Vilniaus universiteto Mokslo reikalų prorektorius prof. Eugenijus Butkus mano, kad po mėnesio Lietuvoje vyksiantis mokslo komunikacijos konkursas „Šlovės laboratorija“ naudingas kiekvienam žiūrovui, nes informacijos, kurią galima išgirsti per tris minutes iš konkurse dalyvaujančių mokslininkų, savarankiškai ieškant prie interneto ar knygų tektų sugaišti ilgas valandas. Pasak E. Butkaus, paprastai paaiškinti naujus mokslo atradimus turėtų tapti kiekvieno mokslininko prievole.
Vilniaus universiteto Mokslo reikalų prorektorius prof. Eugenijus Butkus mano, kad po mėnesio Lietuvoje vyksiantis mokslo komunikacijos konkursas „Šlovės laboratorija“ naudingas kiekvienam žiūrovui, nes informacijos, kurią galima išgirsti per tris minutes iš konkurse dalyvaujančių mokslininkų, savarankiškai ieškant prie interneto ar knygų tektų sugaišti ilgas valandas. Pasak E. Butkaus, paprastai paaiškinti naujus mokslo atradimus turėtų tapti kiekvieno mokslininko prievole.
Eugenijus Butkus
DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Nuo „Šlovės laboratorijos“ projekto Lietuvoje pradžios dalyvavote šio konkurso vertinimo komisijoje, stebėjote jaunųjų mokslininkų pasirodymus. Kokie Jūsų įspūdžiai? Galbūt pats sužinojote ką nors naujo?
Kiekvienas pristatymas yra įdomus. Net stebiuosi, kaip žmonės per tokį trumpą laiką savo srities dalykus pristato visiems suprantamai. Tiek biochemikai, tiek fizikai, tiek kitų sričių studentai, doktorantai pateikia tokią informaciją, kurios ieškant internete ar literatūroje savarankiškai tektų sugaišti labai daug laiko. Be abejonės, visada sužinai kažką naujo. Kiekvienas požiūris yra savitas. Negaliu sakyti, kad visada viskas būna teisinga. Būna pristatymuose ir tam tikrų netikslumų. Tačiau esminiai dalykai – ar tai būtų aplinkosaugos problema, ar biomolekulės tyrimas, ar tyrimas, atskleidžiantis tam tikras polimerų savybes–dalyvių pristatymuose pateikiami vykusiai.
Jūsų nuomone, kam reikalingesnis mokslo populiarinimas – mokslininkams ar visuomenei?
Visiems.Dažnai sakoma, kad mokslininkai turėtų atsiskaityti už lėšas, skiriamas mokslui, kad visuomenė žinotų, jog investuoja į šią sritį pagrįstai. Tačiau ir patiems mokslininkams svarbu suprasti komunikacijos reikšmę, nes tai yra būdas perteikti gana sudėtingus dalykus prieinama kalba.Dar didesnę svarbą mokslo populiarinimas turi visuomenei. Visuomenė gali iš prieinamai, suprantamai pateiktos mokslinės informacijos sužinoti svarbių dalykų.
Pateiksiu pavyzdį. Prisiminkime prieš ketverius metus prie JAV krantų įvykusią „British Petroleum“ naftos platformos katastrofą. Puikiai atsimenu, kad BBC televizija praėjus vos vienai dienai po katastrofos parodė animaciją, paaiškinančią, kaip reikėtų sustabdyti naftos tekėjimą į vandenyną ir kokios problemos kyla tai darant. Buvo pademonstruoti technologiniai sprendimai, kurie gali būti taikomi dideliame gylyje, paaiškėjo, kad vien robotai negali gręžinio užsandarinti.
