Daugeliui mūsų internetas – tai mėgstamas naujienų portalas, socialinis tinklas, elektroninis paštas ar galimybė pamatyti filmą. Bet kas tai iš tiesų? Ar galima vartoti sąvoką „lietuviškas internetas“? Kaip jis gimė ir kūrėsi? Kokia interneto savikaina ir kiek mes saugūs, kad vieną dieną nebūsime atkirsti nuo užsienio informacinės erdvės?
Daugeliui mūsų internetas – tai mėgstamas naujienų portalas, socialinis tinklas, elektroninis paštas ar galimybė pamatyti filmą. Bet kas tai iš tiesų? Ar galima vartoti sąvoką „lietuviškas internetas“? Kaip jis gimė ir kūrėsi? Kokia interneto savikaina ir kiek mes saugūs, kad vieną dieną nebūsime atkirsti nuo užsienio informacinės erdvės?
Apie tai pasikalbėjome su žinomais Lietuvos IT specialistais, kurie stovėjo prie „lietuviško interneto“ ištakų.
1. Fidonetas. „Viskas prasidėjo nuo FIDO tinklų, kurie pasaulio ir Lietuvos vartotojams buvo pasiekiami per modemus“, – 15min.lt pasakojo bendrovės „Santa Monica Networks“ Techninio skyriaus vadovas Arvydas Žvirblys.
Šis procesas nebuvo panašus į tai, kaip internetu mes pripratę naudotis dabar. Prie telefono linijos prijungtais modemais buvo tiesiogiai jungiami du kompiuteriai, kurie nedideliu greičiu galėjo keistis duomenimis.
Tinklalapiai? Žaidimai? Videovaizdeliai? Pamirškite. Tuo metu visa tai egzistavo technologijų kūrėjų vizijose. Nors, pvz., fidoneto tinkle žaisti šachmatais užrašant ėjimus buvo galima. Tiesa, partija užtrukdavo.
2. Gimtadienis. „Lietuviško interneto“ gimimo diena galima vadinti 1991 m. spalio 10-ąją. Tądien ant Seimo buvo įrengta palydovinio ryšio įranga, suteikusi ne per Maskvą einantį ryšį su pasaulio kompiuterių tinklais. Taip Lietuva pirmą kartą savarankiškai prisijungė prie pasaulinio žiniatinklio.
Norvegijos padovanota įranga leido naudotis 64 kilobitų per sekundę (Kbps) spartos ryšiu, kuriame, be telefoninių, buvo ir 9,6 Kbps kompiuterinių duomenų perdavimo kanalas.
Irmanto Gelūno / 15min.lt nuotr.
„Dėl geležinės uždangos visa komunikacija su užsieniu buvo labai komplikuota. Tai buvo nepriklausomas kanalas, kuris buvo tiesiogiai prijungtas prie pasaulinio tinklo“, – 15min.lt teigė bendrovės „Bitė“ Duomenų ir informacinių tinklų skyriaus vadovas Arūnas Maisiejus.
1991 metais spalio mėn. pradėjo veikti Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklas LITNET. Buvo įrengtas pirmasis X.25 palydovinio ryšio kanalas tarp Oslo universiteto bei Matematikos ir informatikos instituto Vilniuje. Rudenį užregistruoti pirmi elektroninio pašto vartotojai.
„Pirmas realus interneto pajungimas per IP įvyko Kauno technologijų universitete. Praėjus kiek laiko universitetai sudarė sąlygas studentams iš namų skambinti ir tikrinti elektroninį paštą“, – pasakojo A. Maisiejus.
3. Nemokamai. Greitai „Dial up“ paslaugas pradėjo teikti „Lietuvos Telekomas“. Internetas buvo labai lėtas, bet jis jau buvo. Vartotojai susisiekdavo per modemus. „Nemokamą internetą siūlė Atviros Lietuvos fondas. Juos reikėdavo pasiekti per modemą, o jau fondas toliau naudodavosi palydovu. Visa kita buvo daroma per „Telekomą“, nes jis valdė struktūrą“, – prisiminė A. Žvirblys.
