Bendradarbiaudamas su Kauno technologijos universitetu (KTU), žinomas kompozitorius ir
dėstytojas Giedrius Kuprevičius tęsia viešų paskaitų ciklą „Menas ir technologijos“. Vasario 5 d.
profesorius visuomenę kviečia į KTU Kultūros centrą (Laisvės al. 13) vyksiantį trečiąjį susitikimą
intriguojančiu pavadinimu „Elektronikos spindesys ir skurdas“.
Bendradarbiaudamas su Kauno technologijos universitetu (KTU), žinomas kompozitorius ir dėstytojas Giedrius Kuprevičius tęsia viešų paskaitų ciklą „Menas ir technologijos“. Vasario 5 d. profesorius visuomenę kviečia į KTU Kultūros centrą (Laisvės al. 13) vyksiantį trečiąjį susitikimą intriguojančiu pavadinimu „Elektronikos spindesys ir skurdas“.
Pirmosios dvi KTU profesoriaus emerito G. Kuprevičiaus paskaitos – „Richardo Wagnerio technikos labirintuose“ ir „Liturginės muzikos matrica. Kalėdų laikas“ – sulaukė didelio klausytojų dėmesio ir atgarsio. Neabejojama, kad ir trečioji elektroninės muzikos pradininko Lietuvoje paskaita sulauks nemažesnio pasisekimo.
– Trečiosios jūsų atvirų paskaitų ciklo „Menas ir technologijos“ paskaitos pavadinimas „Elektronikos spindesys ir skurdas“ skamba provokuojančiai. Kuo šį kartą nustebinsite savo klausytojus? – paklausėme G. Kuprevičiaus.
– Man pačiam tokia atviros paskaitos antraštė pasirodė kiek netikėta, tačiau mintyse seniai kirbėjo noras plačiau pasamprotauti apie elektronikos rolę meno pasaulyje. Žinoma, per pusantros valandos neįmanoma aprėpti visos turtingos ir nepaprastai greitai naujais faktais praturtėjančios šio stiliaus istorijos. Gi spindesį visuomet lydi skurdas, kaip ir atvirkščiai, ypač jei spindesys eksponuojamas itin pabrėžtinai. Mano paskaita nei smerks, nei girs – tiesiog jau laikas kalbėti be euforijos.
– Kaip muzikos ir garso kompiuterizacija pakeitė muzikos industriją?
– Labai smarkiai ir ne į pačią geriausią pusę. Šioje srityje atsirado labai daug šarlatanų ir apsišaukėlių. Čia lygiai taip pat kaip ir su būrėjomis – turi kompiuterį – reiškia buri iš jo „tirščių“. Dabar net vaikai be jokio muzikinio rašto žinojimo gali sukurti savo kūrinėlius, įkelti juos į „YouTube“ ir visokius facebookus, o po to belieka tik sekti skaitliukus – kiek kas paspaudė „patiko“, pasiklausė, nusikopijavo (jei patiko). Ši galimybė labai sumenkino muzikos meno prestižą ir pačios muzikos prasmę.
– Su grupe „Argo“ buvote elektroninės muzikos pradininkas Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kaip elektroniniai instrumentai ir jų teikiamos galimybės pasikeitė nuo tada? Ar tuo laiku pasaulyje ir Lietuvoje kurta elektroninė muzika šiandien atrodo naivi, ar ji neprarado savo žavesio?
– Man visuomet buvo įdomu naujovės. Tiesa, esu išauklėtas į jas žiūrėti su atsarga, bet be baimės. Savo kūrybiniame kelyje išbandžiau visus stilius, technikas ir dabar galiu laisvai jaustis tiek senose, jau nebevartojamose, tiek ir pačiose naujausiose muzikinėse programose, kurios mano studijoje yra įdiegtos legaliai.
Praeito šimtmečio pirmieji elektroninės muzikos daigai dabar subujojo, užaugo, tačiau jau pradėjo gožti vienas kitą, daugintis patys iš savęs, tad yra išsigimimų, nuovargio ir nebesuskaičiuojamo kiekio pasikartojimų.
– Kodėl svarbu priartinti meną prie technologijų?
– Menas su technologijomis visada žengė kartu – nuo pirmykščio žmogaus piešinių urvuose iki šių dienų. Meno ir technologijų jungimasis vyko ir vyksta visose srityse, ne tik muzikoje ar literatūroje. Tai labai įdomi simbiozė.
– Ar, norėdami būti matomi visuomenėje ir pripažįstami kritikų, menininkai ateityje bus priversti naudoti tik modernias technologijas (vaizdo ir šviesos instaliacijas, vaizdo projekcijas, vaizdo montažus, 3D formas) ir pamiršti senuosius įrankius? O gal jie jau pamiršti?
– Kompiuterinis menas bus gyvas tiek, kiek kiti žmonės galės jį atlikti. Mano tyrimai rodo, kad tai, ko neįmanoma atlikti ar pakartoti, pasmerkta užmarščiai. Gal kiek geresnėje pozicijoje yra dailė, tačiau kaip ir visi laikmenose fiksuoti gyvieji vaizdai, šis video menas labai greitai moraliai sensta, o meninė vertė dažnai lieka tik istorinė. Tokia jau žmogaus prigimtis – negyvi dalykai jo nedomina.
– Amerikos kino režisierius, scenaristas, animatorius Džonas Alanas Laseteris yra pasakęs, kad „menas meta iššūkį technologijoms, o technologijos įkvepia meną“. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
– Jam gal ir taip, tačiau sutariame be jokių iššūkių. Jei jie ir atsiranda, tai dažniausiai baigiasi projektų žlugimu, nes lenktynės mene neįmanomos. Nesusikalbėjimas gimdo skurdą ne tik elektroninio meno pasaulyje.
