Kauno technologijos universitete (KTU) viešėjęs aukštojo mokslo ekspertas Thomasas A. Bryeris yra įsitikinęs – aukštasis mokslas nėra darbuotojų kalvė. „Universitetai skirti ne tik profesionalams rengti. Aukštasis mokslas turi ir kitų misijų, kurių sėkmę matuoti vien finansiniais rodikliais yra netikslinga“, – teigia Centrinės Floridos universiteto (JAV) Viešojo ir nevyriausybinio sektorių organizacijų valdymo centro direktorius T. A. Bryeris.
Kauno technologijos universitete (KTU) viešėjęs aukštojo mokslo ekspertas Thomasas A. Bryeris yra įsitikinęs – aukštasis mokslas nėra darbuotojų kalvė. „Universitetai skirti ne tik profesionalams rengti. Aukštasis mokslas turi ir kitų misijų, kurių sėkmę matuoti vien finansiniais rodikliais yra netikslinga“, – teigia Centrinės Floridos universiteto (JAV) Viešojo ir nevyriausybinio sektorių organizacijų valdymo centro direktorius T. A. Bryeris.
Daugelio mokslinių publikacijų bei šiais metais išleistos knygos „Aukštasis išsilavinimas – tai ne vien tik įsidarbinimo perspektyvos“ autorius glaudžiai bendradarbiauja su KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetu. Rugpjūčio pabaigoje aukštojo mokslo ekspertas jau antrą kartą susitiks su Viešosios politikos ir administravimo instituto mokslininkais.
Lietuvoje krenta susidomėjimas socialiniais, humanitariniais mokslais ir menais. Kokia šių mokslų padėtis Jungtinėse Valstijose? Kaip sprendžiate šią situaciją?
Aukštajame moksle JAV šiandien labiausiai akcentuojamos mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos (MTIM) studijų kryptys. Manoma, kad šių krypčių studijų programas gerai pabaigę studentai turi galimybę gauti didesnes pajamas nei tie, kurie studijuoja socialinius, humanitarinius mokslus ar menus. Svarbūs valstybės veikėjai atvirai svarsto tam tikrų socialinių mokslų krypčių vertę, o šie svarstymai labai veikia visuomenės nuomonę. Yra netgi kalbų apie įstatymo pataisas, kurios paskatintų stojančiuosius rinktis MTIM studijų kryptis: pavyzdžiui, iš MTIM studijas pasirinkusių studentų imti mažesnį studijų mokestį nei iš tų, kurie mokosi socialinius mokslus. Kol kas jis dar nebuvo rimtai svarstomas.
Yra bandymų pakeisti tokias nuostatas. Menų šalininkai nedrąsiai siūlo įterpti dar vieną „M“ – „menai“ – greta „mokslo“ ir „matematikos“. Kai kurie universitetai (tarp jų ir Centrinės Floridos universitetas, kuriam atstovauju) siūlo pakeisti siaurą „naudingų“ studijų sampratą, primindami, jog universitetas turi vienyti ir vertinti visas aukštojo mokslo sritis, ugdydamas aukšto intelektinio lygio bei visuomeniškai aktyvius piliečius bendrai gerovei.
Panašu, kad šiandien universitetai rengia siauros specializacijos profesionalus. Ar sutinkate su tuo, jog universitetinis išsilavinimas tampa siauresnis? Kaip jūs spręstumėte šią problemą?
Sutinku, kad universitetinis išsilavinimas tampa siauresnis. Be to, jaučiamas spaudimas skirti išteklius tiems padaliniams, kurie gali sukurti didesnę investicijų grąžą universitetui, jo studentams arba alumnams. Veiksmingu metodu tampa veiklos finansavimas, skiriant išteklius „reikalingesnėms“ studijų kryptims ar veiklai. Siūlyčiau šią problemą spręsti dvejopai.
Pirmiausia, konceptualiu lygmeniu, svarbu suprasti, kad skirtingi universitetinio išsilavinimo tikslai iš tiesų ne konkuruoja, o papildo vienas kitą. Bendrąja prasme išsilavinimo tikslas vienas – sustiprinti bendruomenes ir įgalinti individus siekti geresnio gyvenimo sau patiems ir kitiems. Universitetai atlieka keturias svarbias funkcijas: skleidžia žinias, moko įgūdžių, kuria darbo vietas ir ugdo piliečius. Jeigu susikoncentruosime tik į darbo vietų kūrimą arba specialistų, reikalingų šiandien ar rytoj rengimą, trukdysime universitetams siekti kitų dviejų tikslų.
Todėl reikia sukurti atitinkamus veiklos efektyvumo vertinimo ir veiklos finansavimo modelius, kurie įvertina visus iš minėtųjų faktorių.
Kokiais rodikliais būtų galima išmatuoti, kiek efektyviai universitetai atlieka tuos daugialypius uždavinius?
Yra keletas būdų. Pavyzdžiui, siūlau darbo vietų kūrimo aspektą vertinti per vidutinį absolventų atlyginimą praėjus penkeriems ir dešimčiai metų po universiteto baigimo (vertina darbdaviai) bei absolventų, dirbančių valstybės tarnyboje skaičių, absolventų, kurie įkūrė verslo įmones ar nevyriausybines organizacijas, skaičių ir kitus rodiklius.
Tam, kad tinkamai išmatuotume, kaip universitetas ugdo įgūdžius, siūlau atkreipti dėmesį į darbdavių, kurie įdarbina absolventus, kuriems reikia papildomų apmokymų, skaičių bei absolventų, kurie randa darbo vietą savo srityje per vienerius metus po baigimo ir kitus panašius rodiklius.
