Vyresnysis robotikos specialistas iš NASA „Ames“ tyrimų centro Vytas Sunspiralas – ne tipinis dirbtinio intelekto kūrėjas. Ar bent jau ne toks žmogus, kokį įsivaizduotume dirbant su dirbtinio intelekto sistemomis. Lietuvių kilmės mokslininkas lanko kovos menus, jogą, kurią sėkmingus startuolius, dirba su su robotais, kurių vienas turėtų keliauti į Saturno palydovą Titaną, ir nepamiršta Lietuvos. Apie tai, kokia svarbi jo lietuviška praeitis, byloja mokslininko vardo bei pavardės atsiradimo istorija. 
Vyresnysis robotikos specialistas iš NASA „Ames“ tyrimų centro Vytas Sunspiralas – ne tipinis dirbtinio intelekto kūrėjas. Ar bent jau ne toks žmogus, kokį įsivaizduotume dirbant su dirbtinio intelekto sistemomis. Lietuvių kilmės mokslininkas lanko kovos menus, jogą, kurią sėkmingus startuolius, dirba su su robotais, kurių vienas turėtų keliauti į Saturno palydovą Titaną, ir nepamiršta Lietuvos. Apie tai, kokia svarbi jo lietuviška praeitis, byloja mokslininko vardo bei pavardės atsiradimo istorija.
Lietuvos patriotas JAV
„Aš myliu Lietuvą, didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Tai puiki šalis“, – šypsodamasis sako 40 metų amžiaus V. Sunspiral. Jo mama – lietuvė, kuri dar būdama maža su tėvais emigravo į JAV. Iki atvykimo į JAV Vyto seneliai ilgą laiką per karą praleido pabėgėlių stovyklose.
V. Sunspiralo gimtasis vardas – Thomas Willeke, kurį pasikeisti mokslininkas sumanė kartu su žmona, kai abu ruošėsi tuoktuvėms. Jie nusprendė, jog yra lygūs ir kad nė vienas neturėtų po vedybų imti kito pavardės, tad sugalvojo sudurtinę bendrą pavardę iš dviejų žodžių. Savo ir žmonos pavardžių keitimo istoriją jis aprašo jų tinklaraštyje.
Vytas, įkvėptas lietuvių pagoniškosios religijos, kurioje svarbiu tikėjimo objektu buvo Saulė, pasirinko žodį „Sun“ (saulė), o jo žmona – „Spiral“ (spiralė). Daug istorijų vaikystėje apie Didįjį kunigaikštį Vytautą girdėjęs lietuvis nutarė kunigaikščio garbei pasirinkti ir Vyto vardą.
„Aš užaugau mylėdamas viduriniuosius amžius. Kai buvau mažas, klausiau senelio istorijų apie tai, kaip jis augo kaime ir kaip kryžiuočiai per mūšius buvo įviliojami į pelkes. Kai 13 metų atvykau į Lietuvą, čia pamačiau miškus, kryžius, apie kuriuos man senelis pasakojo – viskas dar buvo likę“, – kalbėjo V. Sunspiral.
Pirmą kartą aplankęs Lietuvą V. Sunspiral susitiko su savo pusbroliais, dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, kuriuos puikiai prisimena iki šiol.
Vėliau Lietuvoje mokslininkas apsilankė dar keletą kartų, o pastarąjį kartą buvo čia prieš vienerius metus ir susipažino su vieno iš pirmųjų lietuviškų palydovų „Lituanica Sat-1“ kūrėjais.
Tradiciniai robotai nepatiko
V. Sunspiral, kuris dabar yra vyriausiasis Dinaminės tampriosios robotikos laboratorijos (Dynamic Tensegrity Robotics Lab) tyrėjas NASA „Ames“ tyrimų centre, robotika susidomėjo dar iki mokslų koledže. Vėliau, devintajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, ėmė studijuoti robotiką Stanfordo universitete JAV.
Tačiau studijomis jo pomėgis neapsiribojo – kad geriau suprastų, kaip robotikos sistemos veikia ir kaip jas patobulinti, jis ėmė domėtis koviniais menais, joga, daug laiko praleido fizinėje terapijoje ir visaip kitaip stengėsi pažinti žmogaus kūną. Šie užsiėmimai davė pradžią projektui, su kuriuo mokslininkas dirba dabar.
2005 m. V. Sunspiralas gavo galimybę NASA dirbti su šešiakoju keturių metrų ilgio robotu „Athlete“.
„Tai buvo didelis tradicinio dizaino robotas, kuris mane paskatino galvoti apie jėgas, krūvio perdavimą. Aš pradėjau mąstyti, kas vyksta su kūnu, pradėjau galvoti apie tai, kad galima būtų pagaminti robotą vien iš tamprios sistemos“, – sakė V. Sunspiral.
Pasak jo, tradicinis požiūris į robotų kūrimą, kur yra tik griežtos jungtys, sąsajos, pasirodė ne visiškai teisingas – tokios sistemos buvo trapios, prastai sąveikavo su pasauliu.
