Šešiolika metų JAV dirbantis biomedikas, profesorius Feliksas Bukauskas savo patirtimi su lietuviais pasidalinti atvyksta į liepos pradžioje vyksiantį Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą Vilniuje. Dar prieš vizitą gimtinėje mokslininkas sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie mokslininko karjeros galimybes JAV ir Lietuvoje.
Šešiolika metų JAV dirbantis biomedikas, profesorius Feliksas Bukauskas savo patirtimi su lietuviais pasidalinti atvyksta į liepos pradžioje vyksiantį Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą Vilniuje. Dar prieš vizitą gimtinėje mokslininkas sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie mokslininko karjeros galimybes JAV ir Lietuvoje.
Kauno medicinos instituto absolventas, tapęs net šio instituto (tuomet – jau Kauno medicinos universiteto) mokslo reikalų prorektoriumi, iš Lietuvos išvyko dar 1991 m. Po septynerių metų Berno universitete, Šveicarijoje, mokslininkas išsikraustė į JAV. Nuo tada profesorius dirba Niujorke, Yeshiva universitete ir vadovauja laboratorijai Alberto Einsteino medicinos koledže – vienai pirmaujančių pasaulyje tarpląstelinių ryšių per plyšines jungtis tyrimuose.
– Gal galėtumėte palyginti mokslininko darbo aplinką JAV ir Lietuvoje? Kokie kiekvienos šalies privalumai? Kokie trūkumai?
– Sąlygos labai skirtingos. Kalbant bendrai, žinoma, aprūpinimas įranga ir medžiagomis yra daug geresnis JAV, bet žiūrint į atskiras laboratorijas kai kurios iš jų aprūpintos Lietuvoje taip pat gerai kaip ir JAV.
Aprūpinimas medžiagomis ir reagentais daugeliu atveju yra daug geresnis JAV. Tenka daug mažiau laiko laukti nuo paraiškos pateikimo iki pristatymo.
Deja, didžiausias skirtumas (ir gana aiškus) – atlyginimuose, nors pragyvenimo kaštai yra palyginus mažesni JAV.
Kartais kolegos Lietuvoje sako, kad jie turi ne ką blogesnę, o gal ir naujesnę aparatūrą nei tą, kurią pamato JAV. Tuomet man norisi sakyti – kad labai smagu dėl to, bet kodėl taip skiriasi galutinis rezultatas. Iš tiesų, santykinai Lietuvoje yra kelis kartus mažiau straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose, kur nurodyta lietuviška mokslinė organizacija.
Ypač šis atotrūkis didelis, kai kalbama apie straipsnius, kuriuose lietuviška pavardė yra paskutinėje pozicijoje tarp autorių (mokslinio darbo vadovas). Laikoma, kad šis žmogus yra tas, kuriam gimė idėja. JAV būtų beveik neįmanoma gauti paaukštinimo ar finansavimo projektams, jei nebūtum minimas bent vieno straipsnio autoriumi prestižiniame žurnale. Šito negali atsverti gal net dešimt straipsnių labai geruose žurnaluose, jei pavardė nėra paskutinė (darbo vadovas) arba pirma (didžiosios dalies eksperimentų atlikėjas).
Kalbant apie privalumus, susidariau vaizdą, gal ir klaidingą, kad Lietuvoje universitetų sistemoje dirbantys žmonės yra labiau atsipalaidavę ir išgyvena mažiau streso nei JAV. Be to, jie oficialiai du kartus ilgiau atostogauja. Belieka pavydėti.
Deja, bet paskutiniais metais JAV sumažėjo finansavimas mokslui. Dėl to dalis žmonių prarado darbą arba buvo priversti didesnę dalį laiko skirti dėstymui. Atrodo, kad ekonomika atsigauna ir norisi tikėtis, kad finansavimas mokslui pagerės, ypač kongresui pritarus B. Obamos pasiūlymui skirti „Brain Initiative“ programai 4,5 mlrd. JAV dolerių.
