Du metus Europos mokslininkų vykdomas tyrimas atskleidė, kad pagal filantropiją mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, Lietuva – paskutinėje vietoje Europoje. Mokslinių tyrimų finansavimas – valstybės ar privačios filantropijos reikalas? Ar tai tiesiogiai susiję su ekonominiais, socialiniais, politiniais aspektais?
Du metus Europos mokslininkų vykdomas tyrimas atskleidė, kad pagal filantropiją mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, Lietuva – paskutinėje vietoje Europoje. Mokslinių tyrimų finansavimas – valstybės ar privačios filantropijos reikalas? Ar tai tiesiogiai susiję su ekonominiais, socialiniais, politiniais aspektais?
Filantropija – viešosios politikos paraštėse
Ilgus metus Europoje viešojo valdymo sistema buvo orientuota į gerovės valstybės plėtrą, o filantropija buvo palikta viešosios politikos paraštėse. Filantropija oficialaus pripažinimo viešosios politikos srityje sulaukė tik 2011 m., kai Europos komisijos (EKTID) Tyrimų ir Inovacijų direktoratas paskelbė filantropiją Europos inovacijos politikos „finansiniu instrumentu“.
Vienas žymiausių šiuolaikinių filantropijos tyrinėtojų, Nyderlandų profesorius Theo Schuytas pastebi, kad dažnai tiek politikai, tiek viešosios politikos tyrėjai Europoje yra įpratę filantropiją matyti tik kaip archaišką socialinės raidos etapą. Toks požiūris neleidžia suvokti, kad moderni filantropija gali tobulinti šiuolaikinę valstybę ir apimti ne vien tik tradicines socialinių problemų sprendimo ribas.
Lietuva – paskutinėje vietoje
Remiantis šiais metais baigiamu EKTID finansuojamo tyrimo „Tyrimus ir inovacijas remiančių fondų ES studija: kiekybinis ir kokybinis vertinimas, lyginamoji analizė, tendencijos ir potencialas“ (EUFORI) duomenimis, praėjusiais metais ES šalyse buvo 736 privatūs fondai, kurių pagrindinė veikla – mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimas.
Deja, Lietuva šiame sąraše pagal fondų skaičių atsidūrė paskutinėje vietoje. Tyrimas atskleidė ir tendenciją, kad mokslinių tyrimų finansavimas iš valstybės kišenės būdingas visoms pokomunistinės šalių valstybėms. Čia net 59 proc. visų tyrimams skiriamų lėšų – iš valstybės biudžeto.
Tuo tarpu tokiose šalyse, kaip Suomija, Norvegija, Švedija, kurios pasižymi stipria gerovės politika arba stiprią pilietinę visuomenę turinčiose šalyse, kaip Vokietija, Austrija, Olandija ar Šveicarija, valstybės skiriamos lėšos atitinkamai sudaro tik 18 ir 17 proc. visų moksliniams tyrimams skiriamų lėšų. Likusi dalis yra dengiama privačių fondų iniciatyva.
Reikia pažymėti, kad stiprią gerovės politiką turinčios šalys tyrimams ir inovacijoms 2012 m. išleido 1 milijardą eurų, tuo tarpu pokomunistinės šalys tam teskyrė 200 mln. eurų.
Sustabdytume protų nutekėjimą
Kodėl būtina skatinti filantropines iniciatyvas mokslinių tyrimų erdvėje? Ekspertai mano, kad visų pirma tai svarbu išlaikant ir pritraukiant talentingus specialistus šalyje, o tai yra būtina sąlyga siekiant sukurti aukštą gerovės lygį valstybėje.
Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) 2013–2014 m. šalių konkurencingumo tyrimo rezultatais, tarp 148 pasaulio šalių pagal šalies gebėjimą pritraukti talentingus specialistus Lietuva užima tik 135 vietą, o pagal šalies gebėjimą išlaikyti talentingus specialistus – 127 vietą. Žinoma, mokslinių tyrimų finansavimo skirtumus įvairiuose šalyse lengviausia būtų paaiškinti remiantis ženkliai skirtingais šalių ekonominiais rodikliais, tačiau tyrimai rodo, kad kalbant apie šiuolaikinę filantropiją, yra itin svarbus požiūris į mokslo svarbą valstybės gerovei.
Mūsų šalyje vis dar pastebimas specifinis mokslo tapatinimas su gamtos mokslais, tuo tarpu socialiniai mokslai dažnai tarsi paliekami nuošalėje.
Tai aiškiai parodo ir jau minėtas EUFORI tyrimas – ES šalyse labiausiai remiamos mokslo sritys per paskutinius 5 metus buvo medicina, socialiniai mokslai ir gamtos mokslai. Lietuvoje tuo pačiu laikotarpiu labiausiai remiamos sritys – gamtos mokslai, inžinerija ir medicina.
Mokslo filantropijai – nepalanki aplinka
Tyrimo metu nustatyta, kad yra keletas veiksnių, dėl kurių filantropija mokslinių tyrimų srityje vis dar yra neišvystyta Lietuvoje. Vienas svarbiausių – nėra nuoseklios tyrimų ir inovacijų finansavimo politikos su aiškiai apibrėžtomis atsakingomis institucijomis ir jų funkcijomis.
Taip pat šalyje nėra įstatyminės bazės, kuri skatintų verslą investuoti į tyrimus. Tai neleidžia užtikrinti ne tik inovatyvių tyrimų, bet ir investicijų tęstinumo.
Prie to prisideda ir specifinis pokomunistinėms šalims Lietuvoje vis dar vyraujantis požiūris, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos nėra išskirtinai svarbūs valstybės gerovei.
Be abejo, jau minėti ekonominiai veiksniai ir kapitalo trūkumas, taip pat stabdo verslininkų iniciatyvą finansuoti eksperimentinę mokslinę veiklą. Tiek verslininkų, tiek politikų tarpe pasigendama suvokimo, kad aukšto lygmens moksliniai tyrimai yra tiek verslo, tiek valstybės gerovės sėkmės garantas.
