežino ką daryti.“
Kaip bebūtų keista, net ir mūsų šalies bankuose nėra vieningo sutarimo, ką reikėtų daryti su tokiomis kortelėmis. M. Varaškos teigimu, vienuose bankuose atnešus nebegaliojančią kortelę banko darbuotojas pasisiūlys ją sunaikinti, o kituose – pasiūlys neštis namo. Nors ant kiekvienos kortelės yra užrašyta, kad tai yra banko nuosavybė ir kartelei nebegaliojant ją reikėtų tiesiog nunešti į banką ir be klausimų palikti.
„Kita vertus, artėja metas Lietuvoje kurti tokių, ir ne tik tokių atliekų surinkimui“, – sakė M. Varaška, demonstruodamas daugiau nei 10 metų senumo, 64 MB USB atmintinę. Tokių atmintinių kiekvieno ilgesnį laiką su technologijomis susijusio žmogaus namuose galima rasti bent po vieną ar dvi. „Kur jas dėti? Net aš, kaip tam tikros organizacijos vadovas ir specialistas, negaliu pasakyti. Galiu pasakyti tik tiek, kad mums reikia dedikuotų terminalų sistemos, kur galėtume palikti informacines atliekas, atliekas, turinčias informacinį krūvį“, – sakė M. Varaška.
Kalbant apie įvairiausias kompiuterių atmainas – asmeninius, nešiojamuosius, planšetinius ar išmaniuosius telefonus – turime suvokti, kad pabaigus šių prietaisų naudojimą sukeliame riziką atskleisti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, o taip pat įstaigų ar institucijų duomenis. „Jei peržiūrėtumėte savo kompiuterio diskinio kaupiklio duomenis, tikriausiai rastumėte infromacijos, kuri jautri ne tik jums, bet ir dešimtims kitų asmenų“, – tikino Elektronikos platintojų asociacijos vadovas.
Pagal šiandienos įstatymus, dalis informacijos krūvį turinčių atliekų įstatymais nėra apibrėžtos, o kita dalis šalinama tarsi paprasčiausios elektroninės atliekos per sukurtą atliekų tvarkymo sistemą: išvežamos iš namų, paliekamos konteinerinėse sistemose. Bet tai jokiu būdu negarantuoja, kad jūsų duomenys bus saugiai sunaikinti. „Nereikia turėti iliuzijų, kad ištrinsite kietąjį diską, apkabinsite jį magnetais ir jis bus neatkuriamas. Turbūt visiems aišku, kad vienintelis saugus laikmenų sunaikinimo būdas – fizinis sunaikinimas“, – sakė M. Varaška.
Blogoji praktika
„Kai paklausiu įmonių vadovų ar institucijų, pavyzdžiui, savivaldybių vadovų, kur dingsta jų elektronikos atliekos, įskaitant išmanias atliekas, vyksta toks skėstelėjimas rankomis: „Kažkur padedame...“ O kur? Tada prasideda klausinėjimai tarpusavyje, klausimai leidžiasi nuo administracijos vadovo iki kokio nors specialisto ir grįžta tas pats galutinis atsakymas: „Tai kažkur padėjome“ Ir čia kalba apie savivaldybės administraciją turinčią šimtų tūkstančių subjektų duomenis!“, – baisėjosi M. Varaška.
Jo teigimu, Lietuvoje iki šiol veikia šimtai nelegalių elektroninių atliekų surinkėjų. Ir kai nebenaudojama įranga perduodama jiems, nutinka vienas iš dviejų dalykų. Geras – niekas, nelįsdamas į kompiuterio vidų, sumala atliekas. Blogas – atliekos, surinktos iš fizinių ir juridinių atliekų, būna eksportuojamos. Ir nebūtinai į Europos Sąjungos erdvę. „Ir niekas nežino, ar tame kelyje neatsiras žmonių, kurie norės patikrinti, ar kompiuteryje arba telefone neliko ko nors gero. Turiu omenyje ne tauriuosius, retuosius metalus, o būtent informaciją“, – buvo pasakojama „Login“ pranešimo žiūrovams.
