Įvyko finaliniai Lietuvos mokomųjų palydovų „CanSat“, raketų ir bepiločių orlaivių konkurso skrydžiai

Šį šeštadienį Molėtų aerodrome įvyko finaliniai Lietuvos mokomųjų palydovų „CanSat“, raketų ir bepiločių orlaivių konkurso skrydžiai. Oras buvo tarsi užsakytas skrydžiams – giedras dangus, retai papučiantis ir nestiprus vėjas.

Po bandomųjų skrydžių konkurse liko dalyvauti aštuonios komandos: trys „CanSat“ kategorijoje ir penkios bepiločių orlaivių. Prieš pradedant skrydžius komisija atliko griežtą tiek palydovų, tiek bepiločių orlaivių apžiūrą. Jaunuolių kūriniai buvo sveriami, kratomi: „ar tik neišbyrės kokia detalė“, – stipriai į rankas imdamas palydovų konstrukcijas juokėsi vienas iš komisijos narių Pranas Kuzas. Pagal konkurso taisykles „CanSat“ turi sverti ne daugiau 360 g., gamybos kaštai – neviršyti 2000 litų. Bendroji bepiločių orlaivių masė turi neviršyti 5 kg. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – konstrukcijos turi būti pagamintas komandos narių.

Pirmieji į 1 km. aukštį raketa buvo paleisti „CanSat“ palydovai. Susirinkusiems žiūrovams, dalyvių palaikymo komandoms pramoga tapo ne tik patys skrydžiai, bet ir galimybė patiems paspausti raketos paleidimo mygtuką. Po kiekvieno skrydžio aerodrome įsivyraudavo kelios minutės tylos – visi bandė žiūrėti, kur, nuo raketos atsiskyręs juda palydovas, juk viena iš svarbiausių užduočių komandai – atrasti savo palydovą. Kitos užduotys: minkštas nusileidimas, skrydžio informacijos įrašymas. Vieni pirmųjų savo palydovo išvažiavo ieškoti VGTU „CanSat-2“ komandos nariai. Po nesėkmingos paieškos grįžęs šios komandos vadovas Eldar Šabanovič sakė, kad jo apskaičiavimais palydovas nuskrido nuo aerodromo mažiausiai 6 km.

Atidžiausiai „CanSat“ komandų pasiruošimą vertino VGTU Elektronikos fakulteto prodekanas, elektroninių sistemų katedros docentas dr. Raimondas Pomarnacki. Jis pats taip pat kuria palydovus, domisi tokių konkursų analogija kitose pasaulio šalyse. Vien tik palydovų „CanSat“ konkursų galima rasti devyniose pasaulio šalyse, įskaitant ir pietų Afriką. Dr. R. Pomarnacki turėjo galimybę konkursą stebėti Japonijoje: „Ten kuriami ir naudojami tie patys palydovai, kaip ir čia, šiame konkurse. Tik ten dėl geresnių techninių galimybių keliama daugiau reikalavimų dalyviams: būtina nuleisti savo „CanSat“ į nurodytą vietą, jį turi nuvažiuoti atvežti robotas“, – pasakojo mokslininkas.

Kitas komisijos narys – KTU docentas dr. Pranas Kuzas – vienas iš pirmojo Lietuviško palydovo „LitSat-1“ kūrėjų. Jo teigimu, šie, jaunuolių kuriami palydovai yra panašūs į tą, kuris išskrido į kosmosą „LitSat-1“ tik buvo didesnis, sunkesnis ir tuo pačiu sudėtingesnis konstrukciniu požiūriu. Konstrukciniai palydovo darbai užtruko tiek pat laiko, kiek skiriama ir šio konkurso dalyviams – pusė metų“, – aiškino dr. P. Kuzas.

Kol visos „CanSat“ komandos išvyko ieškoti savo palydovų atėjo laikas bepiločių orlaivių skrydžiams. Pilotui orlaivį leidžiama valdyti tik pakilimo ir nusileidimo metu. Viena iš pagrindinių užduočių komandoms buvo atrasi aerodrome išdėliotus taikinius, nuskaityti ant jų esančią informaciją ir nustatyti koordinates. Visus šiuos duomenis komandos turės apdoroti ir pristatyti per tarptautinę kosmoso ekonomikos konferenciją „Space Economy in the Multipolar Word, 2014 (SEMWO 2014)“. „MTM“ komanda susirinkusius svečius nudžiugino ir tuo, kad jų bepilotis orlaivis tiesiogiai transliavo skrydžio vaizdą į monitorių, todėl tie, kuriems įskaudo kaklus nuo žiūrėjimo į danguje orą raižantį bepilotį, galėjo viską stebėti ekrane.

Atidžiai bepiločių orlaivių skrydžius stebėjo Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų, aviacijos bazės nuotolinio valdymo orlaivių grandies kapitonas Justinas Kruopis. Jo teigimu dabar gynybos batalione naudojami bepiločiai šiek tiek rimtesni, didesni nei konkurse. „Kariuomenės darbui bepiločiai orlaiviai tikrai praverčia, ypač žvalgybai iš oro. Aš manau, kad bepiločių orlaivių daugės ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kariuomenėse, jie po truputį turėtų išstumti pilotuojamus orlaivius“, – sakė kapitonas J. Kruopis.

Prieš varžybų pabaigą grįžo visos savo palydovų išvykusios ieškoti komandos. Nei vienai nepasisekė, tačiau kitos užduotys – skrydžio duomenys perduoti radijo ryšiu, matomos kai kurių skrydžių koordinatės įvykdytos. Komandos „Marso gėlės“ nariai juokavo, kad jų palydovą pasiėmė ateiviai, beje, po kiek laiko šiai komandai pavyko rasti savo palydovo parašiutą. Konkursą organizavusios Lietuvos kosmoso asociacijos direktorius Vidmantas Tomkus teigė, kad „šiuo konkursu jaunimą skatiname kurti ir domėtis technologijomis. Kuriant ir išbandant palydovus reikia susitaikyti su galimybe jį prarasti, ir kosmose jie paprastai sudega ir nėra grąžinami atgal į žemę“, – sakė V. Tomkus.

Finaliniais skrydžiais konkursas dar nesibaigė. Komandos turės gautus duomenis apdoroti ir pristatyti šį ketvirtadienį (spalio 23 d.) tarptautinės kosmoso ekonomikos konferencijos „Space Economy in the Multipolar Word, 2014 (SEMWO 2014)“ metu. Tą dieną taip pat bus išrinkti ir apdovanoti konkurso nugalėtojai.