Pranašesnė robotikos sistema
Taip jam gimė idėja sukurti naujus robotus su tampriomis sistemomis (Tensegrity robots). Vieną jų NASA ketina siųsti į Saturno palydovą Titaną.
„Jeigu norime ištirti kitą planetą – ar bet jau palydovą Titaną, – kur plona atmosfera ir žemesnė gravitacija, mes galime lankstų robotą saugiai nuleisti 15 m/s greičiu. Tai greitis, kuriuo Marse nusileido robotai su oro pagalvėmis. O mes iškart sukuriame tamprų robotą, kuriam nereikia papildomo oro maišo“, – pasakojo Vytas.
Kadangi robotas su tampiomis sistemomis neturi oro pagalvių, parašiutų ar minkšto nusileidimo reaktyvinių variklių, jis sveria mažiau, o svoris turi be galo didelės įtakos misijos kainai ir nuo svorio jo priklauso, kokių papildomų tyrimo instrumentų į robotą būtų galima įdėti. Mažiau vietos užimantį robotą paprasčiau sutalpinti ir į raketą.
Be to, dar vienas lietuvių kilmės mokslininko sistemos privalumas yra tas, kad ji leistų kitos planetos paviršiuje ir judėti be papildomų prietaisų.
„Sukūrus robotą, kuris gali saugiai nukristi ant paviršiaus iš orbitos, galima imtis naujų rizikų. Pavyzdžiui, įprastiniai robotai turi labai atsargiai tirti uolos pakraščius, nes yra didelė rizika nukristi, o su tampriu robotu viskas būtų gerokai paprasčiau – nuo uolos galima nukristi ir robotui nieko neatsitiks“, – pasakojo V. Sunspiral.
Robotai žmonių nesunaikins
Pastaruoju metu žymūs verslininkai ir mokslininkai vienas po kito prabyla apie dirbtinio intelekto keliamas grėsmes žmonijai – kad robotai gali sunaikinti žmones teigia „Space X“ bei „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas, vienas garsiausių šių dienų fizikų Stephenas Hawkingas ir „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas.
Vis dėtlo visą gyvenimą su robotikos sistemomis dirbęs V. Sunspiral su tokiu požiūriu nesutinka. Anot jo, kuo mažiau žmonės dirba su robotais, tuo labiau jų baiminasi, o kasdien dirbantys su dirbtiniu intelektu ir pažengusiomis robotikos sistemomis supranta, kad, nepaisant pastaruoju metu pasiekto milžiniško proveržio robotikoje, dirbtinio intelekto kūrėjai turi rimtų iššūkių.
„Yra labai didelis tarpas tarp žmogaus ir technologijų galimybių. Galbūt po 100 metų ar 300 metų. mes galėsime gaminti sistemas, kurios bus kaip mes, – sako V. Sunspiral. – Tačiau vienas iš dalykų, iki kurio dar nė nepriartėjome – kaip padaryti, kad robotai patys kurtų robotus. Žmonės dauginasi natūraliai. O be itin sudėtingų įrankių, sistemų ir mašinų grandinės robotą pagaminti nėra paprasta.“
Pasak V. Sunspiral, robotinių sistemų trapumą parodo paprastas pavyzdys: jei išjungtume visą elektros energiją, sustabdytume robotus, o žmonėms išgyventų – juk žmonija be elektros gyveno tūkstantmečius.
Ne tik robotikas, bet ir verslininkas
V. Sunspiral, be darbo NASA robotikos laboratorijoje, taip pat aktyviai prisideda prie Silicio slėnio robotikos startuolių vystymo. Jis ir pats yra sukūręs ne vieną sėkmingą pradedančią technologijų įmonę.
Pirmasis jo startuolis buvo „Mobot Inc“. V. Sunspiral su komanda kūrė robotus – gidus, kurie gebėjo vaikščioti po muziejus ir bendrauti su žmonėmis. Vienas iš lietuvių kilmės mokslininko darbų šiame projekte buvo roboto asmenybės kūrimas.
„Tai buvo nuostabi patirtis. Robotai muziejuose labai patiko vaikams. Kartą vienas vaikas per Valentino dieną įkalbėjo savo mamą atvežti jį į muziejų, kad galėtų duoti robotui širdies formos atviruką“, – prisiminė V. Sunspiral.
Dar vienas su robotika susijęs jo projektas buvo vystytas dar tuomet, kai V. Sunspiral dirbo NASA „Ames“ tyrimų centre. Jis kūrė robotus, kuriuose buvo įmontuoti nedideli palydovai, vadinami SPHERES („Synchronized Position Hold, Engage, Reorient, Experimental Satellites“ ). Roboto smegenis atstojo išmanieji telefonai, šie robotai buvo siunčiami į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) ir turėjo talkinti astronautams.
Naujausias sėkmingas startuolis buvo nesusijęs su robotika – V. Sunspiral buvo „Apsiphere“ technologijų padalinio vadovas – platformos, skirtos vietos nustatymo paslaugų programėlių kūrimui. Šis startuolis pritraukė milijoninių investicijų.