„Lietuvoje su ES pagalba mėginame sukurti krūvą neįmanomų dalykų – pavyzdžiui, auginti tik tokio storio ir tokio ilgio agurkus, nuleidinėti vandenį tualete tik iš ne didesnių nei 5 litrų talpos bakelių, dabar prisidėjo reikalavimas, kad dulkių siurbliai turi būti ne galingesni nei 1 kW. Kodėl?“, – svarstė M. Varaška.
„Kartais mūsų valdžios isntitucijos, kartais perrašydamos ES direktyvas, mėgsta sukurti dar absurdiškesnes schemas. Pavyzdžiui, Lietuvoje turime tai, jog nepriklausomai nuo to, kokie elektronikos atliekų srautai susikuria per metus, mes turime lentelę, kiek jų reikia surinkti, o kiek reikia nerinkti. Tai apriboja mūsų, gamintojų ir importuotojų organizacijų galimybes, esant arba nesant mūsų narių finansavimui, surinkti tam tikrą kiekį atliekų ir jį perdirbti arba įkurti ir plėsti sistemą“, – nepasitenkinimą galiojančiais įstatymais išreiškė M. Varaška.
Geroji praktika
Kaip gerą atliekų tvarkymo praktikos pavyzdį jis nurodė JAV: toje šalyje federalinė valdžia trumpai aprašo ekonominius principus, kuriuos perduoda atskiroms valstijoms. „Principai yra keli: pirmas – savanorystė. Tai yra ne verslas. Fiziniai asmenys nėra verčiami dalyvauti kokioje nors programoje. Valstybė gamintojus, importuotojus arba platintojus skatina dalyvauti atliekų tvarkymo programose – visose arba pagal srautus. Antras – ekonomiškumas. Niekas nedubliuoja funkcijų ir niekas nesikiša į kito veiklą. Mūsų valstybėje nesugeba užtikrinti to, kad atliekas, jei jų susikaupė, paimtų tik vienas įgaliotas atstovas, pavyzdžiui, tik gamintojų ar importuotojų organizacijų atstovai arba platintojai, tiesiogiai jiems atnešant tas atliekas arba jas persiunčiant gamintojams ar importuotojams ir gaunant tam tikrą kreditą atgal. Dabar šioje sistemoje veikia kas nori: veikia savivaldybių aikštelės, veikia privatūs tvarkytojai, veikiame mes ir dar veikia nelegalūs surinkėjai be prevencijos. Taigi, JAV pavyzdys, kuriame yra aiškus principas: tvarkytojas yra už tvoros, o gamintojas arba platintojas susirenka visas atliekas ir sprendžia ką su jomis daryti, yra tikrai geras“, – pasakojo M. Varaška.
Itin įdomus yra trečias amerikietiškas technologinių atliekų tvarkymo principas: parama už atliekų tvarkymą. JAV valstybė bendrovėms, sugebančioms perdirbti tiek atliekų, kiek ankstesniame cikle vartotojams pateikė techninės įrangos, yra apdovanojama paprasčiausiu ženkliuku – auksine taure. Jos kaina valstybei – apskritas nulis, bet vertė kompanijai – šimtai milijonų dolerių. „JAV žmonės yra paklaikę dėl vartojimo efektyvumo. Valstybė labai skatina ekologišką būvį. Ir JAV gyventojui žinia, kad koks nors daiktas yra pažymėtas auksine taure, reiškia, kad tą daiktą jis pirks net ir tuo atveju, jei jis bus keliomis dešimtimis dolerių brangesnis už konkurentų gaminį“, – Elektronikos platintojų asociacijos direktorius gyrė amerikietišką atliekų tvarkymo politiką.
