Fizikas emeritas Jonas Grigas: Mokslas negali atsigręžti į biblines tiesas – prie jo turi derintis religija

Mokslo pasaulis kasdien atneša naujienų apie mus supantį pasaulį: palydovai pasiekia tokius mūsų galaktikos taškus, apie kuriuos anksčiau nebūtume pasvajoję, o genų inžinerijos pritaikymas medicinoje suteikia vilčių, kad ateityje galėsime norimus organus tiesiog išauginti. Kol mokslas žengia atradimų keliu, religija stagnuoja, mano fizikas, Vilniaus universiteto fizinių mokslų profesorius emeritas Jonas Grigas.

Santykio tarp mokslo ir religijos analizei J. Grigas paskyrė 2012 m. išleistos mokslo populiarinimo knygos „Kiek trunka sekundė“ skyrių. Pasak J. Grigo, takoskyra tarp religijos ir mokslo per dvejus metus nesumažėjo, tačiau vis didėjantis mokslo žinių paragavusių dvasininkų skaičius teikia vilčių, jog ateityje padėtis gali pasikeisti. Tarp išsimokslinusių dvasininkų – ir chemijos magistras Popiežius Pranciškus. Tačiau tam, kad įvyktų pokyčiai, pirmą žingsnį turi žengti religija.

– Prieš kelerius metus esate rašęs, kad religija ir mokslas vienas nuo kito nutolę. Ar atėjus popiežiui Pranciškui mokslo ir religijos santykis pasikeitė?

– Pasikeitė labai nedaug. Mokslas keičiasi sparčiai, kiekviena diena atneša naujų žinių apie Visatą, mikropasaulį, neuromokslą. Per kokį dešimtmetį žinių sukaupta tiek, kad profesionaliai tuo besidomintys visko sekti nespėja.

Deja, man rodos, kad religija stagnuoja. Religijoje negali būti tiek pasikeitimų, nes tikėjimas yra fundamentali žmogaus savybė. Nuo pat pirmų civilizacijos paraiškų žmonės tikėjo dievais.

Kadangi žmonės gyveno pasaulyje, kur gausu nesuprantamų reiškinių, tai juos gąsdino. Tiesą sakant, ir dabar dauguma ne visus reiškinius supranta – nežino, kodėl kyla žaibas, kodėl vieni medžiai didesni už kitus. O dabar tai mokslui žinoma. Kai žmogus nežino, jis mano, kad viskas priklauso nuo Dievo.

Žinoma, religija irgi keičiasi. Viduramžiais vienuolynai buvo mokslų židiniai, jėzuitai kūrė universitetus Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, jie buvo šviesos, mokslo žinių skleidėjai ir tyrėjai, jų universitetai vis dar egzistuoja.

Deja, vėliau krikščioniškame pasaulyje mokslas su religija išsiskyrė. Inkvizicijos laikais, kai bažnyčia ėmė persekioti mokslą, ne šimtai, o tūkstančiai žmonių buvo sudeginti. Ilgainiui mokslo žmonės pradėjo nepagarbiai žiūrėti į religiją, kaip kažkada bažnyčia į mokslininkus.

Bet, nepaisant to, didžiausi muzikai, menininkai, mokslininkai prieš pusantro šimto metų garbino Dievą. Gražiausius darbus parašė tikintys. Ir taip buvo iki tol, kol Charlesas Darvinas parašė knygą „Rūšių kilmė“, kurioje paneigė Dievo buvimą. Ir daugelio prote tai sukėlė sumaištį. Žmonės pamanė, kad evoliucijos teorija yra savotiška religija.

– Minėjote, kad religiją apėmusi stagnacija. Kaip tai pasireiškia?

– Biblinės tiesos nekinta, jos ir negali kisti. Dabar beveik visiškai akivaizdu, kad pasaulis sukurtas ne taip, kaip aprašoma Biblijoje, kad gyvybė atsirado kitaip. Yra ir daugybė kitų dalykų. Kunigas sako, kad viskas, kas pasakyta Biblijoje, yra Dievo žodis. Dievas nemeluoja, o tai reiškia, kad Biblija negali būti Dievo žodis ir tai, kas parašyta Biblijoje, yra tiesiog netiesa.

– Tačiau biblinės tiesos gali būti suprantamos kaip metaforos.

