Būsimi oro erdvių užkariautojai

Daugelis išgirdę žodį „konkursas“ tikriausiai galvoja apie išsirikiavusias gražias merginas, šokančius, dainuojančius ar beveik ant ausų stovinčius žmones. O prie įvairiausių varžtų, laidų palinkę, kuriantys palydovus, bepiločius orlaivius ir būsimaisiais NASA darbuotojais vadinami jaunuoliai nėra dažnas „konkurso“ sinonimas.

Įvairaus amžiaus dalyviai

Spalio 18 d. Lietuvos kosmoso asociacija jau antrą kartą organizuoja konkursą, kurio metu komandos su savo sukurtais palydovais ir bepiločiais orlaiviais varžysis dėl geriausiai valdomų, minkščiausiai nutupdančių ir geriausiai informaciją apdorojančių ir pristatančių titulų. Komandų narių amžius – įvairus. Pavyzdžiui, Žalgirių gimnazijos komandoje „SimTom“ dalyvauja moksleiviai, studentas ir entuziastingiausias komandos vadovas fizikos mokytojas Antanas Kiniulis. „Dalyvavimas konkurse paremtas mano iniciatyva, mokykla netrukdo“, – juokiasi mokytojas.

A. Kiniulis sako, kad sunkiausia ruošiantis konkursui ne surasti rėmėjus ar reikiamas detales konstrukcijai, o surasti tokius mokinius, kurie sugebėtų dalyvauti tiek žinių reikalaujančiose varžybose. „Siūlant mokiniams dalyvauti konkurse, pagrindinis mano tikslas ir yra, kad didžiausią darbų dalį mokiniai darytų patys. Todėl reikia platesnio spektro žinių, gebėjimų iš fizikos, elektronikos, programavimo“, – aiškina fizikos mokytojas, „SimTom“ komandos vadovas.

Pusmetį trunkantis pasiruošimas

Mokomųjų palydovų „CanSat“, bepiločių orlaivių konkursas – tai ne vieną dieną trunkantis konkursas. Komandos dažniausiai jam pradeda ruoštis dar prieš pusmetį (pirmieji susitikimai, komandų formavimas, rėmėjų, reikiamų detalių paieškos), o likus kelioms savaitėms iki renginio, organizatoriai visus pakviečia „pasiskraidyti“ bandomiesiems skrydžiams. Kiekvienai komandai pasiruošimas konkursui – skirtingas ritualas.

„Marso gėlių“ komanda savo pasiruošimus pradeda nuo susitikimų ir pokalbių: „aiškinimasis, kaip veikia į modulį dedama įranga, kodėl neveikia, ką daryti, kad veiktų taip, kaip norim, kaip visa tai sukišt į nurodytų matmenų konteinerį“, – pasakoja vienas iš komandos narių Tomas Žvinys. Jam paantrina ir viena iš komandos narių merginų Gabija: „šiais metais pasiruošimas šiek tiek kitoks: išmokom siūti parašiutus palydovui, jau žinom kur išpjauti detalę lazeriu ar kokioje parduotuvėje perkant varžtus malonūs konsultantai“. Išvardinęs technines pasiruošimo konkursui dalis, T. Žvinys, vis dėl to pabrėžia, kad svarbiausia – komandinė dvasia, o jos „Marso gėlėms“ tikrai netrūksta. „Mūsų komanda tuo ir išskirtinė – vieni kitus palaikome, draugai taip pat prisideda, net ir jei neturi reikiamų žinių ar asmeninių interesų“, – pasakojo vaikinas.

Kiekvieną kartą pasiruošę praradimams

Pirmą kartą konkurse bepilotį orlaivį valdysiantis „SimTom“ komandos narys Benediktas Liaudanskas prisipažino, kad daug laiko praleidžia ir treniruodamasis su simuliacine programa, anot jo, tai suteikia didesnį pasitikėjimą pilotuojant orlaivį realybėje, tam dažniausiai pasitarnauja mokyklos stadionas. Nors palydovai, bepiločiai orlaiviai, jų nekonstruojantiems ir jais nesidomintiems atrodo neįveikiamas technologinis kūrinys, tačiau komandų nariai teigia, kad, intensyviai dirbant viską padaryti galima per kelias savaites. „Taip. Sukonstruoti palydovą galima ir per savaitę, tačiau parinkti detales ir padaryti, kad viskas veiktų užtrunka kur kas ilgiau“, – sako VGTU „CanSat-2“ komandos vadovas Aleksandr Šabanovič.

Konstruojantiems palydovus dažniau nei tiems, kurie kuria bepiločius orlaivius, reikia turėti ir gerą fizinę formą. Palydovų gali tekti ieškoti laukuose, kelių ar keliolikos kilometrų spinduliu. Bandomųjų skrydžių Molėtų aerodrome metu komandos „Marso gėlės“ nariai buvo pasiruošę savo palydovo ieškoti vykti ir į Uteną. Kuomet palydovą į vieno kilometro aukštį išmeta raketa, jo nusileidimas – gali būti ir neprognozuojamas. „Praėjusiais metais išmetimo iš raketos momentu, lūžo palydovo antena ir negalėjome gauti telemetrinės informacijos, po nusileidimo ilgai ieškojome savo palydovo“, – pasakojo A. Kiniulis.

O kur tavo palydovas?

Laikai keičiasi ir kuriantys ne visiems įkandamas konstrukcijas nebėra laikomi tik nuobodžiais moksliukais. Štai palydovą „CanSat“ kurianti komanda „Marso gėlės“ turi savo paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, komandą „SimTom“ palaiko visa Žalgirių gimnazija, o VGTU „CanSat-2“ vadovas A. Šabanovič sako, kad reikia nepamiršti ir visada karščiausiai palaikančių – šeimos narių.

Žinoma, dalyvaujant konkurse, linksmų pasikandžiojimų neišvengiama. „Kai sužino, kad dalyvauju Lietuvos kosmoso asociacijos organizuojamame renginyje, manęs pradeda klausinėti kada dirbsiu NASA, kada skrisiu į Marsą“ – įdomiausius komentarus prisimena T. Žvinys.

Šis konkursas gali būti viena iš priemonių įtraukti daugiau darbščių, kūrybingų žmonių kurti savotišką meną – palydovus, bepiločius orlaivius. Jau dabar T. Žvinio draugai juokaudami klausinėja: „Tai kuris ten iš tų Lietuviškų palydovų tavo?“. Galbūt po kelerių metų tai nebus tik pajuokavimas.

Lietuvos mokomųjų palydovų „CanSat“ (CS), raketų ir bepiločių orlaivių (BPO) konkurso finaliniai skrydžiai įvyks spalio 18 d.,. Moletų aerodrome, o projektų pristatymai ir apdovanojimai – spalio 23 d. Viešbutyje „Artis Centrum Hotels“ konferencijos „Space Economy in the Multipolar World, 2014 (SEMWO 2014)“ metu.