Nuolat akcentuojama, jog iš visų Europos valstybių vokiečiai bene sparčiausiu žingsniu žengia į priekį atsinaujinančios energetikos srityje. Skaičiuojama, kad šiuo metu jau per 1 mln. vokiečių namų stogų „pabalnoti“ saulės kolektoriais. Maža to, svarstoma ne tik toliau plėsti saulės ir vėjo jėgainių pajėgumus, vystyti biodujų gamybą, bet ir plėtoti projektus, kurie leistų iš vėjo pagamintos energijos gauti ne tik elektrą, bet ir šilumą. 
Nuolat akcentuojama, jog iš visų Europos valstybių vokiečiai bene sparčiausiu žingsniu žengia į priekį atsinaujinančios energetikos srityje. Skaičiuojama, kad šiuo metu jau per 1 mln. vokiečių namų stogų „pabalnoti“ saulės kolektoriais. Maža to, svarstoma ne tik toliau plėsti saulės ir vėjo jėgainių pajėgumus, vystyti biodujų gamybą, bet ir plėtoti projektus, kurie leistų iš vėjo pagamintos energijos gauti ne tik elektrą, bet ir šilumą. Tokius savo šalies planus Seime vykusiame seminare-diskusijoje „Pilietinės visuomenės vaidmuo įgyvendinant atsinaujinančių išteklių plėtros direktyvas Lietuvoje“ pristatė iš Vokietijos atvykęs aplinkosauginės nevyriausybės organizacijos „EuroNatur“ atstovas Lutzas Ribbe.
Verslas supranta, kad atominė energetika neturi ateities
Jo teigimu, Vokietijos planai atsinaujinančios energetikos srityje yra aiškūs – tiek vėjo, tiek saulės jėgainių galią didinti po 2500 megavatų kasmet, taip pat vystyti elektros perdavimo tinklų infrastruktūrą, pagamintus išteklius paskirstyti po visą šalį, o atlikusią dalį eksportuoti.
„Šalyje kyla ir naujų diskusijų, kurios galbūt nėra dar labai viešos ir oficialios. Didieji energijos gamintojai yra gavę aiškų ženklą po Fukušimos avarijos, kad ateities atominei energetikai nėra. Dabar šitos kompanijos nervinasi, jaučia ekonominį spaudimą ir daro viską, kad tik prisijungtų prie atsinaujinančios energijos išteklių rinkos. Jie svarsto apie investicijas į jūrų vėjo parkus, tačiau tai yra milžiniškos investicijos. Galbūt jums tekę girdėti apie didelį projektą vykdomą Šiaurės Afrikoje, Saharoje – tai maždaug 400 mlrd. eurų vertės projektas, kuriuo siekiama sukurti centralizuotą sistemą, kuri tiektų elektros energiją eksportui į Europą.
Vokietijoje pastebima nauja tendencija – vystyti elektros tinklų infrastruktūrą bei jungtis tarp biodujų, saulės ir vėjo energetikos, o ne tik gaminti ir nesirūpinti, kur paskui realizuoti. Įdomus ir kitas dalykas, kad mes Vokietijoje pradedame ieškoti galimybių, kaip sujungti elektros ir šildymo sistemas, pavyzdžiui, kaip panaudoti vėjo energiją ir ją realizuoti šildymo sistemose. Tokiu būdu sukuriama šiluma yra daug pigesnė, lyginant su dujomis ir nafta. Tai yra visiškai nauji projektai, apie kuriuos dar tik diskutuojama“, – Seime vykusiame seminare kalbėjo pranešėjas.
Kodėl vokiečiai dengia stogus fotoelementais
Lutzas Ribbe sako suprantantis, kokį sprendimą reikia padaryti Lietuvai, norint toliau vystyti atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrą. Šį etapą, anot jo, yra perėjusi ir jo šalis.
„Tikrai turėjome Vokietijoje panašius debatus kaip jūs dabar turite Lietuvoje dėl atominės energetikos ir atsinaujinančių išteklių plėtros. Man teko lankytis Ignalinos atominėje elektrinėje, galiu suprasti, kokį sunkų sprendimą jūs turite priimti. Esame čia ne tam, kad pasakytume, ką jums reikėtų daryti, ar kokie protingi mes esame. Mums svarbu pamatyti, kokią įtaką atsinaujinančių išteklių direktyvos priėmimui turi visuomenė, kaip ji dalyvauja šiuose procesuose“, – kalbėjo L. Ribbe.
Jo teigimu, vokiečiai yra labai toli nuo to, kad mokėtų už saulės energiją po 50 euro centų už kilovatą. Tokia situacija egzistavo prieš šešerius metus. Dabar kaina už kilovatvalandę siekia 10–12 euro centų.