4. Komercija. 1995 m. rugsėjo mėnesį „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pradėjo teikti komercines kompiuterių tinklo interneto paslaugas.
5. Domenai. Pirmoji svetainė su lietuvišku domenu „.lt“ užregistruota 1993 m. vasario 26 d. Tai – Matematikos ir informatikos instituto tinklalapis. Jį užregistravo instituto Kompiuterių tinklų laboratorijos vedėjas Romaldas Jonušas.
6. Varis. Susisiekti įprastomis telefono linijomis buvo nepatogu. Informacijos apsikeitimo greitis buvo lėtas, o pats ryšys nepatikimas. Greitai klientams buvo pasiūlyti variniai laidai, kuriais duomenys judėjo žymiai greičiau.
7. Mazgas. Vystantis pasauliniams informaciniams tinklams pagrindiniu iššūkiu buvo greitis ir technologijų kaina.
„Matėme pasaulinę praktiką, todėl tam, kad nevarinėtume duomenų srautų per užsienį, atsirado vietinio duomenų apsikeitimo mazgo idėja. Iki mazgo atsiradimo paslaugų tiekėjai vieni su kitais galėjo tartis tiesiogiai. Bet taip kilo problema, kad kiekvienas turėjo jungtis su kiekvienu. Noras buvo per duomenų apsikeitimo mazgą greitai pasiekti visus tinklus Lietuvoje“, – pasakojo A. Žvirblys.
Įrangą buvo susitarta pastatyti „Lietuvos telekomo“ patalpose. Norintys dalyvauti galėjo jungtis ir duomenimis keistis lokaliai.
8. Dalinosi. „Kiekviena organizacija stengėsi kurti savo tinklą ir jos norėjo jungtis tarpusavyje. Viskas vyko natūraliai. Jungėsi kaimyniniai namai, verslininkai pirko internetą. Tai išsivystė į kabelines televizijas“, – prisiminė A. Maisiejus.
Pasak jo, interneto tikslas – sukurti sąlygas, kad bet kurie du kompiuteriai tinkle galėtų pasiekti vieni kitą, jeigu kompiuterio savininkas tai leidžia.
9. Didieji. Po truputį ėmė ryškėti interneto paslaugų rinkos lyderiai – bendrovės „Taide“ , „TDD Communications“, kurią vėliau įsigijo estiškas „Microlink“, „Atviros Lietuvos fondas“, „Penki kontinentai“, „Infastruktūra“ ir kitos.
10. Optika. „Optinius tinklus į namus pirmieji masiškai tiesti pradėjo „Skynet“ tiekėjai. Tuo metu tai atrodė per brangu, bet dabar matome, kad tai tapo standartu. Visi norėjo didesnių greičių. Užsienio problema yra tai, kad ten daug senos infrastruktūros, kuri turi atsipirkti. Lietuvoje viskas buvo daroma nuo nulio“, – minėjo A. Žvirblys.
Optinių ryšių plėtra padidino tinklo galimybes ir leido pasiekti 100–1000 megabito per sekundę (Mbps) spartas tarp institucijų.
Tiesa, ryšys su užsieniu dar nebuvo įspūdingas. Lygiai prieš 10 metų duomenų perdavimo sparta iš „Litnet“ į globalų internetą siekė 77 Mbps. Palyginimui, dabar interneto tiekėjai vienam vartotojui gali pasiūlyti iki 300 Mbps duomenų perdavimo spartą užsienyje.
11. Pinigai. Informacijos apsikeitimo mazgai veikia iki šiol, tačiau nemokamo duomenų apsikeitimo idėja sumenko po to, kai interneto tiekimo rinkoje lyderio poziciją užėmusi bendrovė TEO (buvusi AB „Lietuvos telekomas“) už duomenų tranzitą savo tinklais iš kitų interneto tiekėjų paprašė mokesčio. Tai sukėlė mažesnių rinkos dalyvių nepasitenkinimą.
