Informacinių technologijų (ir konkrečiai programavimo) studijos ar bent jau ne universitete įgytas išmanymas jau kelerius pastaruosius metus vertinami kaip bilietas į garantuotą ir ramią ateitį. Geriems specialistams siūlomi atlyginimai kelis kartus viršija šalies vidurkį. Patys geriausi yra netgi „medžiojami“ personalo atrankos įmonių. Bet nuolat atsiranda besiskundžiančių, kad darbdaviai „siūlo tik minimumą“. Kodėl taip yra?
Informacinių technologijų (ir konkrečiai programavimo) studijos ar bent jau ne universitete įgytas išmanymas jau kelerius pastaruosius metus vertinami kaip bilietas į garantuotą ir ramią ateitį. Geriems specialistams siūlomi atlyginimai kelis kartus viršija šalies vidurkį. Patys geriausi yra netgi „medžiojami“ personalo atrankos įmonių. Bet nuolat atsiranda besiskundžiančių, kad darbdaviai „siūlo tik minimumą“. Kodėl taip yra?
Programuotojų darbo rinka iš tiesų stipriai skiriasi nuo daugelio kitų, labiau tradicinių. Ji yra viena iš nedaugelio, kur ne darbuotojas ieško darbo, o darbas – darbuotojo, kur potencialus darbuotojas paprastai turi pasirinkimą iš kelių variantų ir todėl gali kelti savo sąlygas. O netgi pasirinkus darbdavį, sėkmingai kuriant jam programinius produktus nesiliauja „galvų medžiotojų“ (personalo atrankos bendrovių) vilionės pereiti dirbti į kitą įmonę su galbūt geresnėmis sąlygomis, aukštesniais atlyginimais ir ypatingomis privilegijomis.
Bet tai – tik dalies programuotojų gyvenimo realijos. Kita dalis bando pragyventi už Lietuvos atlyginimo vidurkio nesiekiančius pinigus ir skundžiasi, kad darbdaviai yra godūs kapitalistai.
Galvų medžioklė – kasdienybė
Darbdavių konkurenciją dėl darbuotojų – tiksliau, dėl pačių vertingiausių darbuotojų – smarkiai padidina „galvų medžiotojai“.
„Per savaitę po porą kartų atsiunčia pasiūlymų. Tai iš „LinkedIn“ socialinio tinklo pašalinau sąlygą, kad domina karjeros galimybės. Per pažintis suranda, per „Google“. Pasiūlymų gauna ir internete nesiafišuojantys žmonės“, – apie personalo atrankos bendrovių viliotinius sakė bendrovės „SameSystem“ programuotojas ir plėtros vadovas Vidmantas Kabošis. Ir pasiūlymus „galvų medžiotojai“ ne tik siunčia paštu – dažnai sulaukiama ir tiesioginių skambučių.
Šio programuotojo pagrindinis darbo įrankis – programavimo kalba „Ruby“ ir aplinka „Ruby on Rails“ – yra santykinai retas, todėl jis automatiškai įgyja „imunitetą“ didžiulei daliai bandymų pervilioti. „Jei pasiūlys darbą su kitomis technologijomis, tai tikrai neisiu. Tai didelė dalis pasiūlymų iškart atkrinta. Dar būna, kad iš užsienio siūlo. Bet aš su šeima, tai man persikraustymas yra nepriimtinas pasirinkimas. O lietuviškų kompanijų yra gana nedaug. Jei žinau, kad man ten neįdomu – tiesiog neinu. O jei kažkiek domina – aš žinau juos, jie žino mano situaciją. Jei gyvenime sugalvočiau ką nors keisti, tiesiog reikėtų paskambinti ir paklausti „Kada galiu pradėti?“, – aiškino V. Kabošis.
Ne mažiau medžiojamas jaučiasi ir Tautrimas Pajarskas, dirbantis įmonėje NFQ. Jaunas, bet jau pripažinimo ir vertinimų susilaukęs programuotojas tikina taip pat susilaukiantis labai daug pasiūlymų. „Per savaitę esu gundomas pakeisti darbovietę bent kartą. Pasiūlymai patys įvairiausi – nuo darbo lietuviškuose startuoliuose iki karjeros galimybių tokiose įmonėse kaip „Amazon“, IBM, „MasterCard“ ar „TripAdvisor“. Žinoma, sulaukiu ir prašymų iš kaimynių joms sukurti elektroninio pašto paskyrą ar įkelti fotografiją į socialinį tinklą. Galima pajuokauti, jog pastarosios sugeba į kampą užspausti net stipriau, nei dauguma galvų medžiotojų“, – pokštavo T. Pajarskas.
