NASA konsultantas – apie didžiausias Lietuvos aukštojo mokslo problemas

Per maži dėstytojų atlyginimai, per didelis jų užimtumas ir dirbantys dieninių studijų magistrantai. Tokius didžiausius Lietuvos aukštojo mokslo skaudulius įvardija vieno garsiausių pasaulio Kolumbijos universiteto profesorius emeritas, Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaras Rimas Vaičaitis.

Visame pasaulyje pripažintas aviacinės ir kosminės inžinerijos specialistas, buvęs ilgametis Kolumbijos universiteto Gugenheimo lėktuvų struktūros instituto direktorius, NASA konsultantas R. Vaičaitis pabrėžia, kad prestižiniuose universitetuose profesoriai dėstymui skiria tik apie 20 proc. savo laiko, visas kitas dėmesys – mokslui. Lietuvoje šis santykis yra atvirkštinis.

Garsus mokslininkas, sekant JAV pavyzdžiu, dėstytojų, profesorių užimtumą siūlo mažinti atsisakant inžinerinių studijų bakalauro diplominių darbų, juos pakeičiant praktiniu projektu, kurį bendrai, kaip pramonės įmonėje, vykdytų visi kurso studentai.

Kasmet į gimtinę atvykstantis R. Vaičaitis KTU studentus supažindina su atsitiktiniais virpesiais, vėjo ir seismine inžinerija. Profesorius pastebi, kad šie daugelyje prestižinių pasaulio universitetų būsimiems inžinieriams privalomi dalykai dar yra naujovė Lietuvoje. „Tai – neužimta niša“, – pabrėžia buvęs ilgametis Kolumbijos universiteto Statybos ir inžinerijos katedros vadovas.

Prof. dr. Rimas Vaičaitis Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/794726/nasa-konsultantas-apie-didziausias-lietuvos-aukstojo-mokslo-problemas

Nelieka laiko mokslui

– Kokias didžiausias Lietuvos aukštojo mokslo sistemos problemas matote?, – paklausėme R. Vaičaičio.

– Viena pagrindinių aukštojo mokslo problemų Lietuvoje – dėstytojų atlyginimai yra per maži, o darbo jie turi tikrai per daug – skaito daugybę paskaitų, vadovauja diplominių darbų rašymui, todėl beveik nelieka laiko mokslinei veiklai. Kaip jie gali dirbti mokslinį darbą, kai yra taip užkrauti ir dar gauna tokią mažą algą? Juk tiek metų skyrei mokslui, dėstei, dirbai, o alga – keli tūkstančiai litų per mėnesį. Jei dėstytojų pajamos būtų didesnės ir daugiau laiko galėtų skirti mokslui, jie būtų iniciatyvesni, noriai dalyvautų konferencijose, įvairiuose tarptautiniuose projektuose, garsintų Lietuvos ir savo universiteto vardą. Tuomet kiltų aukštųjų mokyklų prestižas ir reitingai.

Kai Amerikoje pasamdome jauną profesorių, pirmaisiais metais jam duodame dėstyti tik vieną kursą, o tai sudaro apie pustrečios valandos per savaitę. Likęs laikas yra skirtas moksliniam darbui, dalyvavimui konferencijose, stipendijų (angl. „grant“) prašymui.

Kitais metais jaunas profesorius gauna dėstyti du kursus, t. y. apie 5 val. per savaitę. Tai nėra daug. Žvelgiant iš mano paties praktikos, dėstymas užėmė 20 proc., mokslinis darbas – 80 proc. laiko.

Žinoma, Amerikoje taip pat yra vidutinių ir prastokų universitetų, kuriuose beveik visą laiką užimą dėstymas, o moksliniam darbui dėmesio beveik neskiriama. Dabartinis lietuviškų universitetų modelis yra artimesnis tokioms vidutinėms JAV aukštosioms mokykloms.

Pritraukė 5 mln. dolerių stipendijų

– Iš kur pinigų gauna JAV universitetai?

– Amerikos aukštosios mokyklos pritraukia daug „grantų“ laboratorijų įrangai įsigyti ar atnaujinti, profesorių atlyginimams pakelti. Tad su dideliu noru bandai tas stipendijas gauti, nes gali ir savo algą ženkliai padidinti, ir studentus paremti. Gerame universitete negalėtum išsilaikyti, jei negautum daug „grantų“. Aš į Kolumbijos universitetą esu „atnešęs“ apie 5 mln. dolerių. Kiekvienais metais turi gauti 100–200 tūkst. dolerių „grantų“.

Amerikoje visi profesoriai gauna stipendijas, todėl jų atlyginimai yra geri. Mokslininkai tikrai nėra vargšai, jiems nereikia ieškoti kitų veiklų papildomam uždarbiui. Gerai, kad Lietuva taip pat bando gauti „grantus“ iš Europos Sąjungos.

Ragina atsisakyti diplominių darbų

– Minėjote, kad nemažai dėstytojų laiko būtų sutaupoma jei technologinių mokslų studentams nereikėtų rašyti diplominių darbų?

