Neapykantos nusikaltimų kurstymo internete mažėja?

Pastaruosius dvejus metus neapykantos nusikaltimų Lietuvoje registruojama mažiau, daugiausia baudžiamųjų bylų dėl neapykantos skatinimo ir kurstymo yra tautybės ir seksualinės orientacijos pagrindu.

Tokie teiginiai buvo išsakyti mokslininkų, dalyvavusių Lietuvos teisės institutas ir Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Neapykanta internete kaip iššūkis žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui: teorija ir praktika“.

Lietuvos teisės instituto tyrėjas Mindaugas Lankauskas sako, kad per metus registruojama iki kelių šimtų neapykantos nusikaltimų, tačiau bylų iškeliama mažiau – kasmet po keliasdešimt, skaičius niekuomet neviršijo 100. Daugiausia tokių nusikaltimų buvo registruota 2011 metais. Lietuva šiuo požiūriu smarkiai neišsiskiria iš kitų šalių, tačiau mūsų šalyje situacija yra tikrai geresnė negu pvz., Rusijoje.

Lietuvos teisės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Alina Mickevič konferencijoje pateikė duomenis, jog absoliuti dauguma neapykantos kurstymo nusikaltimų yra atliekama interneto erdvėje – dažniausiai asmuo yra patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už interneto žiniasklaidos priemonėse patalpintą savo komentarą. Neapykantos nusikaltimams priskiriamas kurstymas prieš bet kokią grupę, skiriamą lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, tikėjimo ar kokiu kitu pagrindu.

Mokslininkė atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2012 m. neapykantos nusikaltimų registruojama vis mažiau. Šio reiškinio priežastys gali būti kelios: pradėjus aktyviai bausti kurstančius neapykantą interneto vartotojus, atsiranda suvokimas apie galimas bausmes ir tai sulaiko nuo stipriai įžeidžiančių komentarų rašymo. Taip pat gali turėti įtakos tai, kad interneto naujienų portalai, kuriuose yra galimybė rašyti komentarus, po truputį keičia savo politiką komentarų klausimu – skatina komentarų autorizavimą, sudaro galimybę vartotojams vertinti komentarus, pranešti apie įžeidžiančius ir tokius komentarus šalina. Mokslininkai taip pat teigia, kad skundų dėl neapykantą kurstančių komentarų internete skaičiui bene daugiausiai įtakos turi monitoringą vykdančios nevyriausybinių organizacijų galimybių, pajėgumų ar noro.

Vytauto Didžiojo univesiteto (VDU)Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėja, profesorė Edita Gruodytė kartu su Neringa Palioniene savo pranešime nagrinėjo neapykantos kalbą. Neigiami, įžeidžiantys komentarai, pasirodantys interneto žiniasklaidoje, mokslininkų dar vadinami neapykantos kalba. Anot pranešėjų, „neapykantos kalba“, nepaisant gausybės tarptautinių dokumentų, kuriais valstybės įpareigojamos kovoti su šia nusikalstama veika, tiksliai nėra apibrėžtas, vieningo apibrėžimo nepateikia nei mokslas, nei teismų praktika.

Tai nulemia skirtingą tarpvalstybinį reguliavimą kovoje su šiuo reiškiniu, dėl ko apsunkinamas asmenų, įvykdžiusių neapykantos nusikaltimus, persekiojimas. Šis aspektas ypač aktualus, kai kalbama apie neapykantos nusikaltimus elektroninėje erdvėje, esant situacijai, kai nusikalstama veika padaroma vienoje valstybėje, pavyzdžiui, JAV, o padariniai kyla kitoje. JAV galiojančios plačios saviraiškos laisvės ribos, apsaugotos Konstitucijos Pirma pataisa, priešingai nei Europoje, sudaro sąlygas daugumai pažeidėjų, įsisteigusių internetinius portalus JAV serveriuose, išvengti atsakomybės už neapykantos nusikaltimus, taip apsunkinant valstybėms galimybes apsaugoti savo piliečius nuo neigiamą poveikį turinčios informacijos skleidimo.

VDU mokslininkas Karolis Vinciūnas tvirtino, kad tradiciškai atsakomybė už neapykantos kurstymą yra tiesiogiai priskiriama asmeniui, atliekančiam minėtus veiksmus. Tuo tarpu už neapykantos kurstymą internete dalis atsakomybės tenka ir interneto paslaugų tiekėjams, suteikiantiems tretiesiems asmenims galimybę vienokiu ar kitokiu būdu išviešinti ir paskleisti neteisėtą turinį. Nei Europos Sąjungoje, nei Lietuvoje nėra įtvirtinto aiškaus atsakomybės už neapykantos kurstymą internete priskyrimo mechanizmo. K. Vinciūnas nurodė, kad būtina sukurti aiškų atsakomybės priskyrimo už neapykantos kalbą internete teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų tiek nukentėjusiųjų asmenų interesų apsaugą, tiek ir leistų interneto paslaugų tiekėjams išvengti nepagrįsto persekiojimo.

Teismų praktika rodo, kad absoliuti dauguma teismą pasiekiančių neapykantos nusikaltimų yra padaroma internete – t. y., žiniasklaida pamažu imasi iniciatyvos riboti ar kontroliuoti pateikiamus komentarus, į darbą įsitraukė ir pareigūnai, tačiau kol kas skundų ir ikiteisminių tyrimų dėl neapykantos kurstymo dar tikrai nemažai.