Ar gali įrenginys, įkvėpęs tiek pasaulinių sąmokslo teorijų tapti Pasaulio paveldo objektu? Jei taip, tai gali būti vienintelis būdas apsaugoti Aliaskoje įsikūrusią Aukšto dažnio aktyvaus pašvaisčių tyrimo programą (High Frequency Active Auroral Research Program – HAARP), tiriančią jonosferą – arba kuriančią mirtinus uraganus, – nelygu, ko paklausi.
Ar gali įrenginys, įkvėpęs tiek pasaulinių sąmokslo teorijų tapti Pasaulio paveldo objektu? Jei taip, tai gali būti vienintelis būdas apsaugoti Aliaskoje įsikūrusią Aukšto dažnio aktyvaus pašvaisčių tyrimo programą (High Frequency Active Auroral Research Program – HAARP), tiriančią jonosferą – arba kuriančią mirtinus uraganus, – nelygu, ko paklausi.
HAARP įrenginys, panašiai, kaip ir Lawrence'o Livermore'o nacionalinė laboratorija yra savotiškas karinių ir civilinių mokslų hibridas. Jis buvo sumanytas devintojo dešimtmečio viduryje, bet 1993 metais prasidėjus statyboms ir baigusis Šaltajam karui, aiškios misijos nebeturėjo. Bendrai karinių oro pajėgų, laivyno, DARPA ir Aliaskos universiteto finansuojamo 290 mln. dolerių vertės įrenginio pagrindinis instrumentas yra 130 sukryžiuotų dipolių masyvas, išsidėstęs daugiau, nei 12 hektarų plote. Bendrai masyvas gali perduoti iki 3600 kW spinduliavimo galios, leidusios mokslininkams tyrinėti, kaip elektringos dalelės elgiasi jonosferoje, 90–600 kilometrų aukštyje.
Oficialūs HAARP tikslai yra „aptikti, tirti ir, jei įmanoma … pasitarnauti gerinant Gynybos departamento komandavimo, kontrolės ir komunikacijos galimybes… Tyrimams bus generuojamos labai žemų ir itin žemų dažnių bangos, geomagnetiniu lauko tikdžių generavimas, elektronų greitinimas, bei aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose vykstančių procesų tyrimas.“ Bet, anksčiau šį mėnesį, kariuomenė įteikė Kongresui oficialų raštą apie planus išmontuoti HAARP šią vasarą. Davidas Walkeris, Oro pajėgų sekretoriaus padėjėjas mokslui, technologijoms ir inžinerijai, sakė, kad tai „nėra sritis, kurios mums ateityje gali gali prisireikti“ ir kad tyrimui skirtos lėšos gali būti tikslingiau išleistos kitur. „Pereiname prie kitų jonosferos tvarkymo būdų“, – paaiškino Walkeris.
Būtent tokios kalbos ir įkvėpė sąmokslo teorijas nuo pat HAARP pradžios. Tik vakar serbų mokslininkas apkaltino HAARP sukėlus potvynius šalyje: „Atrodo, lyg atsivėrė dangus ir jūra vandens kliūstelėjo iš jo. Tai nebuvo lietaus lašeliai, kokius įprastai matome. Tai ne pirma ir ne paskutinė HAARP sukurta oro neganda.“ Ir praeitą savaitę, į Ohajo Star Academy Charter mokyklą kalbos sakyti buvo pakviestas meteorologas. Vienas iš mokinių jo paklausė „kokį darbą gausite, jei HAARP kontroliuoja orus ir jūs būsite nebereikalingi?“ Mokinys informaciją gavo iš gamtos mokslų mokytojo.
Ilgas ir vingiuotas pasakojimas
Projekto uždarymas gana nykus, turint galvoje HAARP spalvingą istoriją, prasidėjusią nuo vyriausybės bandymų bendrauti su giliai nuo sovietų aptikimo panėrusiais povandeniniais laivais. Devintojo dešimtmečio viduryje fizikas Dennisas Papadopoulosas, dirbęs Laivyno tyrimų laboratorijoje Washingtone, DC, iškėlė mintį, kad jonosferoje skriejančios elektringos dalelės galėtų būti panaudotos, kaip antenos. Papadopouloso pasiūlymas buvo pateiktas labai tinkamu metu, kadangi Pentagonas buvo pradėjęs atsisakyti radarų, siekiančių už horizonto, sukurtų aptikti sovietų bombonešius, atakuojančius JAV – taip pat ir stovinčius Gakonoje, Aliaskoje.
Aliaskos senatorius Tedas Stevensas, turėję nemažą įtaką JAV gynybos biudžeto skirstymui, gana sumaniai nukreipdavo federalinius pinigus į savo valstiją. HAARP pasiūlė Stevensui galimybę ir toliau finansuoti karinį įrenginį Aliaskoje.