„TEO turi didžiausią Lietuvoje interneto tinklą, vien nuo 2007 metų į jo plėtrą ir atnaujinimą investuota beveik milijardas litų. Dėl labiausiai išplėtoto šviesolaidinio TEO interneto tinklo, Lietuva yra lyderė Europoje pagal sparčiojo interneto skvarbą. Jungdamiesi prie šio tinklo operatoriai gali pasiekti visų TEO ir kitų prie šio tinklo prisijungusių operatorių interneto klientus“, – 15min.lt sakė TEO atstovas Antanas Bubnelis.
Pasak jo, TEO nuo nuo 2007 metų į tinklo plėtrą ir atnaujinimą investavo beveik milijardą litų, tuo tarpu mažesni interneto tiekėjai papildomai neinvestuodami gali naudotis labiau išplėtoto interneto tinklo privalumais. Tokiais principais veikia visas pasaulinis interneto tinklas.
12. RAIN. Svarbus postūmis interneto plėtrai buvo 2004 m. pradėtas kaimiškų vietovių tinklo projektas RAIN. Pirmasis jo etapas jau užbaigtas, antrąjį etapą numatoma baigti kitąmet. Šio projekto metu šviesolaidžio kabeliai tiesiami į atokias vietoves, taigi itin didelės spartos internetu galima naudotis ir kaimiškų vietovių mokyklose, bibliotekose, kitose institucijose.
„Lietuvoje labai mažai miestelių, kuriuose nėra optinio kabelio, bet klausimas, ar ten kas nors tieks paslaugą. Tik kabelio turėjimas nereiškia, kad tu gali turėti internetą. Reikia statyti specialią įrangą, kuri tuo kabeliu naudosis. Reikia daryti apskaitos sistemą. Lietuvoje aparatūros kaina tokia pati kaip užsienyje, nors internetas vienas pigiausių pasaulyje“, – nurodė A. Maisiejus.
13. Konkurencija. Pernai Lietuvoje veikė 115 interneto paslaugų tiekėjų. Tarptautinius kanalus turi TEO, „Lietuvos energija“, „Bitė Lietuva“, „Litnet“, „Omnitel“. Lietuvoje veikia tarptautiniai tiekėjai, kurie savo paslaugas pardavinėja stambioms organizacijoms.
„Teoriškai įmanoma, kad ateityje Lietuvoje internetą ties tik užsienio tiekėjai, kurie aktyviai paslaugas siūlo jau dabar. Praktiškai – mūsų rinka per maža, kad užsienio įmonės čia turėtų didelius savo filialus“, – sakė A. Maisiejus.
14. Savikaina. Daugeliui kyla klausimas – kokia interneto savikaina ir kodėl skirtingų interneto paslaugų tiekėjų kaina skiriasi? Interneto kainą sudaro dvi dalys – ryšys ir duomenys. Duomenis teikia content provideriai. Prisijungti leidžia conectivity provaideriai.
„Kodėl duona kainuoja nevienodai? Jeigu vartotojas gyvena kaime, kuriame 15 žmonių ir kuris toliau nuo miesto, kiek kainuos pakloti kabelį? Investicijos turi atsipirkti“, – teigė A. Maisiejus.
15. Ateitis. Šiuo metu vartotojai vis dažniau internetu naudojasi savo mobiliuosiuose telefonuose ar planšetiniuose kompiuteriuose. Gal ateityje po žeme nutiestos interneto magistralės taps niekam nereikalingos?
„Netikiu, kad kabelių nereikės. Galbūt žmogui taip, bet didesniems vartotojams reikės rimtesnių pajėgumų. Iš savo patirties galiu pasakyti – kai tik atsiranda didesni pralaidumai, tuoj pat atsiranda naujų duomenų srautų, kurie juos užima.
Mobilusis ryšys visai kitaip tą poreikį vejasi. Šiandien žmogui visai užtenka 4G ryšio, jei jis nori pažiūrėti filmą ar panaršyti portalus mobiliuoju telefonu. Bet mobiliojo telefono ekranas nėra patogus darbui. Pradėjus dirbti su personaliniu kompiuteriu prasideda rimtesni uždaviniai ir norisi didesnio greičio“, – paaiškino A. Maisiejus.