O jeigu medžioklė niekada nebūtų sėkminga, tai ir medžiotojų nebūtų. „Tokie atvejai, kai personalo paieškos tarpininkai nuvilioja darbuotojus, pasitaiko retai. Kita vertus, šiandieninėje rinkoje visiškai to išvengti tikriausiai neįmanoma“, – sakė įmonės „CSC Baltic“ vadovas Antanas Uršulis.
Pasiekus tam tikrą ribą pinigai praranda svarbą
Paradoksalu, tačiau įsitvirtinę arba perspektyviausi programuotojai dėl atlyginimų sau galvos nesuka ir nemano, kad tai – svarbiausias veiksnys renkantis darbą.
„Kai alga pasiekia tam tikrą lygį, tas papildomas tūkstantis ar du nebeduoda tiek daug svorio, kiek kiti veiksniai“, – teigė jau ne vienerių metų programavimo patirtį sukaupęs V. Kabošis. Anot jo, nedidelėse įmonėse IT darbuotojų atlyginimai svyruoja nuo maždaug 2000 iki 8000 litų (nuo 580 iki 2320 eurų).
Su tokia nuomone iš dalies sutinka ir perspektyvus Kauno technologijos universiteto absolventas Karolis Kusas, dukart dalyvavęs Pasaulio komandinio programavimo konkursuose, o šiais metais su komanda užėmęs net 30 vietą iš daugiau nei 2000 konkurso dalyvių. „Ne kiekvienam informatikui svarbu, kad jis uždirbtų daug pinigų ir turėtų itin geras darbo sąlygas, jei jis dirba savo mėgstamoje srityje. Galbūt yra tam tikra informatikų kategorija, kurie dirba tik dėl pinigų, todėl jiems uždirbamų pinigų kiekis labai svarbus.“
Kreivokai į viliones pinigais žiūri ir T. Pajarskas – jam svarbu, kad kolektyvas būtų ne tik turtingas, bet ir protingas: „Man tai nėra esminis kriterijus, kadangi aš nenoriu dirbti tokioje komandoje, kurioje tikima, kad vyšnios auga ant krūmų, o padangos yra mezgamos. Žinoma, vieni pagrindinių kriterijų, apart atlygio dydžio, programuotojams yra komandos profesionalumas ir kvalifikacija, nes joje praleidi 100 proc. darbo laiko.“
Tai kuo gi suvilioti gerą programuotoją?
Kaip bebūtų keista, ne per daugiausiai įtakos programuotojų susidomėjimui turi ir patogios patalpos, nemokamos bandelės ar kitos malonios ir patogios smulkmenos, kuriomis darbdavys gali norėti patraukti dėmesį į save.
Geriau už gardžiausias bandeles šios profesijos atstovams kvepia veiklos įdomumas, iššūkiai, augimo galimybės ir galimybė daryti įtaką priimant svarbius sprendimus.
„Visada vertinu kokia yra pati įmonė, koks sektorius, kuriame įmonė dirba. Man dar svarbu tai, kiek aš pats atėjęs į darbą galiu daryti įtakos tai įmonei, kokia bus mano pozicija, kiek svarbus bus mano balsas“, – tikino V. Kabošis.
Iš savo patirties V. Kabošis aiškino, jog net ir gerą atlyginimą gaunantį programuotoją gali nuvilioti kas nors kitas – ir net nebūtina pasiūlyti didesnių pinigų: „Pasiekus tam tikrą lygį sunku pasakyti, dėl kokių motyvų žmogus išeina pas kitą darbuotoją. Žinoma, dažniausiai pasiūlo ir didesnę algą, bet manau, kad daugiau „groja“ kiti dalykai – ar tiesiog atsibodo senoje darbovietėje, ar naujas darbdavys pasiūlo įdomesnių iššūkių“.
