Nežemiška civilizacija – prasta žinia žmonijai

Praėjusią savaitę mokslininkai paskelbė, jog už 492 šviesmečių nuo mūsų atrasta egzoplaneta „Kepler-186f“. Ji ypatinga tuo, jog yra pirmoji atrasta Žemės dydžio planeta, besisukanti savo žvaigždės gyvenamoje zonoje – joje gali būti skysto vandens, vadinasi, egzistuoja ir gyvybės susiformavimo tikimybė. Tačiau niekas garsiai nekalbėjo apie tai, jog šis atradimas taip pat truputėlį padidina tikėjimą tikimybe, kad ir mes patys netrukus išnyksime. Šią tikimybę didina koncepcija, vadinama Didžiuoju filtru, rašo arstechnica.com.

Didysis filtras – tai idėja, kuria siekiama išspręsti Fermi paradoksą: kodėl, nepaisant šimtų milijardų žvaigždžių ir planetų sistemų egzistavimo mūsų galaktinėje kaimynystėje fakto, su mumis dar nesusisiekė nežemiško intelekto atstovai, arba kodėl su jais nesusisiekėme mes? Kaip pažymėjo fizikas Enrico Fermi, kurio vardu pavadintas šis paradoksas, atrodo labai jau keista, kad neužfiksuotas nė vienas nežemiškos gyvybės siunčiamas signalas, neaptiktas nė vienas jų inžinerinis projektas (neskaitant NSO konspiracijų teorijų šalininkų pasakojimų).

Tai, jog nesusidūrėme su klestinčiomis ateivių civilizacijomis, suteikia pagrindo manyti, jog kažkuris žingsnis nuo tuščios planetos iki kosmosu keliaujančios civilizacijos yra labai menkai tikėtinas. Tačiau gali būti, kad taip yra ne tik dėl to, jog išmintingos civilizacijos susikūrimas yra itin retas įvykis, bet ir kad civilizacijos kažkuriame savo vystymosi etape yra linkę išnykti (arba užstrigti). Šis reiškinys – civilizacijos išnykimas kelyje nuo gyvybei tinkamų sąlygų iki kosmoso kolonizacijos – ir yra vadinamas Didžiuoju filtru. Ir kol neradome kitų protingų būtybių civilizacijų, galime manyti, kad Didysis filtras potencialias civilizacijas atsijoja kažkuriame vystymosi etape tarp sąlygų, tinkamų gyvybei ir technologinio išsivystymo.

Klausimas, dėl ko gyvybės kitose planetose dar neradome, svarstomas jau daugiau nei 50 metų. Atsakymo variantų yra bent keletas: labai mažas gyvenimui tinkamų planetų kiekis, labai sudėtingas savaime besidauginančių molekulių susidarymo procesas, mažai tikėtina evoliucija nuo paprastų prokariotinių organizmų (ląstelių, neturinčių specializuotų organoidų) prie sudėtingesnės eukariotinės gyvybės – bent jau Žemėje šis procesas truko ilgiau nei milijardą metų.

„Žemės retumo“ hipotezės šalininkai taip pat tvirtina, kad sudėtingų gyvybės formų evoliucija reikalauja didelio idealių sąlygų kiekio. Pavyzdžiui, Žemė yra ne tik idealiu atstumu nuo Saulės – mūsų žvaigždė taip pat yra pakankamai toli nuo galaktikos centro, todėl čia mažai destruktyvaus spinduliavimo, o kitos Saulės sistemos planetos yra pakankamai didelės, kad apsaugotų Žemė nuo galimų susidūrimų su asteroidais bei kometomis. Be to, turime neįprastai didelį palydovą Mėnulį, kuris stabilizuoja žemės ašies pasvirimą ir yra keturių metų laikų egzistavimo priežastis. Ir tai – tik nedidelė sudėtingos gyvybės susidarymui būtinų sąlygų sąrašo dalis. Kad atsirastų simbolinė kalba, gebėjimas naudotis įrankiais ir intelektas, gali būti ir daugiau „idealumo reikalavimų“.

Kita vertus, nors protingos gyvybės atsiradimas Visatoje gali būti retas atvejis, tyla iš ateivių pusės gali būti ir civilizacijos nesugebėjimo išlikti ilgą laiką pasekmė, net jeigu ir protingos būtybės išsivysto dažniau nei manoma. Galbūt kiekviena pakankamai pažangi civilizacija išvysto kokias nors savižudiškas technologijas arba nustekena savo aplinką taip, kad joje nebesugeba išgyventi? Žinome, kad Didysis filtras draudžia klestinčių tarpžvaigždinių civilizacijų išsivystymą, bet nežinome, kada su tuo filtru susidursime patys – o galbūt pro jo akutę jau prasmukome.

Pastaruosius 200 000 metų žmonija išgyveno superugnikalnių išsiveržimus, asteroidų atakas, natūralias ligų pandemijas. Tačiau atominį ginklą turime dar tik kelis dešimtmečius. Ir dar negyvenome tais laikais, kai bus sukurtos technologijos, kurių kol kas neturime.

Gerbiami mokslininkai – tokie, kaip Jungtinės Karalystės Karališkasis astronomas Martinas Reesas iš Kembridžo Egzistencinių grėsmių tyrimų centro – ir biotechnologijų pažangą nurodo kaip potencialiai katastrofišką. Kiti mokslininkai – tokie, kaip Stephenas Hawkingas, Maxas Tegmarkas, Stuartas Russellas, taip pat yra išreiškę susirūpinimą dėl egzotiškos, tačiau nepakankamai ištirtos kompiuterių intelekto perspektyvos.

Kodėl reikia tikėtis, kad „Kepler-186f “ – negyva planeta?

Kai buvo iškelta Fermi paradokso idėja, buvo manoma, jog retos yra pačios planetos. Bet nuo to laiko astronomijos įrankiai smarkiai patobulėjo ir dabar yra žinoma apie šimtų egzoplanetų egzistavimą. Ir panašu, kad tai – tik ledkalnio viršūnė.

Tačiau kiekvienas naujos į Žemę panašios planetos, skriejančios gyvybei palankioje žvaigždės zonoje, mažina patikimumą idėjos, jog jokia kita planeta, išskyrus Žemę, nėra tinkama gyvybei. Todėl didėja tikimybė, kad Didysis filtras yra kažkur kelyje tarp gyvenamos planetos ir klestinčios civilizacijos.

Jeigu „Kepler-186f“ klesti protinga gyvybė, tuomet tai būtų labai prastos žinios žmonijai, nes jos Didįjį filtrą pastumtų tolyn, į technologinius civilizacijos raidos žingsnius. Tai reikštų, kad katastrofa laukia ir mūsų, ir mūsų nežemiškų kompanionų.

Tiesa, kalbant apie „Kepler-186f“, dar turime daug priežasčių manyti, kad šioje planetoje protingos gyvybės formos negali atsirasti. Galbūt atmosfera ten per daug reta, kad apsaugotų nuo užšalimo, o gal ji, judėdama orbita, nesisuka apie savo ašį ir todėl aplinka joje yra statiška. Tokių nepalankių sąlygų nustatymas būtų priežastis džiaugtis.

Kadaise filosofas Nickas Bostromas yra pareiškęs: „Naktinio dangaus tyla yra auksas... Ieškant nežemiškos gyvybės jokių naujienų yra gera naujiena. Tai reiškia potencialiai geros žmonijos ateities pažadą“.