– Tikrai ne visi kunigai jas supranta kaip metaforas. Kaimo bažnyčiose kraupu klausyti kunigų kalbų. Kai būnu JAV, irgi nueinu į bažnyčią. Ten kunigo pamokslas yra tarsi aukšto lygio šviečiamoji paskaita. Jis paprastais žodžiais paaiškina mokslišką ar kokį kitą reiškinį.

Tačiau tam tikri pokyčiai bažnyčioje vyksta: naujasis popiežius yra chemijos magistras, Vilniaus archivyskupas Gintaras Grušas yra informatikos magistras, Telšių vyskupas Jonas Boruta yra fizikos mokslų daktaras. Visi šitie žmonės atėjo į kunigystę įgiję mokslo žinių. Pasaulyje tokių pavyzdžių gausybė.

Tokie žmonės apie tikėjimą ir religiją kalba racionaliai ir nemato priešpriešos. Juk dar Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad mokslas be religijos luošas, o religija be mokslo – akla. Atrodo, kad taikliai pastebėta.

– Kaip rasti kompromisą, ar religija turi derintis prie mokslo?

– Vieniems reikia derintis prie kitų. Jau keliolika metų daromi tokie žingsniai. Ypač JAV, ten įkurtos katedros mokslo ir religijos suartėjimui. Mokslas nori kalbėtis su bažnyčia.

Manau, kad mokslas netrukdo pažinti Dievo, bet reikia giliai įsigilinti į tam tikrą sritį, kad tai suprastum, ir tada jį pažinsi. Japonai Dievą atranda stebėdami rasos lašelį. Izaokas Newtonas, Blezas Paskalis, Galileo Galilėjus buvo tikintys ir plačių pažiūrų – sako tikėjimas padėjo padaryti didžiuosius atradimus. Manau, kad nė vienam žmogui tikėjimas netrukdė plėtoti mokslo.

– Kai kurie didieji mokslininkai buvo tikintys, o didelė dalis dabartinių fizikų ir atradėjų tikėjimo nepripažįsta. Kodėl taip yra?

– Po Ch. Darwino evoliucijos teorijos atsirado nuostata, kad jei mokslininkas nori pasirodyti rimtu, jis turi neigti tikėjimą. O iš tikrųjų, tikintis jis nei rimtesnis, nei nerimtesnis. Tie, kurie neigia tikėjimą, primena arklį su akidangčiais. Juk mokslas ir religija yra to paties kultūros medžio šakos. Nerimta vienai šakai augti niekinant kitą.

Mūsų krikščioniškasis pasaulis yra tik dalis, dar yra musulmonai, Korane apie Visatos evoliuciją, gūdžiais laikais rašyta ir ten yra viskas, ką mokslas per šimtmečius įrodė, kad tai yra tiesa. Religija ne tik kad netrukdo mokslininkui dirbti, bet jį praturtina. Gamtos ar fizikos dėsniai yra šalti, jie atskleidžia Visatos veikimo mechanizmus, bet jie neatskleidžia prasmės. Mokslas ieško, kodėl vyksta reiškiniai, o tikėjimas – kokia šito prasmė.

– Vis daugiau mokslininkų kalba, kad greičiausiai Visatoje esame ne vienintelė planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Ar atrasta nauja civilizacija prieštarautų krikščioniškai Dievo sampratai?

– Tiesa, kad Žemė yra Visatos centre, seniai paneigta ir ji neteisinga. O Dievas galėjo sukurti ne tik Žemę, bet ir milijonus ar milijardus į Žemę panašių planetų. Jis galėjo gyvybę sukurti tik Žemėje, o galėjo ir daugelyje planetų.

Aiškėja, kad gali būti ir lygiagrečių visatų, kad mūsiškė Visata nėra vienintelė. O tai irgi neprieštarautų Krikščioniškai Dievo sampratai. Dievas galėjo sukurti arba vieną Visatą, arba daug. Net neprieštarautų, kad vienoje Visatoje gyvename kaip materialūs kūnai, o kitoje – kaip energijos koncentracija.