– Lietuvoje dažnai kritikuojama viešųjų pirkimų sistema, su kuria tenka susidurti ir mokslininkams. Kokia situacija su pirkimais mokslo institucijose JAV?
– Čia neužtenka „kartais pasiskųsti“. Reikia garsiai rėkti, kad visi girdėtų, nes galiausiai visa tai susiję ir su finansiniais nuostoliais.
Sukurdama tokius įstatymus valdžia aiškiai nepasitiki žmonėmis. Be to, kuo daugiau kontrolės, tuo daugiau pinigų išleidžiama kontrolės organams. Stebina ne tik absurdiški pirkimo terminai, bet ir kainos.
Kodėl Lietuvoje, kur mokslas yra finansuojamas daug prasčiau nei JAV ar kitose išsivysčiusiose šalyse, mokslininkai turi mokėti už tą patį aparatą ar reagentus daug brangiau nei JAV. Žinant, kiek užtrunka Lietuvoje pirkimo procedūra, neišvengiamai dalis nuperkamų prietaisų būna morališkai pasenę.
Kita tema, susijusi su prietaisų pirkimu, – tai atviros prieigos centrai. Dažnai tenka girdėti, kad perkant prietaisus yra daug „entuziastų“, kurie pageidauja būti prirašyti prie potencialių vartotojų. Kai įranga nuperkama, potencialūs vartotojai kažkur dingsta ir jų niekaip neprisišauksi. Ne paslaptis, kad didelė dalis įsigytos įrangos tampa laboratorijų dekoratyviniais elementais. To nebūtų, jei žmonėmis būtų pasitikima, ir jiems būtų leista spręsti, kada ir kokį prietaisą pirkti.
Kalbant konkrečiai apie situaciją Einšteino universitete, aš neturiu nieko atsiklausti dėl pirkinio. Jei pinigai neišleidžiami šiais metais, jie persikelia į kitus metus ir tai leidžia sutaupyti perkant brangesnę įrangą. Jei lieka pinigų iš atlyginimui skirto fondo, jie taip pat gali būti panaudoti aparatūros pirkimui, arba atvirkščiai.
– JAV laikoma nesibaigiančių galimybių šalimi. Ar tikrai tiek mokslininkai, tiek specialistai JAV gali pasiekti „nepasiekiamo“? Kokie didžiausi stabdžiai ar trukdžiai JAV?
– Amerika man patinka dėl to, kad čia žmonės lengviau asimiliuojasi nei Europoje ir dėl to, kad čia pagrindiniai darbo rezultatai nulemia sėkmę. Šalis yra patogi gyventi dėl paprastų žmogiškų santykių ir palyginti žemų kainų. Aišku, neturint oficialaus leidimo dirbti įspūdis apie šalį gali likti priešingas.
Manau, kad to, ką pasiekiau, nebūčiau galėjęs pasiekti dirbdamas Lietuvoje, bent 1990–2007 m., kol nebuvo struktūrinių fondų paramos mokslui.
– Kartu su Jumis dirbti atvyksta ir jaunieji, būsimi mokslininkai iš Lietuvos. Kuo jie skiriasi nuo Amerikos doktorantų ar jaunųjų mokslininkų?
– Su manimi dirbo doktorantai iš Lietuvos, Urugvajaus, Čilės, Belgijos, Vokietijos, Italijos, Puerto Riko. Apie juos visus galiu pasakyti – tai labai talentingi žmonės.
Vertinant bendrai, susidariau įspūdį, kad studentai iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Italijos turėjo geresnį bazinį pasiruošimą, geresnius praktinio darbo įgūdžius ir jų darbinė disciplina bei pareigos supratimas yra aukštesni.
