Į gegužės 7–8 d. sostinėje vykstančią progreso konferenciją „Login 2015“ atvyksiantis Nathanas Schulhofas pasauliui pristatė pirmąjį MP3 grotuvą – „Audio Highway Listen Up Player”. Grotuvas užgimė dar 1996 m. N. Schulhofas pasakoja apie tai, kaip sekėsi pirmajam grotuvui ir kodėl „iPod“ nugalėjo jo kūrinį.
Į gegužės 7–8 d. sostinėje vykstančią progreso konferenciją „Login 2015“ atvyksiantis Nathanas Schulhofas pasauliui pristatė pirmąjį MP3 grotuvą – „Audio Highway Listen Up Player”. Grotuvas užgimė dar 1996 m.
Išskirtinį interviu portalui DELFI sutikęs duoti N. Schulhofas pasakoja apie tai, kaip sekėsi pirmajam grotuvui ir kodėl „iPod“ nugalėjo jo kūrinį. Save inovacijų vizionieriumi pristatantis verslininkas taip pat išsako savo mintis apie technologijų ateitį.
„Kompiuterių nebebus, o kietąjį diską bus galima pamatyti tik muziejuje“, – tvirtina keletą dešimtmečių technologijų versle besisukantis amerikietis.
Nathan Schulhof / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip atsirado „AudioHighway“ kompanija? Ir kaip visgi gimė pirmasis MP3 grotuvas?
– Kai buvo sukurtas ir pradėtas naudoti MP3 formatas, nebuvo jokio nešiojamo įrenginio, kuris galėtų leisti šį formatą. 1992 m. buvau įkūręs kompaniją „TestDrive Corporation“. Šioje įmonėje dirbome su programine įranga, kuri kelis kartus panaudojus programinę įrangą ją užrakindavo ir norint toliau naudoti programą reikėjo susimokėti. 1993 m. įmonę pardaviau „R. R. Donnelley & Sons”.
Kurį laiką dar likau įmonėje, bet pradėjau galvoti: ką turėčiau toliau veikti. Pagalvojau, jei įmanoma užrakinti programinę įrangą, turėtų būti tai galima padaryti ir su muzika. Dar 1993 m. turėjau viziją apie muzikos siuntimą skaitmeniniu būdu, tvarkymą bet kokia eile. Ir nusprendžiau, kad tai yra tas dalykas, kurį noriu daryti.
Kadangi „TestDrive“ investuotojai buvo patenkinti, gavau iš jų finansavimą. Pritraukęs investicijų įkūriau įmonę „Information Highway Media“. Tai ir buvo įmonės „AudioHighway“ pirmasis pavadinimas. Mūsų idėja buvo perkelti muziką per greitąjį tinklą į kompiuterį ar kitus nešiojamus įrenginius. Vienu iš tokių įrenginių ir tapo MP3 grotuvas.
– Dažnai manoma, kad nauji išradimai būna sunkiai priimami visuomenėje. Kaip Jūsų idėją priėmė aplinkiniai?
– Išradingu verslininku buvau visą savo gyvenimą, prieš tai buvau jau sukūręs keletą sėkmingų įmonių, tačiau su šituo verslu buvo sunkiausia. Pirmus 25 tūkst. JAV dolerių investicijų pritraukiau iš žmonių, kurie manimi tikėjo. Negalėjau gauti pinigų nei iš fondų, nei iš verslą palaikančių organizacijų. Buvo labai mažai žmonių, kurie manimi patikėjo, tik vizionieriai (angl. Visioneer).
– Kaip visuomenė reagavo į jau sukurtą pirmąjį MP3 grotuvą?
– Jis ypač patiko vaikams. Tuo metu daug keliavau ir pamenu, kaip vykdamas į oro uostą pasiimdavau keletą grotuvų ir uoste pamatęs vaikų jiems išdalindavau pabandyti. Vaikai juos įsimylėdavo. Tačiau problema didžiausia tuo metu buvo – gauti gerą turinį.
Muzikos įrašų kompanijos savo produkciją tuo metu parduodavo įrašų parduotuvėse ir jie tuomet net negalvodavo apie muzikos licencijavimą skaitmeniniam formatui.
Manau, kad kalbant apie MP3 grotuvus sunkiau buvo vyresnio amžiaus žmonėms, nes tai buvo pasikeitimas, kuris visiškai pakeitė muzikos pasaulį.
Sunkiausia buvo gauti iš įrašų kompanijų teises, nes jie bijojo sugriauti egzistavusią platinimo kanalą – įrašų parduotuves.
Čia didelį indėlį įdėjo Steve Jobsas ir „Apple“ kompanija, kurie MP3 grotuvus išpopuliarino, nes turėjo tam lėšų. Jie turėjo ne tik naujausią muziką, bet ir garso knygas.
Daugelis žmonių galvoja, kad „Apple“ „iPod“ grotuvas nėra MP3 grotuvas, bet iš tiesų tai yra MP3 grotuvas – tik sėkmingiausia jo versija.