„Pagrindinis mano kriterijus renkantis darbą yra veiklos įdomumas. Kadangi, mokykloje dalyvavau informatikos olimpiadose, o universitete programavimo konkursuose (šių varžybų esmė - algoritmavimo, loginiai ir matematikos uždaviniai), todėl norėčiau, kad ir mano darbe nestigtų teorinių problemų, taip pat ir sudėtingos programų realizacijos. Kitaip tariant, jei darbe per mažai iššūkių, tai toks darbas gali tapti rutina ir norėsis darbo, kuriame bus galima išbandyti save“, – apie darbo pasirinkimo priežastis aiškino K. Kusas.
Nors ne piniguose laimė, bet...
Nors iš to, kas parašyta anksčiau, gali pasirodyti, kad programuotojai nėra materialistai ir gali būti gyvi vien įdomiomis užduotimis, visgi komunalininkams, žmonai (vyrui) ir vaikams vietoje mokesčių, aprangos, atostogų ir maisto bandant įkišti pasakojimus apie tai, kokią įdomią užduotį teko spręsti darbe, programuotojas supratimo veikiausiai nesusilauktų. Kitaip tariant, kad ir kaip linksma dirbti bebūtų, atlyginimas yra pageidautinas.
Paradoksalu, tačiau itin dažnai girdint apie tai, kaip stinga programuotojų ir kokius gerus atlyginimus jiems siūlo darbdaviai, netrūksta ir besiskundžiančių, kad kur besikreipsi, jiems pasiūlo vos 2000 litų (580 eurų) per mėnesį. Kodėl taip yra?
„Visą laiką bus tokių, kurie dirbs už 2000 litų [pokalbis vyko iki euro įvedimo – red.]. Nes kažkas turi dirbti už 2000. Viena vertus, reikia nuo kažko pradėti. Antra vertus, visada bus tokių miestų, kaip, tarkime, Klaipėda, Šiauliai, Joniškis ar Balbieriškis, kur IT specialistų reikės, o gerų atlyginimų niekas nesiūlys. Tai gyvens tokie žmonės pas mamą ir dirbs, ką padarysi“, – apie liūdną realybę, su kuria susiduria į technologijų darbo rinką žengiantys žmonės, pasakojo V. Kabošis.
„Žinoma, jeigu jis daugelį metų dirba programuotoju ir vis dar gauna 2000 litų, vadinasi, jam trūksta kažkokių kompetencijų. Kitaip to negalima paaiškinti. Ir galbūt paprasčiausio sugebėjimo bendrauti. Juk jeigu tikrai nepavyksta susitarti dėl savo atlyginimo padidinimo, tai pakeisti darbą tikrai nėra jokios problemos. O gal žmogus sukaustytas baimės ar Stokholmo sindromo, sėdi savo sename darbe, jam nuobodu, nepatinka, bet kai paklausi, ko jis vis dar ten sėdi, ko nesimokai ko nors naujo ir neini ten, kur tau patinka, tau pradeda mykti: pripratau, į šitą darbą patogu iš namų nuvažiuoti autobusu, nes persėdimų nereikia – na tokie nerimti argumentai“.
Kitaip tariant, vien mokant programuoti kalnų nenuversi – reikia ir sugebėjimo bendrauti, ir tam tikros drąsos pakeisti esamą, netenkinančią situaciją.
Bet IT bendrovės – tai ne tos įstaigos, kur darbdavys gali įžūliai rėžti darbuotojui „nepatinka atlyginimas – ieškokis kito darbo, už durų dar 100 tokių kaip tu laukia“. Tai suprantant darbdaviai priversti nuolat stebėti, kad darbuotojas nebūtų nepatenkintas savo darbo aplinka, užduotimis, ir, be abejo, atlyginimu.