Visuomenei visa tai buvo paaiškinta taip, kad ji įsivaizduotų problemos mastą, mokslinio bei technologinio sprendimo sudėtingumą, suprastų, kad ne viską pavyksta padaryti per trumpą laiką, kiek daug žinių ir patirties tai reikalauja. Kiekvienas toks atvejis yra eksperimentas. Jis ne visada paprastai nuspėjamas. Todėl manau, kad abi pusės – tiek mokslininkai, tiek visuomenė – suinteresuotos, kad mokslo sklaidos dalykai pasiektų vieni kitus ir, kaip aš mėgstu sakyti, visuomenė nuo to tik taps protingesnė.
Jei Lietuvoje nutinka įvykis, kuriam suvokti reikalingas mokslininko komentaras, ar mokslininkai atsiliepia į visuomenės, žurnalistų prašymus paaiškinti?Ar jie visuomet yra pasirengę suprantamai pakomentuoti, padėti suvokti?
Deja, reikia pasakyti, kad dažnai mokslininkai numoja į tai ranka – esą tai žurnalistų ar kieno nors kito reikalas, bet tik ne jų. Kiekvieno mokslininko prievolė turėtų būti visiems suprantama kalba pakomentuoti mokslo naujieną, atradimą.
Dažnai mokslininkai pasiskundžia, esą vieši komentarai nėra vertinami jų karjeroje. Ne už kiekvieną žingsnelį reikia susilaukti įvertinimo. Manau, kad mokslininkai, kurie prisideda prie mokslo populiarinimo, yra įvertinami ir pripažįstami, nors ir nebūtinai formaliąja prasme. Šioje vietoje mūsų mokslininkams aš matau gana nemenką užduotį: dažniau viešai pasisakyti, daugiau dirbti mokslo populiarinimo srityje.
Kuris mokslo atradimas Jums atrodo paslaptingiausias?
Kiekvienas atradimas turi tam tikrą, ne visada akivaizdų, rezultatą. Ne visada iš karto galime pasakyti, kokia jo reikšmė. Kiekvienas turi paslapties elementą. Mano požiūriu, kol kas sudėtingiausias yra Higso bozono atradimas. Yra bandymų populiariai perteikti, kas tai yra per reiškinys. Tačiau šį reiškinį populiariai paaiškinti be galo sunku. Norint jį suprasti reikia fizikos, medžiagotyros žinių, gilaus daugelio reiškinių žinojimo.
Be kurio mokslo išradimo pats negalėtumėte gyventi?
Turbūt nėra tokio, be kurio visai negalėtume gyventi. Nebent be visuotinio traukos dėsnio negalėtume gyventi kaip dabar, nes mes visi būtume nežinia kokioje būsenoje.
Kiekvienas išradimas yra įnešęs savo indėlį į mūsų kasdienį gyvenimą. Žmogaus smalsumas veda prie to, kad mes manome, jog tai, kas pasiekta –jau savaime suprantama.Vien mobiliajame telefone sudėtos dešimtys išradimų: pradedant nuo fizikinių – naujų medžiagų sukūrimo, baigiant ryšių technologijų plėtra.
Kam mokslininkui reikalinga vaizduotė?
Pagrindinis dalykas mokslininkui yra kūrybingumas. Norintys pasirinkti įdomią profesiją turi žinoti: tiek kūrybinių galių, kiek moksle, negalima panaudoti niekur kitur. Kiekvieną kartą reikia nekartoti to, kas žinoma, padaryta, bet kurti kažką nauja. Nesakau, kad tas naujumas visuomet yra globalus, fundamentalus. Naujumo elementas gali būti nedidelis. Bet netgi studentų moksliniai darbai neįsivaizduojami be naujumo elemento. Priešingu atveju tai – kartojimas, nieko naujo neįnešantis į pažinimą.
Kodėl Jūs nusprendėte tapti mokslininku?