Aišku, yra svyravimai atskirų asmenybių lygyje. Buvo išties malonu dirbti su studentais ir mokslininkais iš Lietuvos, spausdinti kartu bendro darbo rezultatus, padėti ruošiant doktorantūros disertacijas ir matyti tolimesnį jų profesinį augimą. Tik labai gaila, kad žmogus, apgynęs doktoranto disertaciją, uždirba vos ne tiek pat, kiek doktorantas, nors turėtų bent dvigubai daugiau. Kai iš kolegų girdžiu, kad gali būti ir atvirkščiai, galvoju, kad gyvenam absurdų pasaulyje.
– Kaip manote, ar Lietuvoje turime pakankamas sąlygas mokslininkams dirbti? Ar matote pokyčių per paskutinius metus?
– Manau, kad viskas priklauso nuo institucijos. Kai kurios – labai sėkmingai pasinaudojo struktūriniais fondais. Tos, kurios nesugebėjo to padaryti, liko senoje situacijoje.
Didžioji dalis mano buvusių kolegų Lietuvoje dėl papildomo atlygio suderino mokslinį darbą su dėstymu studentams.
Pavyzdžiui, mano universitete nėra papildomo apmokėjimo už dėstymą ir nėra minimalaus privalomo dėstymo valandų skaičiaus. Vidutiniškai universitetuose dėstomų valandų skaičius vienam dėstytojui yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad mokslas ir pedagogika yra integruoti, be to, medicinos universitetai JAV paprastai priima mažiau studentų nei, sakykime, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ar panašūs medicinos universitetai kaimyninėse šalyse.
Manau, kad dabar kai kuriose Lietuvos mokslo institucijose jau atsiranda sąlygos dirbti mokslinį darbą. Pokyčiai, žinoma, yra į gerąją pusę, bet per lėti. Gaila, bet per tuos metus padaryta daug klaidų. Tai galima matyti ir iš mokslininkų bei visuomenės pasisakymų spaudoje.
Aš matau labai didelį kontrastą tarp mokslinės įrangos ar reagentų pirkimo kontrolės, kad tik nebūtų nesąžiningai panaudoti keli tūkstančiai litų, ir fundamentalių organizacinių klaidų, kurios gali kainuoti daugiau nei dešimtis milijonų litų.
– Gal galite įvardyti, kaip gimtoji šalis, šiuo atveju Lietuva, gauna naudą iš „proto nutekėjimo“?
– Kol užsienyje dirba jaunas mokslininkas, nemanau, kad iš jo galima ar reikia tikėtis daug naudos. Dažniausiai jis būna „kovoje“ dėl išgyvenimo, disertacijos sėkmingo užbaigimo, mokslinio pripažinimo. Jei jam pasiseka gauti gerą vietą, reikia toliau „kovoti“ dėl finansavimo, kartu reikia rūpintis šeima ir tik pasiekus pripažinimą (kas dažniausiai pasiekiama ne anksčiau 40-mečio), turint pastovų finansavimą, galima atsipūsti ir galvoti, kuo padėti Lietuvai.
Žinau daug mano kartos ir jaunesnių žmonių, kurie išvažiavo tęsti mokslinį darbą užsienyje, bet iš jų labai maža dalis gavo pastovias pozicijas ir sukūrė savo laboratorijas. Jei to nepavyksta, tenka vykdyti kitų idėjas, o sėkmingam jaunam mokslininkui tai nėra labai priimtina. Panašioje situacijoje yra gana daug labai gabių žmonių ir manau, kad daug iš jų galvoja apie grįžimą.
Rodant iš Lietuvos daugiau aktyvumo, daug iš jų būtų galima susigrąžinti. Tą jau seniai ir sėkmingai daro Kinija. Jie netgi skatina užsienyje sėkmingai dirbančius mokslininkus turėti laboratorijas Kinijoje. Panašią veiklą pradėjo ir Rusija, kurdama Skolkovo inovacijos-mokslo centrą prie Maskvos, kur kviečiami grįžti užsienyje dirbantys mokslininkai. Neseniai viena iš mano straipsnio bendraautorių pasirašė darbo sutartį dėl išvažiavimo dirbti iš Vokietijos į Skolkovą, suteikiant jai JAV profesoriaus lygio atlyginimą.
