Mėnulio paviršius tiesiogine prasme gali būti nusėtas senovinės gyvybės liekanomis, laukiančiomis, kada jas kas nors atras. Ir nukeliavo jos ten toli gražu ne „Lunochodais“ ir ne „Apollo“ misijų nusileidimo aparatais.
Mėnulio paviršius tiesiogine prasme gali būti nusėtas senovinės gyvybės liekanomis, laukiančiomis, kada jas kas nors atras. Ir nukeliavo jos ten toli gražu ne „Lunochodais“ ir ne „Apollo“ misijų nusileidimo aparatais.
Žemėje rasti iš Mėnulio ar Marso atskrieję meteoritai (jie susiformavo į minėtus dangaus kūnus atsitrenkus asteroidui ir smūgio jėgai išmušus grunto fragmentus į kosminę erdvę) byloja, kad uoliniai Saulės sistemos kūnai it padaužos nuolat apsisvaido akmenukais. Kai kurie tyrimai byloja, kad Žemėje rastuose meteorituose iš Marso yra fosilijomis virtusių bakterijų požymių. Bene garsiausias tokio pobūdžio radinys – marsietiškas meteoritas ALH 84001. Vis dėlto tie požymiai labai menki ir į fundamentalų klausimą apie gyvybę Marse neatsako, teigia Kento universiteto (Jungtinė Karalystė) astrobiologas Markas Burchellas.
„Jei tos fosilijos iš tiesų egzistuotų uolienoje, ar jos galėtų ištverti kosminę kelionę? Tokio klausimo kol kas niekas nėra iškėlęs“, – pastebi tyrėjas.
Mėgindamas tai išsiaiškinti, jis su kolegomis pabandė imituoti sąlygas, kurioms esant mikroskopinių dumblių fosilijos, susidūrimo su asteroidu jėgos iškeltos į kosminę erdvę, iš Žemės nukeliautų į Mėnulį.
Tyrėjai sutrynė į miltus uolieną su tokiomis fosilijomis, miltelius sumaišė su vandeniu ir užšaldė – taip buvo pagamintas meteoroidas, rašoma „NewScientist.com“. Tada meteoroidą tyrėjai didžiuliu greičiu paleido į talpą su vandeniu. Taip buvo imituota galimybė asteroido kritimo metu žemės uolienoms pakilti į kosminę erdvę. Užtaisui pataikius į talpą su vandeniu, buvo imituotas staigus sustojimas ir didžiulis slėgis milžinišku greičiu (nuo 500 m/s iki 5 km/s) atsitrenkus į Mėnulio paviršių.
Mikrobai Mėnulyje
Po smūgio fosilijų neišliko. Tiesa, kuo didesniu greičiu rėždavosi meteoroidas, tuo mažiau tyrėjai rasdavo fosilijų požymių. Vis dėlto vilčių mokslininkai turi. Kadangi Žemė yra labai aktyvi geologiškai, kai kurie akmenys su archajinės gyvybės pėdsakais buvo sunaikinti. Tačiau Mėnulyje geologinio aktyvumo nėra, tad ten fosilijų išlikimui sąlygos palankesnės.
„Mūsų vertinimu, yra labai geri šansai radus tokių fragmentų pamatyti tai, ko dar niekam nėra pavykę atrasti, – įsitikinęs M. Burchellas. – Nustačius fosilijų amžių, būtų galima šį tą išsiaiškinti apie tolimą Žemės praeitį.“
Robotizuoti zondai ir astronautai iš Mėnulio yra pargabenę šimtus mėnulio uolienų pavyzdžių, bet kol kas žemiškojo meteorito Mėnulyje atrasti dar niekam nėra pavykę. Kaip pažymi Vienos universiteto (Austrija) mokslininkas Christianas Koeberlas, Žemės tankesnė atmosfera ir didesnė gravitacija, todėl Žemės uolienoms pakilti į kosmosą turėtų būti kur kas sunkiau nei Marse ar Mėnulyje.
„Bet tai nėra neįmanoma“, – pripažįsta jis.
„Prizas vertas pastangų, – mano Sičio universiteto Niujorke (JAV) tyrėjas Kierenas Torresas. – Ši teorija labai intriguojanti. Atrasti tokių fosilijų būtų nepaprastai įdomu. Ir tai – tik viena priežasčių, kodėl derėtų skubėti atgal į Mėnulį.“
