Jei kada tektų atsidurti kosmoso vakuume, šiukštu nebandykite sulaikyti kvėpavimo. Priešingu atveju, išsyk sprogs plaučiai. Žinoma, tai neabejotinai baigsis mirtimi, nors sąmonės neprarasite dar bent 10–15 sekundžių. Bet... ką tokiu atveju daryti? Kvėpuoti?
Beveik taip. Iškvėpti. Ir jei per tas kelioliką sekundžių atsidursite erdvėlaivyje, įprasto slėgio patalpoje, visiškai atsigausite po 1,5–3 min.
Šios rekomendacijos sudarytos pagal žmonių atvirame kosmose patirtus incidentus ir tyrimus su gyvūnais. Pvz., 1965 m. tyrėjai Teksase (JAV) atliko seriją eksperimentų – geriausius žmogaus draugus (šunis) įvairiam laikotarpiui patalpindavo barokameroje su 1/380 atmosferos slėgiu. Eksperimentų metu buvo stebima, kaip į smarkiai sumažėjusį slėgį reaguos šunų organizmai.
Daugeliu atveju šunys išgyvendavo vakuume išbuvę iki 90 sekundžių. Ilgiau nei 2 min. vakuume išbuvę šunys žūdavo. Eksperimentų metu šunys sąmonę prarasdavo praėjus 10–15 s po eksperimento pradžios. Netekę sąmonės, eksperimento aukos pradėdavo nevalingai šlapintis, vemti, tuštintis. Taip nutikdavo todėl, kad žarnyno dujos pradėdavo žaibiškai plėstis.
Taip pat šunis apimdavo konvulsijos, o kai kurių liežuvis pasidengdavo ledu – nes ant liežuvio buvusi drėgmė išgaruodavo ir akimirksniu atšaldydavo liežuvio paviršių. Galiausiai beveik du kartus padidėdavo šunų kūnai – išsipūsdavo it balionai.
Kad ir kaip šiurpiai skambėtų visi šie patyrimai, rimtesnių kūno pažeidimų vargšai eksperimentų dalyviai nepatirdavo. Jei tik iki lemtingos 90 s ribos būdavo atkuriamas normalus atmosferos slėgis. Jei tada šunų širdys dar plakdavo, jie išgyvendavo.
Tokius dalykus vakuume patiria šunys. Kaip būtų žmonėms? Tam nuspręsta atlikti eksperimentus su šimpanzėmis. Šioms sekėsi kur kas geriau nei šunims – daugelis šimpanzių išgyvendavo vakuume praleidusios iki 3 min., o rekordas – 3 min. 30 s. Vakuume išbuvusios iki 3 min. liko ne tik sveikos – tyrimai parodė, kad pažeidimų nepatyrė kognityviniai procesai smegenyse (atmintis, dėmesys, suvokimas, jutimai, mąstymas).
Be to, aviacijos istorijoje yra įvykęs ne vienas keleivinio lėktuvo salono išsihermetizavimo incidentas. Tokių incidentų būta ir kosmose. 1965 m. vienas į atvirą kosmosą išėjęs astronautas netyčia išhermetizavo skafandrą, nutraukdamas kvėpavimo žarną. Sąmoningas jis išliko 14 s. Jam įsiminė, kad labai intensyviai garavo jo liežuvis. Viskas baigėsi tik tuo, kad kelias dienas astronautas liežuviu nejautė skonio. Tačiau skonio jutimą vyras atgavo maždaug po savaitės.
Tačiau astronautikos istorijoje būta ir ne taip laimingai pasibaigusių incidentų. Kaip rašoma dr. Emanuelio M. Rotho straipsnyje, nutiko taip, kad kabinoje be slėgio žmogus išbuvo 3 min. Atstačius normalų slėgį, jis kelis kartus žioptelėjo ir liovėsi kvėpuoti. Medikams jo atgaivinti nebepavyko.
Iš to galima spręsti, kad, žmogaus atveju, kritinė buvimo vakuume riba yra 3 min.
O jei atvirame kosmose atsidurtų ne visas kūnas, o tik kuri nors jo dalis? Pvz., plaštaka? 1960 m. rugpjūčio 16 d. 31 km aukštyje astronautas-bandytojas Joe Kittingeris prisiminė tokius potyrius, nes tinkamai neveikė jo skafandras:
„13 km aukštyje pajutau, kad kažkas negerai mano dešinei plaštakai. Apžiūrėjau skafandro pirštinę ir pamačiau, kad ji – nesandari. Iš ankstesnės patirties žinojau, kad vakuumui artimoje aplinkoje mano ranka gali smarkiai ištinti, kraujagyslėse liausis cirkuliuoti kraujas, o aš galiu pajusti nežmonišką skausmą. Pajutau nežmonišką skausmą. Tačiau aš tęsiau eksperimentą ir skrydžio kontrolės centrui apie incidentą nepranešiau. Galiausiai plaštakoje kraujas nebecirkuliavo – plaštaka liko sustingusi, ją neapsakomai skaudėjo. Kai nusileidau, gydytojai plaštaką apžiūrėjo neslėpdami nerimo. Tačiau po 3 val. viskas praėjo.“
Suborbitiniame skrydyje J. Kittingeris iš viso praleido 1 val. 31 min., o aukščiausiame skrydžio taške išbuvo 12 min., o nusileidimas ant žemės truko 13 min. 45 s. Tad jo ranka vakuumui artimoje aplinkoje išbuvo gana ilgą laiką. Vis dėlto jokių rimtesnių komplikacijų astronautas nepatyrė.
1991 m. misijos STS-37 metu (8-asis „šatlo“ „Atlantis“ reisas) NASA inžinierius Gregory Bennetsas netyčia pradūrė savąjį skafandro pirštinę ties smiliumi. Dekompresija vyko ne sprogstamuoju režimu – skafandre atsirado tik kelių milimetrų skersmens skylutė. Įdomiausia tai, kad, užplūdus adrenalinui, šis astronautas nė nepastebėjo, kad pirštinė prakiurusi. Tik grįžęs į „šatlo“ vidų jis pastebėjo ant plaštakos odos keistą raudoną dėmelę.