Krikščionys mano, kad žmogus sudarytas iš kūno ir sielos. Kas yra siela? Fizikos požiūriu tai yra tam tikra energijos rūšis. Pasakysiu paprasčiau – žmogaus odos ląstelės atsinaujina maždaug kas savaitę, kūno ląstelės gyvena mėnesį, nervų ląstelės – dar ilgiau. Per gyvenimą žmogus pasikeičia daugelį kartų, visiškai nelieka senų ląstelių. Įdomiausia, kad nervų ląstelės,kuriose mes laikome atmintį, per žmogaus gyvenimą pasikeičia daugelį kartų, bet informacija lieka, nors tų ląstelių jau seniai nėra.

Informacijos išsaugojimo mechanizmas turi būti labai susijęs su siela. Gal tai ir yra tai, ką vadiname siela? Tai tam tikras energijos, gal net energetinis darinys. Gyvas žmogus turi daug energijos rūšių – yra kinetinė, potencinė energijos. Kai žmogus miršta, kai kurios rūšys dingsta, bet ne visos – juk atomai nenustoja judėti. Fundamentalus fizikos dėsnis sako, kad materija ir energija iš niekur neatsiranda, tik viena jos forma virsta kita. Pasirodo vis eksperimentų, kad žmogui mirštant kažkas iš jo išeina. Gal tai ir yra tai, ką bažnyčia vadina siela? Fizikos dėsniai sako, kad ji nedingsta.

– Religiniai įsitikinimai tam tikrose srityse, pavyzdžiui, genų inžinerijos, trukdo mokslui vystytis. Galėtume kurti naujas gyvybės formas, tačiau to neleidžia bažnyčia. Kaip rasti kompromisą?

– Klonavimas, gyvūnų ir žmonių genų inžinerija,dirbtinis apvaisinimas ir skatina, rodo, kad mokslui būtina bendradarbiauti su religija, nes paliečiami esminiai moralės, etikos klausimai. Šie klausimai skatina mokslą ir bažnyčią, kaip instituciją, bendrauti, kad nenusikalstume esminėms etikos ir moralės normoms.

Ir, jei kalbėsime apie genų inžineriją, čia tikriausiai bus sunku sustoti, nes yra atveriamos didžiulės galimybės keisti augalus, be genų inžinerijos Žemė jau dabar nepamaitintų 7,5 mlrd. jos gyventojų, o ateityje jų tik daugės. Genų inžinerija prasidėjo gerokai anksčiau, bet ji nuėjo į gyvų organizmų genų inžineriją, jau dabar galima sukurti tautą su tam tikrais bruožais...

Nemanau, kad bažnyčia šiuo atveju trukdys mokslui. Čia reikia ieškoti kompromisų ir neperžengti ribų. Reikia aktyvios ir racionalios diskusijos, kurioje nesivadovautume dogmomis.

Juk ir mokslas gali nuvesti ne ten, kur reikia. To pavyzdys – atominės bombos. O juk iš pradžių fizikai tik norėjo suprasti atominę energetiką, jie norėjo sužinoti, kodėl dega saulė, žvaigždės. O dabar sėdime ant parako statinės.

Klonavimas ir genų inžinerija gali padaryti ir be galo gerų dalykų, pavyzdžiui, galime išauginti organus. Mokslas ir religija turi kalbėtis – religija turi saugoti moralines savybes ir tada nebus problemų.

– Mokslininkai įsitikinę, kad ateityje, tobulėjant technologijoms, mokslas į priekį šuoliuos dar didesniais tempais. Kaip manote, ar ta takoskyra tarp mokslo ir religijos didės?

– Ji negali toliau didėti, nes takoskyros didėjimas būtų nenaudingas žmonijai. Turi būti suartėjimas. Popiežius Pranciškus dar per trumpai buvo, kad matytume jo veiklos rezultatus. Jis racionaliai mąsto ir, jei bus daugiau kunigų, turinčių mokslinį išsilavinimą, jie padės tam artėjimui.

Mokslas nuo viduramžių nuėjo toli, per šimtmetį mokslinių atradimų sukurta daugiau nei per žmonijos istoriją. Bet religija nepasikeitė. Manau, kad bažnyčia turi gilintis į mokslą ir stengtis prie jo priderinti religiją. Juk mokslas negali atsigręžti į Biblines tiesas ir dogmas. Jis netyrinėja dvasiškų dalykų – mokslas tiria tai, ką galima patikrinti ir įrodyti, o įrodyti Dievo buvimo negalime niekaip.