– Technologijų pasaulyje dirbate jau ne pirmą dešimtmetį. Kaip pasaulis ir technologijų verslas vystysis toliau?
– Šiomis dienomis domiuosi tyrimais, konsultuoju, darau pristatymus. Iki mirties būsiu vizionierius, o juos riboja tik jų pačių vaizduotė. Jei 1967 m. būčiau kam nors pasakęs, kad kišenėje galėsi nešiotis mažą įrenginį, kuris tau suteiktų prieigą prie viso pasaulio informacijos, nepatikėtų, galvotų, kad tai – kažkokia magija.
Sakydavau, kad tai – ką mes pamatysime ateityje, tai bus kompiuterio atminties didėjimas, bevielis ryšys. Viskas išsipildė. Prognozavau, kaip internetinis ryšys užkariaus pasaulį. Ir visa tai buvo prieš 15 metų.
Dabar matau, kad ateityje technologijos sukurs naują platinimo, sklaidos kanalą. Mes nebenaudosime laidinio interneto. Ateityje galėsime siųsti gigantiškus failus greičiau nei šviesos greitis ir darysime tai iš realaus pasaulio, o ne kompiuterio. Mums net nereikės klaviatūrų. Tai dabar sunku suprasti, bet suvokimą riboja tik pačių žmonių vaizduotė.
Ateityje nebeliks kompiuterių, kietąjį diską bus galima pamatyti tik muziejuje. Viskas bus valdoma mintimis.
– Kiek metų mums to dar reikės laukti?
– 10 metų.
– Kokias matote grėsmes, ateinančias kartu su technologijų vystymusi?
– Susitaikymas. Žmonės bijo to, ko nesupranta, ir prireikia daug laiko, kol jie susitaiko.
– Save pristatote kaip inovacijų vizionierių. Kaip manote, ar tokiu gimstama ar tampama?
– Manau, kad gimstama. Visi gimsta su tam tikrais talentais. Vienus – atranda, kitų – neatranda. Manau, kad gimti vizionieriumi yra ir dovana, ir prakeiksmas.
Kodėl prakeiksmas? Nes visada nori pakeisti tam tikrus dalykus, o žmonės kovoja prieš pokyčius, nes jų bijo. Inovacijų vizionierius nėra laimingas, jei niekas nesikeičia.
Verslininką (angl. entrepreneur) visada apibūdinu kaip žmogų, kuris nušoka nuo olos ir pakeliui žemyn sukonstruoja lėktuvą.
Mokykloje nebuvau geras moksleivis. Man buvo visada nuobodu. Vaikystėje buvau labai maištaujantis. Jei kas nors man pasakydavo kažko nedaryti, turėdavau tai padaryti. Būdamas 12 metų bandžiau įsidarbinti švaros priemones platinančioje įmonėje. Tapau geriausi pardavėju.
Man labai sekėsi kai kuriuose dalykuose, bet ten, kur visi tikisi, kad vaikui seksis, man nesisekė.
– Grįžtant prie skaitmeninės produkcijos, Lietuvoje turime labai didelę bėdą su „piratavimu“ internete. „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa atskleidė, kad nelegaliais būdais įvairią intelektinę nuosavybę naudoja net 60 proc. apklaustųjų. Žinoma, tam priežasčių gali būti daug: gyventojų finansinė padėtis, prieiga prie norimų failų ar tiesiog moralinės pažiūros. Vis dėlto pasaulyje sklinda įvairių judėjimų idėjos apie nemokamą skaitmeninio turinio dalinimąsi. Kokia Jūsų nuomonė apie „piratavimą“?
– Dažnai sulaukiu šio klausimo ir turiu labai aiškią poziciją. Paminėjote pajamas, tai iš dalies gali turėti įtakos. Vargingose šalyse, o aš gyvenu Meksikoje, yra daugiau vagysčių, nes žmonės yra alkanesni. Visose šalyse yra viso tipo nusikaltimų: nuo kreditinių kortelių duomenų vagystės iki žmogaus tapatybės vagysčių. Nusikaltimai visada buvo atliekami ir bus atliekami, o į tai įeina ir nelegalus siuntimasis. Manau, viskas priklauso nuo teisinės tvarkos ir valdžios, kaip kontroliuojamas šis procesas. To neišvengsi ir dėl to negalima kaltinti technologijų, reikia „gydyti“ problemą.
Amerikoje kažkada visi siųsdavosi nelegaliai, bet vėliau viskas išsivystė taip, kad nelegalios kopijos užteršdavo kompiuterį, gaudavai prastos kokybės įrašus. Visuomenė suprato, kad jie geriau sumokės daugiau, bet gaus gerą kokybę.
Nelegalus siuntimasis man niekuo nesiskiria nuo vagystės iš parduotuvės. Tai visada vyko ir vyks.
Negali sakyti – mes padarysime failų dalinimąsi nelegaliu, turi sakyti – mes gerinsime legalios produkcijos kokybę, pasiūlysime konkurencingas kainas.
