Trendwatching.com strategijos vadovas pasakoja Davidas Mattinas apie tai, kodėl persisotinome technologijomis ir apie „vieno mygtuko“ ateities pasaulį.
Trendwatching.com portalas jau ilgiau nei dešimtmetį spausdina kasmetines ataskaitas apie pagrindines vartotojų ateities tendencijas. Kompanijos ekspertai, padedami po visą pasaulį išsibarsčiusių agentų ir analitikų, stengiasi prognozuoti, koks bus pasaulis, kas bus madinga rytoj, o paskui ir poryt.
Pakalbinome pagrindinį Trendwatching.com analitiką Davidą Mattiną apie tai, kaip technologijos ir internetas keičia vartotojų elgesį
– Naujausiose Trendwatching ataskaitose tvirtinama, kad vartotojus ima varginti technologijų ir funkcijų perteklius. Ar tai jau daro kokią nors įtaką technologijų kompanijų verslui?
– Manau, tai koreguoja jų politiką. Visi ima suprasti, kad technologijos nėra vien kasdieniai poreikiai. Tikriausiai ir patys pastebite, kad buitiniai prietaisai, skirti gana paprastoms užduotims, vis dažniau kenčia nuo funkcijų pertekliaus. Skalbyklės su begale skalbimo režimų, arbatinukai su dvidešimčia ciklų, dulkių siurbliai su antgaliais, kurių gali prireikti nebent chemijos laboratorijų tvarkymui, ir t. t. Tai namų apyvokos prietaisų pavyzdžiai, bet situacija panaši ir bet kuriose kitose srityse – nuo kompiuterinės technikos iki automobilių.
Kodėl taip atsitinka, suprantama. Programinė įranga tapo labai lanksti ir prieinama, komponentai pigūs ir patys įvairiausi, o vartotojai įprato gyventi nuolatinio atnaujinimo pasaulyje. Funkcijų ir savybių pridėjimas iš esmės standartiniams produktams – lengvas būdas gamintojams patenkinti naujovių ir pagerinimų poreikį, arba bent jau pareikšti, kad jis šiuos poreikius atitinka. Gamintojai taip gali vėl ir vėl leisti tą patį produktą, suteikiant jam naujas savybes ir tvirtinti, kad jų produktas naujas. Todėl, kai kalbame apie technologijų perteklių, visų pirma kalbame apie siekį dirbtinai apsunkinti tai, kas ir šiaip puikiai veikia. Pačiame technologiniame progrese, savaime aišku, nieko blogo nėra. Tiesiog tai, ką matome, dažnai būna ne progresas, o jo parodija.
– Viena vertus, pripratome, kad viskas privalo greitai kisti, reikalaujam atnaujinimų, antra vertus, funkcijų perteklius ima varginti. Taip išeina, vartotojai susipainiojo?
– Man atrodo, esame pereinamoje stadijoje. Vartotojas nereikalauja atnaujinimo, jis įprato, kad toks atnaujinimas nuolatos vyksta. Matome, kad perteklines funkcijas provokavo išimtinai pačių gamintojų rinkodarinis aktyvumas. Apklausos rodo, kad vartotojai vis dažniau siekia paprastesnių daiktų, o juos įtikinėdavo, kad kuo sudėtingiau, tuo geriau.
Tačiau tai nesenos praeities tendencija, kurią pastaraisiais metais keičia nauja: gamintojai mokosi dirbti su paprastumu. Visų pirma, naujų idėjų vis mažiau, o gerų idėjų išvis nedaug. Tai ne kūrybingumo krizė, tiesiog marketologai turi kažkokią natūralią ribą, sudėtingus sprendimus išgalvoti neina taip greitai, kaip anksčiau. Antra, paaiškėjo, kad yra technologinė riba: daiktai neturi didėti, tai prieštarauja procesui, tačiau plėsti funkcionalumą, jų nedidinant darosi vis sudėtingiau.
– Paprastumo siekis atpigins technologijas ir padarys jas labiau prieinamomis?
– Paradoksas tas, kad iš pradžių visi paprasčiausiai sieks užimti premium nišą. Yra pavyzdžių, kaip rinka apdovanoja dizainerius, perdariusius produktus, kad šie atliktų tai, ką jis turi atlikti, ir ne daugiau. Tačiau tam reikia genialių dizainerių. Vidutiniai dizaineriai, tai yra, 90 %, iki šiol vartotojams teikia vis daugiau funkcijų ir žiūri, kas prigis. Bet kai tik susirinks kritinė masė paprastų sprendimų, kainų segmentavimas pasikeis mūsų naudai.
Ateities pasauli – vieno mygtuko pasaulis. To vieno mygtuko įsikūnijimas, kaip bebūtų keista, jau praeityje, ir visiems žinomas – pirmasis „iPodas“, technologijų produktas, nuostabus savo paprastumu. Palyginkite ankstesnių MP3 grotuvų įvairiausius mygtukus, jungtukus ir savybes, su „iPodo“ ratuku.
– Daiktų internetas, apie kurį daug kalbama, taip pat „vieno mygtuko“ tendencijos dalis? Ar jis jau įvyko, ar apie jį dar tik kalbama?
– Pirmosios ataskaitos apie daiktų internetą pasirodė dar prieš ketvertą metų. Tai pavyzdys tendencijos, kuri atrodė esanti jau visai šalia, tačiau galutinės formos taip ir neįgijusios. Jos pavadinimas labai gražus, tačiau iki šiol nėra nusistovėjusio vartotojiško įgyvendinimo.
Daiktų internetą daugelis supranta kaip universalų pasaulį, kur prie interneto prijungta praktiškai viskas. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai iš pradžių mechaniškai užtikrina prisijungimo galimybę, o tik paskui mąsto, kokią naudą vartotojui gali atnešti įprasto daikto ir interneto konvergencija. Pernai metų, tačiau vis dar ryškus pavyzdys – šaldytuvas „Samsung T9000“ su jutikliniu ekranu ir įtaisytu priedu užrašams ir receptams, už 4000 dolerių.
Manau, kad niša, suprantama ir naudotojui ir gamintojui, bus rasta, svarbu, kad ir pirkėjas ir pardavėjas pamatytų to prasmę, o ne vien gražiai pavadintą eksperimentinį pasaulį. Vadiname tai „Internet of Caring Things“: rūpestingų daiktų internetu, daiktų su aiškia misija – rūpintis žmogumi. Šiek tiek praeityje įtaisų pasaulis, kažkur ateityje – asmeninių robotų pasaulis, o tarp jų – būtent ši klasė, prijungtų prie interneto buities prietaisų. Svarbu, kad internetas šiuo atveju yra tik papildoma funkcija (o ne ekskliuzyvine, kai prijungtas prie interneto šaldytuvas tampa išskirtiniu kitų, nepajungtų fone), kadangi patys šie daiktai pagal savo funkcijas yra originalūs.
Šiokių tokių pavyzdžių jau esama. Ataskaitoje pateikiame keletą jų: kaukė miegui „NeuroOn“, kurioje yra odos jutikliai encefalogramos atlikimui, o taip pat veido raumenų įtampos ir akių judesių jutikliai (tai leidžia labai tiksliai fiksuoti miego fazes), žaisliukas „Toymail“, kuriuo galima vaikams siųsti balso pranešimus, kompanijos „Sen.se“ sukurta namų jutiklių sistema, ir kt. Dauguma šios srities gaminių lieka prototipų lygmenyje ir net jei parduodami, prisireikia kelių naudojimosi metų, kol tampa aiškus tokios sistemos komfortiškumas ir būtinybė.