Per 50 metų mus supantis pasaulis pasikeitė praktiškai neatpažįstamai. Automobiliai iš milžiniškų apvalainų guzų, ryjančių milžiniškus degalų kiekius, tapo elegantiškais, mažais, patogiais ir taupiais, smagiausi žaislai šiandien jau nebe mediniai, o elektroniniai. Nekalbant apie kompiuterius, kurių prieš 50 metų iš esmės netgi nebuvo – bent jau paprastų žmonių namuose. O kaip su mikrobangų krosnele?
Pasaulio technologinei pažangai šuoliuojant į priekį tarsi gepardui, mikrobangų krosnelė beveik nepasikeitusi kukliai stovi virtuvėje ir laukia savo patobulėjimo eilės. Na kas gi joje pasikeitė per tą laiką nuo jų sumanymo 1967 metais? Elektroninis šildymo laiko indikatorius? Mygtukai vietoje rankenėlių? Keli skirtingi kaitinimo lygiai? Ventiliatorius? Šiuolaikiškas dizainas? Sąrašas atrodo ne toks jau ir trumpas. Bet nė vienas iš šių patobulinimų nesprendžia pagrindinės su problemos – visada kaitindami maistą mikrobangų krosnelėje mes tarsi žaidžiame loteriją. Paliekame, tarkime, troškinį šilti dvi minutes, o po šio laiko jis būna vis dar šaltas. Arba suskrudęs tiek, kad jį galime kišti bet kur, tik ne į burną. Kodėl jokia buitinę techniką tobulinanti bendrovė nesiėmė spręsti tokios, atrodytų, esminės mikrobangų krosnelių bėdos?
Būtent šį klausimą ėmėsi spręsti Markas Roberis. Jis pamanė, kad pagrindinė juslė, kuria vertiname savo maistą, yra regėjimas, bet būtų geriau, kad galėtume, tarsi ropliai, matyti savo maistą ne tik regimų bangų, bet ir infraraudonoajame spektre, kuris leidžia atskirti šiltą nuo šalto.
Kad nereikėtų jokių gudrybių implantuoti į žmogaus akis, M. Roberis nusprendė pačios mikrobangų krosnelės viduje įtaisyti infraraudonųjų spindulių kamerą (šios per pastaruosius 50 metų, beje, neįtikėtinai atpigo), o vietoje durelių lango įtaisyti ekraną, kuriame matytųsi kameros filmuojamas vaizdas. Kitaip tariant, krosnelės durelės mums rodytų, kiek pašilo viduje esantis maistas, kad mums nereikėtų jo traukti laukan ir vertinti apžiūrinėjant, liečiant ar ragaujant (oi kokių nemalonių siurprizų dėl to tenka patirti).
Dar smagiau yra tai, kad mikrobangų krosnelę būtų galima valdyti net ir per išmanųjį telefoną – įdedate lėkštę sriubos į krosnelę, įjungiate ir einate dirbti savo darbus prie kompiuterio. O kad nereikėtų lakstyti į virtuvę ir tikrinti, ar sriuba jau pašilo, ar dar neišvirė, telefono ekrane būtų galima matyti jos šiluminį atvaizdą – kai šildomas maistas infraraudonųjų spindulių spektre „pabąla“, laikas valgyti. O jei jis vis dar „mėlynas“, tuo pačiu telefonu galima būtų pailginti kaitinimo laiką.
Nors M. Roberis tikina jau pasigaminęs prototipą, masinės gamybos jis dar nepradėjo. Bet labai norėtų. Įdomu tai, kad pinigų iš susidomėjusiųjų jis neprašo – vietoje to, jis savo svetainėje kviečia užsiprenumeruoti jo „Youtube“ vaizdo įrašų kanale („Youtube“ moka pinigus turinio kūrėjams priklausomai nuo peržiūrų kiekio), atsisiųsti nemokamą garso knygą iš „Audible“ ar tiesiog sutikti būti informuojamu elektroniniu paštu – išradimo sumanytojas žada, kad el.pašto adresų brukalų siuntinėtojams nepardavinės, jam tiesiog norisi žinoti, ar jo sumanymui egzistuoja paklausa.
Ir jeigu M. Roberis šią savo idėją realizuos, beliks pašalinti paskutinį mikrobangų krosnelių trūkumą – maistą visada pašildyti taip tolygiai, kad vienas šildomo maisto kraštas nebūtų ledinis, kol kitas jau pradeda degti.