Ar įmanoma, kad kiekvienas mūsų: programuotojas, advokatas, sportininkas ar verslininkas taptų kūrėju ir sukurtų autorinį meno kūrinį, atskleidžiančiu ne tik tai, kas girdima ir nematoma, bet ir jaučiama?
Meno, literatūros, muzikos pasaulyje egzistuoja kūrybos principo samprata „atviras kūrinys“. Šią sąvoką XX a. 7-ame dešimtmetyje įvedė ir aprašė žymus semiotikas, literatūrologas Umberto Eco. „Atviro kūrinio“ esmė – skaitytojo ar žiūrovo įtraukimas į kūrybos procesą, kurio rezultatas – unikalus meno kūrinys. „Atviro kūrinio“ pavyzdžių literatūroje (J. Cortasaro „Žaidžiame klases“), poezijoje (R. Queneau „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių“), instaliacijose (B. Munari „Poliarizuotos šviesos projekcijos“) yra, tačiau grafiniame dizaine nebuvo. „Aqua Lingua“ (lot. vanduo, kalba) projektas, sujungdamas tokias skirtingas sritis kaip žmogaus balsas, fotografija, fizika, šiuolaikinės technologijos, suteikia galimybę kiekvienam tapti kūrėju. Tereikia individualaus garso – balsu ištartos frazės, sugrotos ar sudainuotos melodijos ar netgi knarkimo.
Iš mokyklos fizikos pamokų žinoma, kad garsas sklinda bangomis. Vanduo į bet kokį trukdį taip pat atsako banguodamas. Garso ar vandens bangos yra tos pačios kilmės. Joms sklisti reikalinga terpė ir jos gali virsti viena kita. Garso bangų žmogaus akis nemato, tačiau vandens raibuliavimo ar jūros bangavimo neįmanoma nepastebėti. Reiškinį, kai nuo beldimo ar kito stipraus garso vanduo kibire pradeda vibruoti, pastebėjo ir pirmieji aprašė dar Leonardas da Vinčis ir Galileo Galilėjas.
Taigi, garso bangų virtimas matomomis tyrinėjamas ne vieną šimtmetį. Tačiau „Aqua Lingua“ į šį procesą žvelgia naujai, iš vizualaus meno ir žiūrovo įtraukimo pusės, išnaudodama šiuolaikinių technologijų galimybes, kurių neturėjo nei L. da Vinčis, nei kiti mokslininkai.
Patentuota „Aqua Lingua“ technologija kartu ir paprasta, ir sudėtinga. Visų pirma, reikalingas maždaug 20–30 sek. trukmės garso įrašas. Horizontalų skaitmeninį įrašo takelį speciali programa paverčia vertikaliai. Tokiu būdu visi įraše esantys garso dažniai nuskaitomi per sekundės dalį ir leidžiami į rezonansinį indą su vandeniu, įmontuotą garsiakalbyje. Vibruojantis vanduo apšviečiamas norima spalva ir fotografuojamas. Kaip ir bet kurioje fotosesijoje, kiekvienam įrašui padaroma apie 10–15 kadrų, iš kurių atrenkamas vizualiai išraiškingiausias. Garsui sugeneruojamas QR kodas. Jį nuskaičius išmaniuoju telefonu, galima bet kada girdėti žodžius ar muziką ir matyti jų vaizdą paveiksle. Kiekviena garso vizualizacija yra nepakartojama kaip nepakartojamas individualus balso tembras, intonacija, tariamų žodžių prasmė ir emocija. Tas pats žodis, pavyzdžiui, „myliu“, ištartas skirtingų žmonių, vandenyje bus atkurtas skirtingai.
„Aqua Lingua“ projektas įtrauktas į geriausių e. turinio sprendimų pasaulio penketuką ir vienintelis 2013 m. atstovavo Lietuvai JTO konkurse WSA, o 2014 m. pavasarį laimėjo bronzą „A‘Design Awards“ konkurse.
Į Mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ paskaitą „Kaip suderinti meną, mokslą ir technologijas?“ kviečiame rugsėjo 15 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje konferencijų salėje Vilniuje (Gedimino pr. 3)