Vasario 27 – kovo 3 dienomis Vilniaus universitete komunikacijos filosofijos paskaitų ciklą vedė vienas iš žymiausių šiuolaikinių medijų teoretikų Johnas Durhamas Petersas. Į Lietuvą jį pasikvietė VU Filosofijos fakultetas. Savo paskutinėje paskaitoje jis kėlė klausimą, kas nutiktų, jeigu milžinišką galią savo rankoje turintis monopolininkas „Google“ taptų blogas.
Vasario 27 – kovo 3 dienomis Vilniaus universitete komunikacijos filosofijos paskaitų ciklą vedė vienas iš žymiausių šiuolaikinių medijų teoretikų Johnas Durhamas Petersas. Į Lietuvą jį pasikvietė VU Filosofijos fakultetas. Savo paskutinėje paskaitoje jis kėlė klausimą, kas nutiktų, jeigu milžinišką galią savo rankoje turintis monopolininkas „Google“ taptų blogas.
Naujos medijos mums iškelia klasikinius filosofinius klausimus apie galią, žinias, prasmę ir tai, kas yra komunikacija. Kai pažvelgiame į skaitmenines medijas ir būdą, kaip jos atkeliavo į mūsų gyvenimą, kiek laiko praleidžiame siųsdami elektroninius laiškus ir bendraudami „feisbuke“, atrodo, lyg tai būtų nuleista iš viršaus kaip gamtos jėga, veikianti dievišku būdu. Daugelis skaitmeninės medijos principų tapo mums savi ir natūralūs. Esame lyg apsupti naujųjų medijų vandenyno.
Iškelkime klausimus, kiek galios slypi duomenyse ir kas turi prieigą prie informacijos? Kaip elgtis su žiniomis demokratiškai? Visi šie klausimai labai svarbūs skaitmeninėje eroje. Kasdien sukuriama daugybė informacijos ir vaizdo bei garso įrašų. Kas turi nuspręsti, ką daryti su šiais duomenimis?
Su kuo turime reikalą
Svarbiausia ir galingiausia medijų kompanija šiuo metu yra „Google“. Tai labai charakteringa mūsų dienų korporacija. Stulbina tai, kad per penkiolika metų „Google“ tapo kiekvieno iš mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Jeigu ne visų žmonių, tai tikrai tų, kurie dirba ir mokosi universitetuose arba su informacija. Jis yra nepakeičiamas ir dauguma mūsų mėgsta „Google“, nes jis siūlo tiek daug galios ir žinių. Taipogi jis pozicionuoja save kaip mielą ir žavų. Kompanijos logotipas sudarytas iš spalvų, naudojamų vaikiškų prekių industrijoje. Taip pat jis prisitaiko prie kiekvienos šalies ir pažymi nacionalines šventes, įsimintinas datas. Tad „Google“ atrodo žaismingas ir dar leidžia naršyti nemokamai. Tačiau ši istorija yra šiek tiek komplikuotesnė, nei gali pasiatrodyti iš šalies.
Kompanija įkurta Stanfordo universtitete Kalifornijoje. Iki šiol ji išlaiko universiteto stilių – kompanijos atstovybė primena universiteto miestelį. Niekas tiksliai nežino, kiek duomenų bazių turi „Google“, bet geriausia, ką man pavyko rasti (žinoma, naršant „Google“) – tai daugiau nei 2 mln. serverių visame pasaulyje. Jie reikalauja milžiniško kiekio elektros energijos ir oro kondicionavimo sistemų. „Google“ kompiuterių sistema yra tikrai gigantiška.
Taip pat sunku pasakyti, kiek informacijos „Google“ apdoroja per dieną. Panašu, kad skaičus siekia 20 mln. gigabaitų (arba 20 terabaitų) informacijos. Jeigu susumuotume viską, kas buvo parašyta per pasaulio istoriją, apskaičiuota, kad tai sudarytų 50 terabaitų. Kasdien „Google“ apdoroja 40 proc. informacijos, iki šiol užrašytos per žmonijos istoriją. Tai tikrai didžiuliai duomenų kiekiai.