„Kol kolektyvas nedidelis, aš jaučiu tą pulsą ir matau, kad reikėtų kuriam nors darbuotojui kelti algą, kad jis nepradėtų žiūrėtis kitur – taip ir pasakau investuotojams. Tiesa, kurį laiką ir pas mus buvo taip, kad esant poreikiui didintis atlyginimą reikėdavo daužyti kumščiais į stalą ir grasinti, kad tuoj išeis, bet vėliau padėtis pasikeitė – nežinau, gal įmonė pradėjo pelną gauti, o gal savininkai suprato, kad ir toliau taip spaudžiant išsivaikščios komanda ir geriau tikrai nebus. Bet dabar padėtis būna įvairi: jeigu ateina žmogus ir pareiškia, jog mano esąs vertas daugiau, sprendžiame, ar jo teiginiai pagrįsti. O jeigu patys matome, kad jis tikrai gerai dirba, kad jis vertas daugiau pagal rinką, tai patys pasakome: esi vertas daugiau. Ir tai parodome atlyginimu“, – apie Lietuvoje dirbančio Danijos įmonės padalinio atlyginimų auginimo strategiją pasakojo V. Kabošis.
„Tai, kad neužspaudi to pinigo būtent tuo metu, kai reikia kelti atlyginimą, iš tiesų padeda sutaupyti. Nes juk spaudi, spaudi, o tada žmogus išeina – ir užsiaugink dabar kad nori tokį patį iš naujo. Daug daugiau kainuos“
Tuo tarpu atlyginimo kėlimo politika didelėje įmonėje – jau ne asmeninių pastebėjimų ir simpatijų, o griežto protokolavimo reikalas: „Atlyginimų sistema mūsų bendrovėje yra įgyvendinama pagal bendrą CSC korporacijos numatytą politiką. Tai reiškia, kad atlyginimas gali būti keliamas tiek reaktyviai, tiek proaktyviai, įvertinant darbuotojo pasiektus rezultatus.“
O gal geriau užsiauginti?
Nors darbdaviai norėtų, kad į jų darbą siūlančius skelbimus atsilieptų tik patyrę, savo darbą išmanantys specialistai, tai, savaime suprantama, nėra realu – rinka plečiasi, IT specialistų reikia vis daugiau, dalis jų išvažinėja po užsienius, dalis imasi savo verslo, todėl darbo rinką laikas nuo laiko būtina papildyti „šviežiu krauju“. Ir kas gi tuomet po pokalbio dėl darbo išeina pakelta galva, su darbo sutartimi kišenėje?
Pasirodo, sėkmę lemia ne diplomas ir ne mokslo įstaiga, kurioje mokėsi pretendentas į darbo vietą. Anot A. Uršulio, kur kas svarbiau yra asmeninės žmogaus savybės – iš imlaus žmogaus, tarsi iš minkšto molio, galima nusilipdyti puikų bet kokios srities specialistą:
„Gerą vienos ar kitos srities specialistą nėra sunku išmokyti papildomų kompetencijų. Svarbiausia, jog žmogus būtų imlus, talentingas ir motyvuotas. Mes nuolat ieškome naujų komandos narių – atvirų pokyčiams ir dinamiškam darbui, mokančių užsienio kalbas, norinčių tobulėti ir mokytis. Renkantis juos, vertinamos ne tik kompetencijos, bet ir asmeninės savybės: iniciatyvumas, atsakingumas, savarankiškumas, motyvacija, proaktyvumas. Bendrovė itin vertina patyrusius projektų vadovus, įvairias kalbas mokančius, specifinių techninių žinių turinčius kandidatus, – aiškino A. Uršulis.
Bet jeigu didelėse įmonėse naujokų ieškoma nuolat, tai mažesnėse tai daroma tik labai kruopščiai planuojant ateities poreikius. „Jeigu yra aišku, kad bus augimo poreikis, bet padidintos pajėgos bus reikalingos tik po pusės metų ar metų – be jokių sunkumų paimame vieną ar du žmones, kuriuos galime augintis. Mano patirtis su jais yra labai gera. Žinoma, atrankos procesas tuomet būna sudėtingesnis, bet, be abejo, ir pasirinkimo gerokai daugiau. Kalbantis dėl darbo su tokiais žmonėmis domimasi jau nebe darbo patirtimi, o bendru požiūriu į darbą, gebėjimu greitai mokytis ir kitais dalykais. O nauji žmonės paprastai yra labai imlūs, labai nori dirbti ir bent jau pirmus metus – labai pigūs. Žinoma, įmonei tokie darbuotojai kainuoja ne vien atlyginimo pavidalu – savo laiką jiems mokyti turi skirti ir patyrę darbuotojai, o tai, savaime suprantama, taip pat kainuoja. Bet vėliau užauga specialistai. Jei su jais teisingai elgiesi, nelaikai trejus metus už studentus, tai jie ir lieka dirbti“, – apie nepatyrusių programuotojų samdymo privalumus ir trūkumus pasakojo V. Kabošis.
