Save vairuojantys automobiliai daugeliui žmonių atrodo tarsi tolimos ateities fantazija. O Vašingtono konferencijų centre, kuriame praėjusią savaitę kasmetinės Transporto tyrimų tarybos susitikimo proga buvo atriedėję 12 tūkst. automobilių, žmonės planavo, atliko tyrimus ir labai rimtai svarstė, kaip mes apsiprasime su autonominiais automobiliais.
Save vairuojantys automobiliai daugeliui žmonių atrodo tarsi tolimos ateities fantazija. O Vašingtono konferencijų centre, kuriame praėjusią savaitę kasmetinės Transporto tyrimų tarybos susitikimo proga buvo atriedėję 12 tūkst. automobilių, žmonės planavo, atliko tyrimus ir labai rimtai svarstė, kaip mes apsiprasime su autonominiais automobiliais.
Čia jau nebebuvo diskutuojama, ar autonominiai automobiliai išriedės į gatves, o kalbėta apie tai, kaip tai atsitiks ir ką tai reikš mums. Svarbiausi iššūkiai bus susiję ne tik su technologijomis, bet ir su žmonių įpročiais, ekonomika, teisėsauga ir politika.
Palyginus su šiais iššūkiais, klausimas: „ar mes iš tiesų galime sukurti autonominį“, atrodo labai paprastas.
„Washington Post“ pateikia penkis svarbiausius iššūkius, nuo kurių priklausys autonominių automobilių integracija į mūsų gyvenimą.
Ar vartotojai norės pirkti autonominius automobilius?
Potencialių autonominių automobilių naudų yra daug. Pati didžiausia – keliuose žūstantys žmonės. Tyrimai rodo, kad 95 proc. atvejų dėl avarijų kalti žmonės. Jeigu žmogiškųjų klaidų nebūtų, gerokai sumažėtų ir nelaimingų atsitikimų keliuose.
Autonominiai automobiliai taip pat sumažintų spūstis keliuose. Viename kelio ruože tilptų daugiau automobilių, kurie judėtų gerokai efektyviau. Be to, jei dalintumėmės autonominiais automobiliais, galėtume sumažinti ir automobilių parkavimui skirtų vietų skaičių.
Čia slypi viena ekonomikos mįslė: daugiausia naudos iš autonominių automobilių gaus visuomenė, o už technologiją turės mokėti vartotojai.
„Mes turime būti tikri, kad asmuo matys didelę naudą, – sakė Mičigano universiteto Transporto tyrimų instituto direktorius F. Sweatmanas. – Jeigu tai bus vien tik socialinis privalumas, nieko gero nebus.“
Kaip žmonės elgsis už autonominio automobilio vairo?
Tiesa, kaip pasakojo Monali Shah iš „Nokia“ priklausančios įmonės HERE, užsiimančios žemėlapių autonominiams automobiliams kūrimu, šią problemą inžinieriai mėgina išspręsti kurdami skirtingus vairavimo profilius.
Kas jei jūsų automobilis nevairuos taip, kaip jūs? Sakykime, kad jūs nesate iš tų žmonių, kurie mėgsta važinėti labai lėtai. Kaip jūs jausitės sėdėdami už automobilio vairo, kuris važiuoja gerokai lėčiau, nei tai darydavote jūs? Arba priešingai. Ar tuomet žmonės perims automobilių valdymo kontrolę?
Dar vienas svarbus su tuo susijęs klausimas: kaip kelyje elgsis žmonės, vairuojantys „senąsias“ mašinas? Tikėtina, kad žmonės aplink autonominius automobilius važiuos neramiai.
Kas bus atsakingas, kai autonominiai automobiliai susidurs?
Didžioji dauguma avarijų vyksta susidūrus automobiliams dėl vieno iš vairuotojų kaltės. Vienas pagrindinių draudimo bendrovių tikslų yra paskirstyti šią atsakomybę.
Dabar tik mažoje dalyje eismo įvykių nepavyksta nustatyti, kas kaltas. Tačiau visa tai greit pasikeis. Kaltinti vieną arba kitą vairuotoją bus žymiai sunkiau.
Atsakomybė kris ant automobilių gamintojų pečių, o tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios jie priešinsis autonominiams automobiliams.
Siekdama išspręsti šią problemą „Google“ ieško automobilių gamintojų, kurie padėtų išvystyti autonominę technologiją.
Jeigu sudužtų kelių gamintojų automobilis, ką kaltintume tuomet: programinę įrangą? Techninę įrangą? O gal žemėlapių platformą? Arba kitą automobilį, kuris kelyje nusiuntė klaidingą signalą?
Kaip autonominiai automobiliai pakeis mūsų kelionių ir vartojimo įpročius?
Čia yra tik dvi konkuruojančios teorijos. Pirmoji – kad save vairuojantys automobiliai sumažins automobilių savininkų skaičių, nes bus pasiekiami tuomet, kai mums jų reikės, ir bus tarsi bendras viešojo transporto sistemos turtas.
Alternatyvi teorija – automobilių skaičius padidės, nes augant tokių transporto priemonių naudingumui – juk galima bus savo septynmečius vaikus į būrelius leisti vienus, – žmonės jų norės daugiau. Šios hipotezės yra vienodai tikėtinos ir tarpusavyje nesuderinamos.
Yra ir daugiau teorijų apie tai, kaip automobiliai pakeis mūsų kelionių įpročius. Jeigu jie keliones padarys patogesnėmis, greičiausiai imsimės lankytis naujose vietose, kuriose iki tol dar neteko būti. Pavyzdžiui, penktadienio vakarą užuot baiminusis, kad nebus kaip grįžti namo – juk išgėręs nevairuosi, – žmonės galės važiuoti į miestą autonominiais automobiliais.
Arba save vairuojantys automobiliai sukurs naują efektyvumą, leisdami geriau parkuotis, mažiau laiko praleisti kamščiuose ir patogiau planuoti maršrutą. Kompiuteriai neeikvos degalų važinėdami ratais arba ieškodami parkavimo vietos.
Ar mūsų infrastruktūra tam pasiruošusi?
Kad funkcionuotų maksimaliai efektyviai, autonominiai automobiliai komunikuos vienas su kitu, taip pat ir su juos supančia aplinka. Tai reiškia, kad šiems dalykams reikės pritaikyti kelius ir juos supančią infrastruktūrą.
Šie klausimai yra susiję tiek su aukštosiomis, tiek ir su paprastomis technologijomis. Tarkime, kokio apšvietimo reikės miesto gatvėse, jei viską norėsime optimizuoti radiolokacinei vizijai, o ne žmogaus žvilgsniui?
Ar kompiuteris galės apdoroti gatvės ženklą, išmargintą graffiti? Ar automobilių gamintojai norės gaminti autonominius automobilius, jei juos bus galima išmėginti tik keliose šalies vietose? Ir jei mes turėsime investuoti ir radikaliai pakeisti mūsų kelius – kas už tai mokės?
Šie klausimai yra apie fizinę infrastruktūrą ir nė nepaliečia teisinių ir politinių infrastruktūros klausimų.