Tam, kad įvertintume, kaip gerai universitetas ugdo pilietiškumą, siūlau įvertinti absolventų dalyvavimą vietinės ir šalies valdžios rinkimuose, aktyvumą skiriant pajamas labdarai ir dalyvavimą bendruomenės veikloje.
Galiausiai tam, kad įvertintume, kaip gerai universitetai atlieka žinių skleidimo funkciją, vienas iš efektyviausių kriterijų yra valstybinių, nepelno siekiančių, privačių ar religinių organizacijų skaičius, kurios bendradarbiauja su universitetu ir naudojasi žmogiškaisiais ar materialiaisiais universiteto ištekliais.
Yra toks posakis, kad darome tik tai, ką išmatuojame. Taigi, turime atsakingiau apsibrėžti tai, ką matuosime, prisimindami, kad universiteto tikslas yra vietos bendruomenės stiprinimas.
Ar visi universitetų absolventai gauna darbo vietas? O gal jie padidina bedarbių skaičių?
Pagal neseniai JAV surinktus duomenis, apie 75 proc. ką tik aukštąją mokyklą baigusiųjų absolventų, dirba. Tačiau beveik 50 proc. iš jų užima tokias pareigas, kurioms nereikia aukštojo išsilavinimo arba srityse, kurios nesusijusios su jų studijomis. Šiuos duomenis galime interpretuoti dvejopai. Pirma, nėra ryšio tarp aukštųjų mokyklų ir darbo rinkos, antra, išsilavinimą derėtų suprasti plačiai. Jei absolventai dirba tokius darbus, kuriems nereikia įgytojo išsilavinimo, jie galėtų tapti vadinamaisiais „piliečiais profesionalais“, kurie išnaudoja savo žinias ir įgūdžius, stiprindami visuomenę ir bendruomenę.
Jungtinėse Valstijose turime kitą problemą – tai studentų skola. Daugiau nei 40 milijonų amerikiečių turi studijų paskolų už daugiau nei trilijoną JAV dolerių. Per pastaruosius 10 metų vidutinė aukštojo mokslo absolventų alga palaipsniui krito, o studentų skola vis augo. JAV studentai baigia turėdami 20–50 tūkst. JAV dolerių skolos, kuri maždaug dešimtmečiui apriboja jų dalyvavimą ekonomikoje plačiąja prasme. Pavyzdžiui, žmonės gali atidėlioti šeimos sukūrimą, namo ar naujų automobilių įsigijimą.
Kaip pasiūlytumėte įtraukti visuomenę į universiteto veiklą?
Visuomenės, bendruomenės ir piliečių įtraukimas į universiteto veiklą yra būtinas tam, kad būtų išpildytas universiteto potencialas kurti darbo vietas, vystyti įgūdžius, skleisti žinias ir ugdyti piliečius. Ši idėja yra pagrindinė vertybė. Ypač svarbu suprasti, kad bendruomenės nėra skirtos tenkinti visuomenės elito poreikius ir užgaidas. Bendruomenė – tai grupė žmonių, gyvenanti tam tikroje geografinėje vietoje, besidalijanti interesais ir erdve. Elitas – tai žmonės, kuriems jų kompetencijos ar pareigos suteikia tam tikrų galių. Į elitą galima įtraukti ir, pavyzdžiui, universitetų profesorius.
Aukštosios mokyklos bendruomenė ir plačioji visuomenė gali sąveikauti pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, studentai gali dalyvauti bendruomenėje per tarnystę ir kitus kūrybinio ugdymo metodus, per vykdomus taikomuosius tyrimus, projektus. Kita vertus, universiteto profesoriai ir kita akademinė bendruomenė gali pasidalinti turimomis žiniomis ir išmokyti kritinio mąstymo metodų. Žinoma, tai reiškia, kad aukštosios mokyklos turi dalyvauti visuomeninių reikalų svarstyme, kad būtinas humanitarinis išsilavinimas, kad aukštoji mokykla ir visuomenė turi glaudžiai bendradarbiauti.
Kaip universitetas gali kurti pridėtinę vertę?
Paprastai universitetų sėkmė matuojama taip pat, kaip ir versle – investicijų grąža (universitetui, valstybei ar absolventui). Šis būdas nėra objektyvus, nes jis pagrįstas rinkos taisyklėmis ir tarsi leidžia manyti, kad bet kokia veikla turi būti vertinama tik finansiniais rodikliais. Centrinės Floridos universitete vadovauju Viešojo ir nevyriausybinio sektorių organizacijų valdymo centrui, kuriame mes sėkmę matuojame įsitraukimo rodikliais. Stengiamės išvengti rezultatų ir pasekmių pavertimo pinigais.
Pavyzdžiui, Centre kuruojame valstybės remiamą programą pagal kurią piliečiai savanoriškai dirba visu etatu tam, kad sustiprintų bendruomenėje veikiančias vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas. Kalbant konkrečiai – padedame bendruomenei spręsti universiteto regione gyvenančių benamių moksleivių problemas. Iš tiesų mes išleidžiame daugiau pinigų žmogiškiesiems ir kitiems ištekliams valdyti nei gauname finansinės paramos. Tačiau ilgalaikę sėkmę matuojame pasikeitimais vietinių mokyklų, valdžios ir nevyriausybinių organizacijų įstatuose ir programose. Be to, galime ilgalaikėje perspektyvoje išmatuoti, kaip ši veikla paveikė benamių moksleivių gyvenimo ir išsilavinimo perspektyvas. Mūsų universiteto regione yra apie 3 proc. benamių moksleivių – tai gana didelis skaičius.