Mūsų kelias prasideda nuo mokyklos. Labai svarbu, ar mokykloje sukurta tokia aplinka, kurioje gali išmokti daugiau nei pateikiama vadovėliuose, gali pats kai ką išbandyti. Labai džiaugiuosi savo mokyklos atmosfera. Galiu pavadinti ją senąja mokykla. Turėjome daug mokytojų, kurie dirbdavo ne tik per pamokas, bet ir po jų: mokiniams būdavo atviros įvairios laboratorijos, vykdavo vakarai, kuriuose mokiniai atlikdavo bandymus, demonstruodavo juos savo draugams. Mano susidomėjimas chemija ir kilo dalyvaujant tokiuose būreliuose, vadintuose, atrodo, Alchemijos vakarais. Pavyzdžiui, merginoms rodydavome, kaip gaminamos kaproninės kojinės – tuo metu kaip tik atsirado poliamidiniai pluoštai, iš kurių jos pradėtos gaminti.
Studijų metais aš nuo pirmųjų kursų greta studijų programos įsitraukiau į darbą laboratorijoje. Viskas susiklostė taip, kad norėjau tęsti darbus šioje srityje. Nes juk įdomu: vis kažko neatsakei, nesuradai, neištyrinėjai. Ir tai tęsiasi visą gyvenimą.
Ar galėtumėte trumpai paaiškinti savo mokslinių tyrinėjimų tikslą?
Aš dirbu organinės chemijos srityje. Organinė chemija kuria naujas medžiagas. Pati chemija yra sritis, kuri savo tyrimų objektą turi sukurti. Visi kiti – fizikai, astronomai, socialinių mokslų atstovai – turi objektą, kurį tyrinėja. O chemikas turi objektą susikurti. Gamta yra pavyzdys, kuriuo mes sekame, nes gamtoje jau yra daug įdomių dalykų.
Chemijos iššūkis kartais yra pamėgdžioti gamtą. Kitas, svarbesnis, iššūkis yra ir kai kuriais atvejais pranokti ją, tai yra, sukurti tai, kas kol kas neegzistuoja. Taigi, mano darbai ir yra naujų medžiagų kūrimas, jų taikymo sričių ieškojimas, nes naujos medžiagos dažnai pasižymi tokiomis savybėmis, kurios reikalingos kitiems mokslams – biochemikams, medikams, medžiagotyrininkams.
Kaip Jūsų darbas laboratorijoje gali pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą?
Ne visada gali pasakyti tą pačią dieną, kad laboratoriniai bandymai padės pasiekti konkretų tikslą. Bet nauji dalykai, kurie gaunami laboratorijoje, leidžia kitų sričių mokslininkams toliau tas medžiagas tyrinėti ir taikyti. Tai gali prisidėti, pavyzdžiui, prie naujų vaistų kūrimo. Kitas pavyzdys – gamtinių junginių sintezė. Pavyzdžiui, kai kurie gamtiniai junginiai aptinkami labai nedideliais kiekiais. Mes kuriame būdus, kaip juos būtų galima sukurti apčiuopiamais kiekiais.
Kai kurios gamtinės medžiagos naudojamos gydymui. Pavyzdžiui, iš kukmedžio žievės išskiriamas vaistas taksolis taikomas gydyti krūties vėžiui. Tai yra labai efektyvus vaistas: laiku pradėjus gydymą, jis praktiškai išgydo vėžį. Bet tam, kad gautume gydymui reikalingas dozes, reikia nupjauti dešimtis medžių ir iš jų žievės išskirti šią medžiagą. Chemikams teko ją sukurti laboratorijoje. Gamtoje kai kas egzistuoja, bet chemikai dažnai privalo pamėgdžioti gamtą, pasiūlyti, kaip gauti reikiamų medžiagų tiek, kiek būtina.
„Šlovės laboratorija“ – tai tarptautinis konkursas, skirtas atrasti iškalbingiausius mokslo talentus, kurie sugebėtų paprastai ir įdomiai atsakyti net ir į sudėtingiausius klausimus apie mokslą. Konkurse, kurį organizuoja Britų taryba, dalyvauja visi studentai ir jaunieji mokslininkai, atstovaujantys medicinos, fizinių ir technologijos mokslų sritis. Konkurso finalas vyks gegužės 24 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Įėjimas nemokamas. Registruotis ir daugiau informacijos gauti galima svetainėje www.famelab.lt.
