Dauguma lietuvių vis labiau vertina savo teises į privatų gyvenimą socialiniuose tinkluose, bet nenutuokia, kokius veiksmus būtų galima traktuoti kaip pažeidimus. Skirtingas situacijas, kai vienoje apibūdinamas pažeidimas, o kitoje – nuo paties žmogaus priklausanti padėtis, dauguma vertina vienodai – kaip kišimąsi į privatumą. Tokias tendencijas pastebi Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė.
Dauguma lietuvių vis labiau vertina savo teises į privatų gyvenimą socialiniuose tinkluose, bet nenutuokia, kokius veiksmus būtų galima traktuoti kaip pažeidimus. Skirtingas situacijas, kai vienoje apibūdinamas pažeidimas, o kitoje – nuo paties žmogaus priklausanti padėtis, dauguma vertina vienodai – kaip kišimąsi į privatumą. Tokias tendencijas pastebi Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė.
„Uždavėme klausimus, kuriuose lyginamos dvi situacijos. Jos savo esme yra visiškai skirtingos, bet buvo įvertintos vienodai. Pavyzdžiui, asmens naršymo istorijos ir pomėgių socialiniame tinkle „Facebook“ naudojamą pateikiamą individualizuotą reklamą dauguma respondentų įvertino kaip rimtą pažeidimą. Lygiai taip pat neigiamai įvertino potencialaus darbadavio viešai prieinamų socialinių tinklų [anketų] peržiūrą. Pirmu atveju reklamos pateikimas – privatumo pažeidimas, nes rodoma, kad tu esi stebimas. Kitu atveju tai priklauso nuo tavo paties pasirenkamų privatumo nustatymų. Jeigu žmogus pasirinko viešinti ne draugų grupėms, bet visiems, savo įrašus bei nuotraukas ir piktinasi, kad potencialus darbdavys padarė neigiamą sprendimą jo nepriimdamas į darbą, nereikia kaltinti darbdavio dėl privatumo pažeidimo. Reikia pačiam pagalvoti, ką padarei, rinkdamasis, kiek informacijos yra viešai prieinama, kiek – ne, – aiškina D. Šakalienė.
– Prieš pusantrų metų su Jumis kalbėjomės apie tai, kodėl žmogaus teisės vis dar yra politikų darbotvarkės paraštėse. Kaip šiandien atsakytumėte į tą patį klausimą?
– Nežinau, ar tada kalbėjau apie tai, bet dabar iš šios apklausos ir ypač dėl šio dramatiško rodiklio, kad absoliuti dauguma žmonių nesiima jokių veiksmų, jog apgintų savo teises, matome, kad tai yra jau ne pasitikėjimo krizė, bet tiesiog rezignacija. Norėčiau pasakyti, jog ši situacija nėra neutraliame fone.
Tai yra viena iš pasekmių žalos, kuri mums padaryta priešiškai veikiančios valstybės, mūsų Rytų kaimynės. Viena vertus, ji visaip bando diskredituoti demokratiją, žmogaus teises, puola savo ir kitų pilietinę visuomenę. Kita vertus, bando parodyti, kad Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, blogai funkcionuoja ir kad joje neįmanoma pasiekti teisingumo, ji nesirūpina piliečiais ir t. t. Iš tikrųjų tą veikimą tikrai pastebime.
Tai veikia ir politikus. Man atrodo, kad tragiški įvykiai Ukrainoje ir neteisėtai aneksuotas Krymas kai kam tampa įprastu dalyku. Bet svarbu tai, kad politikai suprato, jog yra takoskyra – gėda neigiamai atsiliepti, niekinti žmogaus teises ir europines vertybes. Man rodos, kad žmogaus teisių suvokimas iš paraščių lipa į pagrindinę lapo dalį. Mūsų naujasis žmogaus teisių šauklys šiais metais padarė labai neįprastą pasirinkimą.
– Taip, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gavo šį apdovanojimą.
