Apie esminių pertvarkų šalies aukštosiose mokyklose būtinybę prabilta daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau kol kas tik Kauno technologijos universitetas (KTU) nedvejodamas žengė šiuo keliu. 2013 m. universitete buvo pradėta didžiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje pačios aukštosios mokyklos inicijuota vidinė pertvarka, palietusi visas jos veiklos sritis – personalo ir ūkio valdymą, studijas, mokslą. 
Apie esminių pertvarkų šalies aukštosiose mokyklose būtinybę prabilta daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau kol kas tik Kauno technologijos universitetas (KTU) nedvejodamas žengė šiuo keliu. 2013 m. universitete buvo pradėta didžiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje pačios aukštosios mokyklos inicijuota vidinė pertvarka, palietusi visas jos veiklos sritis – personalo ir ūkio valdymą, studijas, mokslą.
Per dvejus KTU Atsinaujinimo programos įgyvendinimo metus nuveikta daug: optimizuojant universiteto veiklą ir telkiant studijų bei mokslinį potencialą, 14 fakultetų pertvarkyti į 9, 14 mokslo institutų – į 9, 114 katedrų ir centrų – į 73; atsisakyta aukštajai mokyklai nebūdingų veiklų; įdiegta pirmoji Lietuvoje kompleksinė mentorystės programa; įsteigti studijų programų komitetai... iš viso įgyvendintos 29 veiklos.
Metų pabaigoje, optimizuojant KTU ūkio valdymą, pradėtas vykdyti dar vienas precedentų Lietuvoje neturintis bandomasis projektas – strategiškai netinkamo universiteto nekilnojamojo turto pardavimas, gautas lėšas investuojant į infrastruktūros atnaujinimą ir plėtrą.
Vieno svarbiausių Atsinaujinimo programos „kaltininkų“ KTU rektoriaus Petro Baršausko teigimu, siekiant tapti ir išlikti lyderiu savo šalyje, regione, Europoje, nuolat reikia reaguoti į pokyčius visuomenėje, pasaulines tendencijas. Vienas artimiausios ateities tikslų – universitetų stambinimas ir jungimasis.
– Kodėl KTU reikėjo pertvarkos? Kokie pagrindiniai strateginiai tikslai buvo iškelti?, – paklausėme P. Baršausko.
– Pirmiausia gimė pati reformos idėja. Tuo metu keitėsi universiteto vadovai (P. Baršauskas rektoriumi buvo išrinktas 2011 m., – red. past.), keitėsi ir teisinė situacija šalies aukštosiose mokyklose – įvyko reforma, po kurios, šalia Senato, atsirado Taryba, rektorių padariusi ne tokį priklausomą tik nuo Senato ir šiek tiek atrišusi rankas veiklai. Į aukštąsias mokyklas imta žiūrėti kaip į organizacijas, kurias turi valdyti savo srities profesionalai.
Kitas svarbus aspektas, į universitetą atėjo daug naujų žmonių iš verslo, kitų sričių, todėl galėjome į KTU valdymą, veiklą pažvelgti iš šono ir pamatyti, ko trūksta, ką reikia keisti. Esu pokyčių žmogus ir suprantu, kad be pokyčių mes niekada neisime į priekį, todėl pradėjome generuoti idėjas, kokių permainų reikia ir kaip jas įvykdyti.
Pradžia buvo strategijos kūrimas. Ją sukūrę, pamatėme, kad yra labai daug tarpusavyje susietų, kompleksinių dalykų – negalėsi pakeisti kažkurio vieno dalyko, nepakeitęs kito. Atsiradusi kritinė panašiai mąstančių žmonių masė ir įgalino sukurti ir pradėti vykdyti Atsinaujinimo programą, kuri palietė visas universiteto sferas – nuo struktūros iki turinio pertvarkos.
– Galbūt ir laikotarpis permainoms palankus – žmonės psichologiškai joms jau buvo nusiteikę?
– Žmonės joms pasiruošę jau dešimt ar penkiolika metų, tačiau niekur neįvyko jokios permainos, nes nugalėdavo interesai ir inercija. Mano gerbiami vyresnieji kolegos paklausydavo, ką aš kalbu, ir sakydavo: „Gerai kalbi, gerai planuoji, bet gal dar palaukim. Man liko tik 5 metai iki pensijos“. Būtent tai ir nugalėdavo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl universitetai iki šiol ir neatsinaujina iš esmės.
– Kuriuos nuveiktus darbus įvardintumėte kaip svarbiausius?
– Galėčiau įvardinti ne vieną. Kad ir universiteto stambinimas – pirmą kartą toks žingsnis žengtas nuo pat jo įkūrimo. Tačiau norėčiau akcentuoti tai, ką svarbiausia ir sunkiausia pakeisti – požiūrį, mentalitetą.
Žmonės pradėjo kitaip žiūrėti į universiteto valdymą. Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad universitetą turi valdyti profesūros nurodymus vykdantis techninis personalas. Buvo tabu sakyti, kad universitetas yra normali verslo įmonė, kurią turi valdyti profesionalai, o ne tik rektorius ar prorektoriai. Pirmieji priėmėme vykdomąjį direktorių. Darbuotojai pamatė, kad tai veikia ir to reikia.
Pasikeitė požiūris į jauną žmogų, jo gebėjimus, vertinimą. Atsirado partnerystė. Studentai svariai prisideda prie svarbių sprendimų priėmimo, teikia daug siūlymų, pavyzdžiui, svarstant metinį biudžetą.
– Vienu svarbiausių Atsinaujinimo programos laimėjimų vadinama studijų programų pertvarka – KTU pirmasis Lietuvoje įsteigė studijų programų komitetus. Kokia tai permaina?
– Siekiame atverti studijų programų kūrimą, nes visų Lietuvos universitetų programų kūrimo procesas yra uždaras – viskas vyksta katedros viduje. KTU atsirado Studijų programų komitetai, kuriems vadovauja nepriklausomas programų direktorius, pasitelkiantis konsultantus, disponuojantis biudžetu. Ši pertvarka yra pagrindinis šių mokslo metų akcentas.
– Įvykdžius Atsinaujinimo programą – kas toliau? Kokia tolimesnės universiteto raidos vizija?
– Noriu pabrėžti, kad, nors KTU Atsinaujinimo programos projektai vykdyti 2013–2014 m., pokyčiai, įgyvendintų permainų tąsa ir jų tobulinimas yra amžini. Gal tokių stambių pertvarkų nebereikės, bet nuolatinis atsinaujinimas, reagavimas į išorės poreikius yra būtinas.
Naujausios tendencijos, kaip rodo Švedijos, Prancūzijos pavyzdžiai, ką jau įvykdė Danija, Suomija, yra universitetų jungimas, jų stambinimas. Yra ir naujas terminas tokioms aukštosioms mokykloms apibūdinti – nebe specializuotas, nišinis universitetas, o „comprehensive university“ (liet. bendrasis universitetas), t. y. savyje turintis viską.
Ir mes einame šiuo keliu, skatindami tarpdiscipliniškumą, tarpsritiškumą. Pirmasis žingsnis – kitais mokslo metais atsiras trys bendros studijų programos su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.