Dar būdamas studentas Kauno medicinos institute išgirdau iš dėstytojo frazę, kad geras mokslinio uždavinio suformulavimas – pusė darbo. Galvojau, kad tai nesąmonė, kaip galima lyginti idėją su realiu darbu, trunkančiu metus ar daugiau. Per ilgus metus, matydamas daug pavyzdžių, kai dirbama ilgus metus su klaidinga ar neverta dėmesio idėja, dabar savo studentams norėčiau sakyti, kad teisingas klausimo suformulavimas yra daugiau nei pusė sėkmės problemos sprendime. Taigi, pagalvokite, kodėl Kinija ar Rusija kviečiasi savo mokslininkus atgal į šalį.
Taip pat Lietuvoje didelė problema išlieka internetinė prieiga prie mokslinių žurnalų. Pavyzdžiui, mano kolegos Kaune, su kuriais bendradarbiauju, naudojasi šia galimybe per mano laboratoriją. Man asmeniškai būtų sunku įsivaizduoti normalų darbą, neturint internetinio priėjimo prie naujausios literatūros.
Pati didžiausia nauda – pasinaudojimas ryšiais. Sakykime, jauni žmonės iš Lietuvos, dirbdami mano laboratorijoje, turi galimybę tiesiogiai susipažinti su vienos ar kitos krypties lyderiais, kurie dirba Einšteino koledže ar atvažiuoja skaityti paskaitas. Vėliau jie patys gali kontaktuoti su jais tiesiogiai. Man teko daug kartų tarpininkauti rašant jiems rekomendacijas ieškant darbo, vietos stažuotei ar panašiai.
– Lietuva gana skausmingai nukraujavo dėl emigracijos, kuri ir šiuo metu tęsiasi. Prasti demografiniai rodikliai neretai kelia nerimą dėl Lietuvos ateities. Kaip manote, ar sulauksime laiko, kai šalis pradės merdėti nuo žmonių trūkumo? O gal emigrantai vieną dieną pradės vėl plūsti į Lietuvą?
– Man lengviau būtų kalbėti apie mokslininkų reemigraciją. Konkurencija moksle išsivysčiusiose šalyse gana didelė. Be to, kad ir kaip tai įvardinsime, yra tendencija palaikyti „savus“. Tai aš dažnai girdžiu iš jaunų kolegų, dirbančių išsivysčiusiose Europos šalyse. Lietuviui įstoti į doktorantūrą Europos prestižiniame universitete yra pakankamai lengva, tačiau netgi po sėkmingo disertacijos ginimo gauti pastovią darbo vietą universitete yra sunku, todėl, manau, kad daug jaunų žmonių galvoja apie grįžimą.
Nemanau, kad šalis merdės nuo žmonių trūkumo. Susidarius bet kokiam vakuumui, visada atsiranda norinčiųjų jį užpildyti. Kiekvienas žmogus ar šeima, prieš priimdami sprendimą dėl grįžimo, palygina, ką turi svetur ir ką gali turėti sugrįžę. Kuo ilgiau emigrantai būna kitoje šalyje, tuo geriau prisitaiko prie naujų sąlygų ir tuo sunkiau sugrįžti. Grįžtančiųjų antplūdžio tikrai neprognozuočiau, bet palyginimui paprasta aritmetika – kuo mažiau lieka, tuo absoliutaus skaičiaus žmonių mažiau išvažiuoja, o kuo daugiau išvažiuoja, tuo daugiau jų grįžta. Be to, vis daugiau lietuvių užsidirba kitose valstybėse pensijoms, su kuriomis bus pigiau ir maloniau pragyventi Lietuvoje.