„Turime daugiau kaip milijoną stogų Vokietijoje, kurie turi saulės fotoelementus. Žmonės instaliuojasi šiuos įrenginius ne dėl pelno, jie nėra suinteresuoti parduoti pagamintą energiją tinklams, jie nori šią energiją panaudoti savo poreikiams. Nes tokiu būdu pagaminta elektra yra pigesnė nei ta, kuri perkama iš tinklų. Šis kainų sumažėjimas yra revoliucija. Negaliu įsivaizduoti, kad kainų skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos gali būti tokie dideli, kaip kalbama. Galbūt jūs neturite pakankamai konkurencijos, nes žiūrint iš technologinės pusės, saulė ir vėjas gali labai lengvai konkuruoti su atomine energetika“, – teigė svečias iš užsienio.
Kaip šalis pribrendo žaliems sprendimams
Jis priminė trumpą istoriją, kaip Vokietijoje buvo nuspręsta atsisakyti atominės energetikos ir siekti, kad kuo didesnis procentas šaliai reikalingos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Tarp svarbiausių įvykių jis mini 7–8 dešimtmečiuose prasidėjusias diskusijas dėl atominės energetikos ir labai panašiu metu įvykusią avariją Černobylyje.
„Visos didžiosios politinės partijos buvo už atominę energetiką. Iniciatyvos, kad reikia plėsti atsinaujinančią energetiką, atėjo iš apačios. Vyko dideli visuomenės piketai, demonstracijos prieš tokią politiką. Tačiau buvo ne tik pasisakoma prieš, bet ir siūloma ieškoti alternatyvų. Tai ir buvo pradžia dialogo, kad šaliai reikia atsinaujinančių energijos šaltinių politikos. Buvo labai įdomu tai stebėti“, – kelis šalies faktus paminėjo L. Ribbe.
Šalyje vykusios demonstracijos padėjo susikurti naujai partijai, kuri atstovavo žaliųjų interesus. Naujosios partijos pagrindinis išsikeltas tikslas – energetikos klausimai.
„Po 1986 m įvykusios Černobylio avarijos buvo įsteigta nauja ministerija aplinkosaugos ir atominės energetikos saugumo klausimams. 1998 m. susiformavo žalioji vyriausybė, kuri prioritetu įvardijo atsinaujinančios energijos šaltinius“, – priminė L. Ribbe.
Dar vienu sukrėtimu, kuris sutelkė visuomenę, jis įvardijo Fukušimos avariją 2011-aisiais. Vokietija sau nusistatė tikslus – iki 2020-ųjų sumažinti CO2 emisijas iki 40 proc., iki 2030 – 55 proc., o 2040-aisiais – 70 proc.
„Suprantame, kad atsinaujinanti energetika gali būti pajamų šaltinis, vystome ją ne tik dėl klimato kaitos“, – sakė L. Ribbe. Jis pastebi, kad šalyje didžiąją dalį (daugiau kaip 40 proc.) atsinaujinančių energijos išteklių valdo privatūs žmonės (ūkininkai, bendruomenės ir t. t.) ir tik likusią dalį sudaro verslo subjektai. Pranešėjas mano, kad viena pagrindinių sėkmės priežasčių, kodėl Vokietijoje pavyko išvystyti atsinaujinančią energetiką – įstatymo priėmimas, leidęs šiais ištekliais naudotis kuo didesniam kiekiui žmonių.
„Jiems buvo sudarytos sąlygos itin lengvai elektrą atiduoti į bendrus tinklus, nebuvo jokios biurokratijos“, – pasakojo aplinkosauginės nevyriausybės organizacijos atstovas.
Kritikai gąsdino, kad kainos kils, bet taip nenutiko?
Per paskutinius penkiolika metų, kaip pažymi L. Ribbe, energijos kainos visuose sektoriuose – elektros, šildymo – Vokietijoje pakilo visu 100 proc. Tačiau tuo pačiu metu namų ūkio mokamos išlaidos už energijos suvartojimą išliko stabilios, t. y. sudaro apie 2 proc. nuo gaunamų pajamų.
„Išvada tokia, kad kai energija tampa brangi, žmonės ima ją taupyti. Tai - vienas dalykas. Kitas – kai politikai nusprendė atsisakyti atominės energetikos, kritikai sakė, kad tai išaugins kainas. Tačiau taip nenutiko – energijos kainos biržoje nuo 2006 iki 2013 sumažėjo apie 20 proc. To priežastis labai paprasta – kainoms neleido kilti atsinaujinančių energijos šaltinių kainos“, – sakė pranešėjas. Anot jo, energijos kainas vartotojams gali auginti nepakankamai išvystyta atsinaujinančių energijos šaltinių rinka.