– Taip, būtent už tai, kad jis pakėlė kartelę, rodo pavyzdį. Buvo tam tikrų momentų, kurie šiais metais liko labai pastebėti: jis palaikė savo kolegą, Latvijos užsienio reikalų ministrą, jam paskelbus apie savo orientaciją, tai, kad jis išdrįso pasirašyti Stambulo konvenciją, kurią politikai stumdė vienas nuo kito, nes visi žino, kad seks purvo banga.
Nuolatinis, ramus, sistemingas kalbėjimas su Baltarusijos disidentais, Krymo totorių lyderiu, nebijojimas kalbėti apie dalykus ir daryti tai ramiai, oriai, nuosekliai. Vakar, kai susitikę kalbėjomės, ministras sakė, kad tai yra sistemingas, nuoseklus visų institucijų darbas, kuris turi būti daromas, kurio pas mus dar trūksta, bet suvokimas ateina.
Manau, kad pozityvų tikėjimą turime iškelti į pirmą vietą. Saviplaka yra nesveika. Tai – destruktyvu. Pamatome, pripažįstame savo klaidas, bet judėkime į priekį. Džiugu, kad ta mada apslopo ir tikiuosi, kad ji išnyks. Buitiškai sakoma: „varyti“ ant žmogaus teisių yra labai smagu.“ Ne, nesmagu. Čia mūsų pačių teisės.
– Klausytojas sako, kad Latvijos ministro prisipažinimas dėl homoseksualumo yra menkniekis. Esą Lietuvoje gausu kitų žmogaus teisių pažeidimų. Vyro įsitikinimu, policija negina žmonių, o tik deklaruoja tai darą. Dėl policininko nužudyto sūnaus vyras iki šiol negali rasti tiesos, nors, jo teigimu, kaltės įrodymai akivaizdūs. Policijos pareigūnas buvo atleistas iš darbo dėl to, kad darbe nepasirodė 140 dienų ir dar gavo kompensaciją. Ką galėtumėte patarti klausytojui šioje situacijoje?
– Visų pirma, nuoširdžiai užjaučiu, nes akivaizdu, kad žmogus yra labai įskaudintas ir nusivylęs. Tikiu, kad nusivylimas gali paskatinti rezignaciją ir netikėjimą, bet, kita vertus, norėčiau, kad pereitume nuo emocijomis prie racionalumu ir faktais pagrįsto matymo ir mąstymo. Turėjome pakankamai daug atvejų per pastaruosius kelerius metus, kai policijos pareigūnai buvo labai griežtai nubausti ir nuteisti už įvairius pažeidimus. Taip pat ir už eismo įvykių metu nužudytus žmones. Tai tikrai įvyko, ir mes visi žinome, kad tai įvyko.
Kita vertus, jei pašnekovas sako, kad jis žino, jog pareigūnai kyla pareigose, nešdami kyšius, ką jis padarė dėl to? „Transparency International“ pastangomis įvairiose įstaigose buvo iniciuotas karštųjų linijų įsteigimas, kur galima, jeigu baiminamasi dėl savo saugumo, anonimiškai pranešti informaciją. Labai dažnai tie pranešimai duoda labai greitą rezultatą.
Tada tiesiog norisi paklausti klausytojo, o ką jūs padarėte, kam pranešėte, kaip paviešinote? Tolerancija korupcijai yra vienas iš korupcijos klestėjimo garantų. Jeigu netoleruojame, kai aplink vykdomi neskaidrūs veiksmai, jeigu netoleruojame žmogaus teisių pažeidimų, tada jų mažėja. Buvo daromi socialiniai eksperimentai. Jei gatvėje galima užpulti žmogų ir į tai reakcijos beveik nėra, tai tada tiesiog reikia suvokti, kad tai esame mes.
– Šiemet Jūs labiau koncentruositės į žmogaus teisių užtikrinimą socialiniuose tinkluose. Kokia situacija, Jūsų manymu, juose?
– Uždavėme keletą naujų klausimų, orientuodamiesi į šio meto aktualijas. Gyvenimas virtualioje erdvėje tapo didžiule sudėtine mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Socialiai tinklai, pavyzdžiui, „Facebook“, kuris Lietuvoje yra neįtikėtinai populiarus, iškelia papildomų klausimų.