Beje, kai kurios įmonės, suprasdamos naujų darbuotojų užsiauginimo svarbą, pradėjo tiesiogiai bendradarbiauti su universitetais ir geriausius studentus vilioja dar nepalikusius auditorijų suolų. Pavyzdžiui, NFQ studentams rengia trijų mėnesių trukmės akademijas, kuriose jie gali tiesiogiai susipažinti su realiomis darbinėmis užduotimis ir mokytis iš IT profesionalų, kurie turi puikios patirties vykdant stambius projektus. Tuo pačiu studentai iš vidaus susipažįsta su įmone, kuri ateityje gali tapti jų darboviete.
„CSC Baltic“ taip pat vertina dar tik žengiančiuosius į IT ir programavimo pasaulį. Ši įmonė, kartu su technologiniu požiūriu jiems patraukliausiais universitetais – KTU, VU, VGTU – nuo praėjusių metų pradėjo rengti geriausių bakalaurinių ir magistrinių darbų konkursą, kurio tikslas – paskatinti ir motyvuoti studentus. Žinoma, tuo pačiu studentai taip pat supažindinami su potencialiu darbdaviu.
Kas patrauklesni darbdaviai – milžinai ar nykštukai?
O kur dirbti smagiau – didelėje kompanijoje, mažoje įmonėlėje ar vienam, užsidarius savo kambaryje? Idealus receptas veikiausiai visiems bus skirtingas: kai kurie žmonės nori draugiško, glaudaus ir lengvai bendradarbiaujančio kolektyvo, kitiems būtina saugi, užtikrinta ir lengvai prognozuojama aplinka. Dar kažkuriems galbūt reikia iššūkio ir adrenalino, kurį gali pasiūlyti tik startuoliai, bandantys kažką sukurti ir sužavėti pasaulį tol, kol badas neprivertė mesti eilinės nepasiteisinusios idėjos.
„Gali ateiti į didelę įmonę, kur turėsi dešimt metų stumdytis alkūnėmis, kol galėsi pradėti daryti įtaką komandai. Bet gali ateiti ir į dešimties žmonių komandą, kur kartu su jais dalinsies savo žiniomis ir visi mokysis vienas iš kito. Nueik į kokį „Barclays“ ir pasakyk: čia va, matau, pas jus yra kelios problemos – tai dabar darysime taip. Taigi išjuoks“, – sakė didelėms įmonėms simpatijos nejaučiantis V. Kabošis.
Būtent įmonės mažumą jis pateikia kaip pirmą privalumą, kurio būtų siekiama sudominti naują potencialų darbuotoją, jei atlyginimo klausimas nebūtų svarstomas: „Kai įmonė maža, galimybė daryti įtaką jos veiklai yra daug didesnė. Kitas dalykas – daug aiškesnis bendravimas, nėra kelių vadovybės sluoksnių virš galvos. Dar man svarbu, kad yra laisvas, pasitikėjimu grįstas darbo grafikas – žmogus kada nori ateina, kada nori išeina“.
Tiesa, net kai neskaičiuojamos valandos, V. Kabošis nuolat „laiko pirštą ant pulso“. Visiems programuotojams. „Nesu paprastas programuotojas – pusę laiko užsiimu techniniu konsultavimu: jei kyla kokia problema, išsiaiškiname, kaip daryti, ko nedaryti ir panašiai. Jeigu matai, kad žmogus sėdi ir, įvertinus jo atliekamą užduotį, pakankamai ilgą laiką nieko neklausia, nieko nepasakoja – nueini ir domiesi. Tai tos mažos komandos privalumas yra toks, kad viskas kaip ant delno. Didelėje įmonėje gal ir sugebėtum paslėpti savo tinginystę, bet mažoje nėra kur slėptis. Arba dirbi, arba išeini.“
Kita vertus, darbas didelėje kompanijoje siūlo savų privalumų.