Iššūkiai, kurie Vokietijos laukia
L. Ribbe neneigia, kad Vokietijoje ne viskas sekasi lyg sviestu patepta. Tarp didžiausių problemų jis įvardija susikoncentravimą į elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių per mažai dėmesio skiriant kitoms sritims – biodujoms bei šildymo ūkiui.
„Norime vėjo ir saulės energiją panaudoti šildymo sistemose. Tai būtų labai naudinga ir pigu“, – sakė pranešėjas. Šiuo metu, jo žiniomis, Vokietijoje šiek tiek pristabdytas ir biodujų sektoriaus vystymasis. Tai lėmė dvi priežastys – vyriausybė yra priėmusi sprendimą sumažinti plotus, tinkamus šių dujų gamybai, nes susidurta su daug aplinkosauginių problemų. Taip pat kyla ir ekonominių trikdžių dėl kylančių žemės nuomos kainų.
Ko gali ir turėtų siekti Lietuva?
Nors diskusijos metu buvo dalijamasi gerąja patirtimi iš Vokietijos, nepamiršta padalinti patarimų ir Lietuvai. Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas priminė, kad Lietuva sau iki 2020 metų yra išsikėlusi ambicingą tikslą – pasiekti 23 proc. energijos, kuri būtų pagaminama iš atsinaujinančių išteklių, rodiklį. Tai 3 proc. viršija bendrą Europos išsikeltą tikslą – pasiekti 20 proc.
Lietuvoje, pirmininko teigimu, perspektyviausiai vystoma saulės energetika, ją sparčiai vejasi vėjo, o štai hidroenergetikai mūsų šalies gamtinės sąlygos nėra itin palankios – neturime kalnų upių, kurios būtų itin sraunios ir kurių potencialas būtų didelis.
Energetikos ministerijos Atsinaujinančių išteklių skyriaus vedėja Ieva Kuodė diskusijos metu teigė, kad šiuo metu Lietuva jau yra pasiekusi 22 proc. rodiklį, todėl neabejotina, kad išsikeltus uždavinius mūsų šalis įvykdys.
„Pagrindinis klausimas – kaip keisti požiūrį Lietuvoje ir kaip pasiekti, kad atsinaujinančių energijos išteklių plėtra būtų sistemiška, kad ji būtų skandinaviška ne tik savo kaina, bet ir naudinga visiems vartotojams savo rezultatais“, – sakė I. Kuodė.
Pasiūlė, kaip prie atsinaujinančių išteklių plėtros galėtų prisidėti visi lietuviai
Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pateikė pasiūlymą, ką vis tik tai reikėtų padaryti Lietuvai, kad atsinaujinančių energijos išteklių plėtra nestrigtų.
„Pateiksiu rekomendacijas, kaip reikėtų viską subalansuoti. Pirma, reikia viską pradėti nuo ramaus paskaičiavimo, kiek kokia atsinaujinančių energijos šaltinių rūšis duoda makroekonominės naudos Lietuvai, kiek sukuria darbo vietų, kokią daro įtaką taršos mažinimui, sveikatai, CO2 išmetimams ir t. t. Tuomet susidėlioti, kokia apimtis šių išteklių duotų didžiausią naudą. Tokio darbo Lietuvoje nebuvo padaryta nuo 1990 metų. Antra, reikėtų sukurti tokią paramos schemą, kad visuomenės gaunama nauda būtų teisingai padalinta tarp investuotojų ir vartotojų. Suprantu, kad lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Bet neturėtų būti tokių nesąmonių, kai investuotojas gauna didesnę naudą nei visa visuomenė“, – kalbėjo M. Nagevičius.
Trečias dalykas, kurį jis įvardija, – priešpriešos tarp visuomenės narių mažinimas. „Pavyzdžiui, Danijoje statant vėjo jėgaines investuojas yra įpareigotas dalį akcijų perduoti kaimynams. Kai šalia stovi vėjo jėgainė, kuri priklauso ir tau, ji mažiau mirguliuoja“, – ironizavo M. Nagevičius.
Jo teigimu, didelių projektų – kogeneracinių, biodujų elektrinių – būtų kvaila neįgyvendinti tik dėl to, kad jie reikalauja didelių investicijų. Todėl, kaip siūlo M. Nagevičius, galbūt derėtų apsvarstyti tokį variantą, kad į šių projektų įgyvendinimą būtų įjungta kuo didesnė visuomenės dalis: „Sprendimas gal taip pat galėtų būti skandinaviškas – kurti fondą, kuriame būtų kaupiami savanoriški Lietuvos piliečių indėliai, kaupti II pakopos pensijų pinigus ir būtent juos didele dalimi investuoti į tokius projektus. Lietuvos piliečiai turėtų žinoti, kad statoma elektrinė iš dalies yra ir jų“, – siūlė Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas.