– Jei Lietuvoje būtų panaikinti technologinių mokslų bakalauro diplominiai darbai, tai jau būtų didelis žingsnis į priekį. Jų jau tiek daug prirašyta, kad nėra kur laikyti. Niekas jų neskaito. Tačiau vis tiek turi rašyti, daryti jų kopijas, saugoti. Tie diplominiai darbai beprasmiai – kiek užima laiko profesoriams, dėstytojams juos skaityti, skirti dėmesio juos rašantiems studentams? Ir dar reikalaujama iš dėstytojų dirbti mokslinį darbą dirbti. Kada?

Amerikoje niekada nebuvo tokių diplominių darbų, jų rašymą pakeičia vienas ar keli kursai, kuriuose būsimieji inžinieriai dirba kaip pramonės įmonėje. Pavyzdžiui, profesoriai duoda užduotį pagal tam tikrus parametrus „pastatyti“ tiltą per upę.

Studentai turi ne tik suprojektuoti tiltą, bet ir atlikti ekonominę analizę, paskaičiuoti, kiek laiko ir kaip darbai vyks. Darbą vertina profesoriai, pramonės atstovai. Studentų grupė – 40–50 žmonių – gauna bendrą pažymį, nes ir dirbant pramonėje visi siekia bendro tikslo.

Magistrantai neturėtų dirbti

– Kokias dar silpnąsias aukštojo mokslo vietas matote Lietuvoje?

– Jei kalbame apie studentus, tai – pilnu etatu dirbantys dieninių studijų magistrantai. Neįmanoma pasiekti aukšto mokslinio lygio tuo pačiu metu dirbant. Juk jei žmogus neatliks užduočių darbe, jį atleis, todėl aukojamos studijos.

Amerikoje magistrantai turi apie 5 kursus per semestrą, todėl būtų neįmanoma suderinti studijų ir darbą. Egzaminui jie ruošiasi keletą dienų po 10–15 valandų. Kai lietuvių paklausiu, kiek laiko jie ruošiasi, atsako: „Vakar užrašus perverčiau“.

Magistrantūra yra labai svarbi ir vėliau stojant į doktorantūrą. Tik vienas kitas labai gabus ir turintis daug noro studentas gali pats tinkamai jai pasiruošti. Žemas magistratūros lygis reiškia ir žemą doktorantūros lygį.

Žinoma, neblogas sprendimas yra neakivaizdinės studijos. Dirbantys magistrantai JAV per semestrą turi vieną ar daugiausia du kursus. Dažnai tokias studijas apmoka įmonė, kurioje studentas dirba. Tai užtrunka ilgiau – ne pusantrų ar dvejus, o trejus ar ketverius metus, bet tai – taip pat užtikrintas kelias.

Svarbu, kad neakivaizdinės studijos nebūtų tarsi antrarūšės. Amerikoje visi – ir dieninių, ir neakivaizdinių studijų studentai yra lygūs, jokių nuolaidų nėra.

Per maža studentų atranka

– Gerame JAV universitete įgytas magistro, daktaro laipsnis – neginčijamas kokybės ženklas?

– Be abejo. Daugelis solidžių įmonių Amerikoje nepriima darbuotojų neturinčių magistro laipsnio, kviečia dirbti daug daktarų. O Lietuvoje mano jau minėta problema labai numuša bendrą mokslo lygį.

Bet yra ir kita medalio pusė – Lietuvos aukštosioms mokykloms labai trūksta studentų, todėl priimami beveik visi, nes paskui juos keliauja studento krepšelis. Taigi atrankos beveik nėra. Tuo tarpu JAV yra labai didelė atranka. Pasiimame tik pačius geriausius JAV ir kitų šalių studentus, pavyzdžiui, į dvi vietas katedroje gali pretenduoti net keli šimtai žmonių.

– Kaip pakelti magistrantūros lygį Lietuvoje?

– Jei staiga imtumėte taikyti labai griežtą atranką, magistrantūros gali ir visai nelikti. Vienas sprendimų galėtų būti valdžios ar privačių fondų skirtos lėšos stipendijoms, kurių pakaktų normaliam gyvenimui. Tada galima būtų reikalauti, kad studentas visą laiką skirtų tik mokslams, būtų sugriežti egzaminai.

Su profesoriais sveikinasi „Hi!“

– Ar labai skiriasi KTU ir Kolumbijos universiteto studentai?

– Lietuviai yra santūrūs, tarsi bijo per paskaitą klausti, o amerikiečiai yra laisvesni, kalbesni, daug klausinėja. Jie nebijo profesorių ir su jais sveikinasi: „Hi“ (šypteli, – red. past.). Sakydavau, kad mes esame studentų pasamdyti. Jie, ypač geruose privačiuose universitetuose, labai daug moka už mokslą, todėl nori, kad dėstytojai jiems gerai dėstytų, mokėtų viską išaiškinti.

Po semestro studentai įvertina kiekvieną dėstytoją. Nuo įvertinimo gali priklausyti ir atlyginimo dydis. Gerai, kad ir Lietuvoje studentai jau gali įvertinti dėstytojo darbą.