Kadangi Šaltasis karas blėso, Stevensas vieną po kito siūlė savo naujausio projekto pagrindimus. Kaip Nature pranešė 2008 m.:
Spaudos konferencijoje 1990 Stevensas kalbėjo apie energijos pritraukimą iš šiaurės pašvaisčių „žemėn, kur ji galėtų būti naudojama“ pasaulio energijos krizių sprendimui, taip pelnydamas fizikų pašaipas. Kiti, pavyzdžiui dar vieno Aliaskos įstatymų leidėjo sūnus Nickas Begichas, ėmė teigti, kad HAARP iš tiesų buvo planuotas, kaip priešraketinės gynybos ginklas…[skydas], transformuojantis gamtines dujas į mikrobangas, galinčias numušti atskriejančias sovietų raketas. Idėją, juokais pramintą „skydu žudiku“, netgi svarstė JASON gynybos patarimų grupė, bet atmetė, kaip „nesąmonę“.
Kai šaltasis karas baigėsi, HAARP buvo tyrimų įrenginys, skirtas tyrimo vertų tyrimų paieškai. Proga pasitaikė 2002 m., kai DARPA rekomendavo, kad HAARP turėti būti panaudotas išsiaiškinti, kaip pasipriešinti elektromagnetiniams žybsniams, kuriuos galėtų sukelti aukštai susprogdinti branduoliniai užtaisai, skirti sugadinti žemai skriejančius Žemės palydovus.
Buvo unikalių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui Saulės žybsnių spinduliavimo poveikio tyrimas, jonosferos sutrikdymų poveikis GPS signalams, ir į aukštuosius atmosferos sluoksnius įskriejusių meteoritų stebėjimas. Vienas iš žymiausių HAARP projektų buvo, kai tyrėjai sukūrė „dirbtinės jonosferos“ lopinėlį, nušvietusį dangų pirmąja plika akimi matoma dirbtine pašvaiste.
Skardinių skrybėlių brigada
Ilgus metus HAARP buvo mėgstamas sąmokslo teorijų kūrėjų objektas, tvirtinančių, kad tai slaptas orų kontrolės ginklas, atsakingas už sukeltas sausras, potvynius, uraganus ir netgi žemės drebėjimus. 2010 m. Venesuelos lyderis Hugo Čavezas apkaltino JAV panaudojus HAARP bandant galingo žemės drebėjimo sukėlimą prie Haičio krantų – galutinis tikslas turėjo tapti Iranas. Rusijos karinis žurnalas įspėjo, kad HAARP gali paleisti elektronų kaskadą, kuri galėtų apkeisti Žemės magnetinius polius. „Paprastai tariant, planeta „apsivers“, – įspėjo jis.
Kodėl HAARP buvo toks sąmokslo teorijų magnetas? Iš dalies dėl baugiai skambančių kalbų, pavyzdžiui, misijos apibūdinimas kaip „jonosferos procesų ir reiškinių kontrolė.“ Be to, įrenginiu vykdomus tyrimus ne visada paprasta suprasti ir jo paskirtis visada buvo kiek neaiški. Kaip „Alaska Dispatch“ straipsnyje pažymima:
HAARP sąmokslų teorijų radimosi priežastis yra paprasta. Ten durys nėra atviros taip, kaip kituose federalinės vyriausybės finansuojamose tyrimų centruose šalyje, ir jie nesistengia visuomenei paaiškinti savo tyrimų svarbos.
Jei norite aplankyti Oak Ridge Nacionalines laboratorijas (Manhattano projekto laikų daug geriau finansuojama, bet taip pat itin slapta įmonė, skirianti dėmesį branduolinei technologijai), galite užeiti į lankytojų centrą viešam turui arba be didesnių problemų susitarti dėl nuodugnesnio apžiūrėjimo. Tą patį galima daryti Los Alamose – kitame Manhattano projekto bastione – Naujojoje Meksikoje. Abiejose įmonėse žurnalistai gali susipažinti su išslaptintais duomenimis ir pasikalbėti tiesiogiai su tyrėjais ir mokslininkais.
HAARP nieko panašaus padaryti neįmanoma…
Ironiškas keistos HAARP istorijos epilogas yra tai, kad paskelbimas apie uždarymą paskelbtas beveik tikslai po metų, kai Nacionalinių akademijų nacionalinių tyrimų taryba publikavo palankią studiją, šlovinančią „jaudinančias“ įrenginio galimybes ir ten atliktus tyrimus. Taip pat minima, kad HAARP tebeturi ką pasiūlyti ir kitoms tyrimo sritims, tarp kurių ir „svarbūs postūmiai moksliniame Žemės radiacijos juostų fizikos supratime.“
O gal vyriausybė tik nori, kad mes tuo tikėtume…