Žmonės tampa vis jautresni teisės į privataus gyvenimą pažeidimams. Jie vis labiau suvokia, kad tai yra jų privati erdvė, kuri vertinga, turi būti saugoma ir gerbiama, bet žinios atsilieka nuo jautrumo. Jeigu žmonės tuo vis labiau rūpinasi, tai žinios, kas yra tie pažeidimai, kaip juos vertinti ir ką daryti, dar kol kas yra tokiame vidutiniame lygmenyje.
Mes uždavėme klausimus, kuriuose lyginamos dvi situacijos, kaip žmonės vertina, ar tai yra privatumo pažeidimas socialiniuose tinkluose, ar ne. Šios situacijos savo esme yra visiškai skirtingos, bet jos buvo įvertintos vienodai. Pavyzdžiui, asmens naršymo istorijos ir pomėgių socialiniame tinkle „Facebook“ naudojamą pateikiamą individualizuotą reklamą dauguma respondentų įvertino kaip rimtą pažeidimą.
Lygiai taip pat neigiamai įvertino potencialaus darbdavio viešai prieinamos „Facebook“ ir kitų socialinių tinklų [anketos] peržiūrą, vertinant asmens, kaip kandidato, tinkamumą. Situacijos yra visiškai skirtingos. Pirmu atveju nesant aiškiai išreikštam vartotojo sutikimui, tas individualizuotos reklamos pateikimas yra privatumo pažeidimas, nes rodoma, kad tu esi stebimas, yra sudaromas tavo profilis ir pagal tai tau pateikiama informacija.
Kitu atveju tai priklauso nuo tavo paties pasirenkamų privatumo nustatymų. Jeigu žmogus pasirinko viešinti ne draugų grupėms, bet visiems, savo įrašus bei nuotraukas ir piktinasi, kad potencialus darbdavys padarė neigiamą sprendimą jo nepriimdamas į darbą, nereikia kaltinti potencialaus darbdavio dėl privatumo pažeidimo. Reikia pačiam pagalvoti, ką padarei, rinkdamasis, kiek informacijos yra viešai prieinama, kiek – ne, ar pats ją saugai, ar ne.
– Gal patys socialiniai tinklai dažnai keičia savo nustatymus. Vartotojas galbūt ne visada suspėja susigaudyti arba pamiršta, kad reikėtų pasitikrinti.
– Kaip kažkada turėjome išmokti bankuose skaityti sutartis mažomis raidelėmis, tai lygiai taip pat ir čia turime išmokti skaityti. Realiai mes gauname nemokamą paslaugą, bet tai yra paslauga. Tai yra socialinė paslauga, leidžianti mums realizuoti tam tikrus pomėgius, gebėjimus, norus. Tuo, ką gauname, turime naudotis atsakingai.
Ne kažkas kitas turi už mus nuspręsti, mes patys turime tuo domėtis. Reikia pripažinti, kad čia yra turbūt vienas iš tokių mentaliteto šleifų, kai neturėjome daug laisvių, pasirinkimo galimybių ir buvo pripratę, kad už mus nusprendžia valdžia, o mes tik esame vykdytojai arba einame įspaustomis vėžėmis. Dabar patys galime nusitiesti vėžes į norimą pusę. Turime pagalvoti, ką darome, padaryti daug pasirinkimų. Tai yra sunku. Sutinku. Kartais užmiršti.
– Ar didėja mūsų žmonių teisinis raštingumas žmogaus teisių srityje?
– Čia yra vienas iš tų atvejų, kai išsiskiria subjektyvus situacijos suvokimas ir žinios. Kai mes klausėme žmonių, kaip jie patys jaučiasi, kiek žino apie žmogaus teises, tai suvokimo ir žinojimo lygis auga tabiliai ir pakankamai sparčiai. Dabar jau apie 60 proc. gyventojų mano, kad jiems pakanka informacijos apie žmogaus teises, bet, kai pradedi klausinėti, ar jie žino, kur kreiptis, kai jų teisės yra pažeidžiamos, šis skaičius dramatiškai krenta. Paaiškėja, kad nelabai žino.