„Didelė korporacija suteikia didesnes galimybes saviraiškai – nuo darbinių projektų pobūdžio iki socialinio gyvenimo. Prisijungę prie „CSC Baltic“ komandos, darbuotojai įgyja galimybę dirbti su tarptautiniais klientais, didelėmis pasaulinėmis kompanijomis ir pažangiais jų projektais, keliauti, prisidėti prie svarbių pokyčių globaliu mastu“, – sakė įmonės „CSC Baltic“ vadovas Antanas Uršulis.
„Atsižvelgdami į darbuotojų poreikius reguliariai adaptuojame motyvacines priemones – pradedant sveikatos priežiūra ir baigiant tokiomis smulkmenomis kaip citrina ir imbieras, patiekiami šalia arbatos kasryt šaltuoju metų laiku. Kaip svarbiausias naudas bei motyvacines priemones darbuotojai akcentuoja karjeros ir tobulėjimo galimybes, efektyvią vadovų komunikaciją, organizacijos profesionalumą, plačias galimybes įsitraukti į socialinius, visuomeninius, sporto ir kitus projektus“, – privalumus, vargiai prieinamus mažesnėms bendrovėms vardijo A. Uršulis.
Dar vienas, ir visai patrauklus variantas – „laisvai samdomo agento“ darbas pagal sutartį su užsakovais iš užsienio. Kurį laiką ir tokios duonos ragavęs V. Kabošis sakė, kad pinigai „freelanceriams“ visada mokami geresni. Bet tik tada, kai darbdavys yra ne iš Lietuvos. Bet, anot programuotojo, dirbant tokiu būdu gana greitai pradeda spausti gimtų namų sienos ir nuoboduliui kompensuoti geresnio atlyginimo nepakanka.
Kita vertus, dirbant tokį darbą galima uždirbti kelis kartus didesnį atlyginimą, nei galėtų pažadėti lietuviška įmonė. O turint itin specifinių kompetencijų (tarkime, puikiai išmanant žemo lygio programavimą) galima tikėtis darbo ir už 10 kartų didesnę sumą, nei siūlytų taip pat visai neprastas algas mūsų supratimu siūlantys vietiniai darbdaviai.
Dar žingsnelis – ir mūsų pranašumas investuotojams išnyks
Prieš maždaug aštuonerius metus padalinį Lietuvoje įsteigusios Danijos įmonės „SameSystem“ atstovas V. Kabošis aiškino, jog pagal dabartinį Lietuvos programuotojų atlyginimų lygį mūsų pranašumas pamažu nyksta. „Danai man atvirai sako: jeigu lietuviai anuomet būtų kainavę tiek, kiek kainuoja dabar, tai nebūtume čia ėję. Bet tuo metu kainavome gerokai mažiau. O per metus augant kompetencijoms ir kylant pačiai darbo rinkai padėtis pasikeitė. Bet jie nesiruošia išeiti – mes esame vis dar pigesni, bet jei atlyginimai paaugtų, tarkime, 50 ar 75 procentais, tai vidutinio lygio žmonių jie galėtų susirasti ir Danijoje. Nors, žinoma, aukšto lygio žmonės Danijoje be proto brangūs – Lietuvoje būtų vis dar pigiau“.
Žinoma, negalima sakyti, kad Lietuva užsienio įmones traukia vien mažais atlyginimais. „Pritariame, jog paslaugų kokybės bei kainos santykis, kurį investuotojai gali gauti Lietuvoje, yra vienas argumentų, kodėl į mūsų šalį perkeliama vis daugiau tarptautinių kompanijų padalinių. CSC Lietuvą pasirinko, vertindama nemažai dedamųjų, o žemesni nei kitose Europos šalyse atlyginimai nebuvo pagrindinis jų. Itin svarbūs rodikliai – gera infrastruktūra, aukštas IT specialistų paruošimo lygis universitetuose“, – aiškino „CSC Baltic“ vadovas.
Bet V. Kabošis tikina, kad Lietuvoje užsienio įmonės dirba ne iš meilės mūsų šaliai, ne dėl to, kad Gedimino pilis jiems graži. „Jeigu, tarkime, Vietnamas pasiūlys tokias kompetencijas, kurios neatsiremia vien į pinigus – daugiakalbių žmonių kiekis, IT profesionalų kiekis, tinkami universitetai, tinkama infrastruktūra – šviesolaidinis internetas, transportas ir visa kita – kodėl gi ne? Čia tik verslas.“