Kaip verslas „Google“ laikomas stipriausiu ženklu pasaulyje. Protingiausi žmonės dirba „Google“ stulbinamai geromis sąlygomis. 20 proc. darbo kompanijoje yra kūrybinis. Vieną dieną per savaitę darbuotojai skiria naujoms idėjoms. 2012 m. iš reklamos „Google“ uždirbo 44 mlrd. dolerių.
„Google“ misija – organizuoti pasaulio informaciją ir padaryti ją globaliai pasiekiamą. Kodėl kažkokia kompanija turėtų sisteminti pasaulio informaciją? Pagalvokite apie tai.
Pagrindinė XX a. žiniasklaidos priemonė buvo BBC, sudarinėjusi politinę darbotvarkę ir veikusi tarptautiniu mastu, tiekusi naujienas ir pramogas. Kuo „Google“ skiriasi nuo kitų žiniasklaidos priemonių, kaip kad BBC?
Kompanija užsiima „linksmuoju kapitalizmu“, pilnu juokelių, kurie nukreipia dėmesį nuo fakto, jog korporacija uždirba daugybę pinigų.
XX a. žiniasklaidos priemonės kurdavo programas, turinį, skirtą klausytis, žiūrėti ir skaityti. „Google“ unikalus tuo, kad jis neužsiima turinio kūrimo verslu. Mes patys sukuriame „Google“ turinį. Kiekvieną minutę į „YouTube“ įkeliama 100 val. vaizdo medžiagos. Žmonės įkelia savo medžiagą nemokamai ir taip tampa „Google“ savanoriais ir turinio kūrėjais, kuriuo jis naudojasi organizuodamas naudotojų sukurtą turinį.
„Google“ nepateikia jums pasakojimų iš visuomenės gyvenimo, kaip tai daro BBC ar CBS. Jis teikia jums paslaugas ir duomenis, kuriuos pritaikote savo reikmėms. Jis užsiima logistika.
„Google“ ambicija – užimti Dievo vietą
Vienas iš „Google“ įkūrėjų, Sergey'us Brinas sakė, kad „tobula paieškos mašina būtų kaip Dievo protas“ („The perfect search engine would be like the mind of God“). Nors „Google“ daro daug dalykų, pagrindinį akcentą jis deda ant paieškos sistemos ir savo kompaniją palygina su Dievo protu. Šis kompiuterio ir Dievo sugretinimas labai būdingas „Google“.
Pažvelkime į pirminį „Google“ langą. Jis yra baltas ir tuščias. Daugelis interneto puslapių yra perkrauti informacijos, varginantys, mirgantys. Kodėl „Google“ yra toks baltas ir tyras? „Google“ uždirba milijardus, naudodamasis religine idėja, suteikdamas atsakymus į žmonėms kylančius klausimus. Jūs atveriate interneto paieškos duris ir randate jame kažką dieviško, protingą erdvę kaip Dievo. Savo minimalistiniu dizainu ir paieškos langeliu, kuris duoda visus atsakymus, jis pozicionuoja save kaip dievišką, tyrą ir žaismingą.
Kalbant apie Vakarų visuomenes, trys pagrindiniai etiniai modeliai – judaizmas, krikščionybė ir islamas – yra knygų religijos. Jos visos turi šventas knygas, tad galima sakyti, kad visos šios religijos yra medijų religijos. Jos ne tik knygų religijos, nes daug investavo ir į kitas medijų praktikas, naudojo skirtingas medijų technikas – piligrimystes, sakramentus... Visos šios religijos dalijasi „Gyvenimo knygos“ idėja, kurioje viskas užfiksuota. Ši žmogaus gyvenimo surašymo idėja yra judaizme, krikščionybėje, islame. „Gyvenimo knyga“ nuolat pildoma ir kiekvienas žmogaus veiksmas yra „dokumentuojamas“. Per paskutinį teismą knyga bus atverta ir kiekvienas išgirsime nuosprendį. Tai labai giliai Vakarų civilizacijoje įsišaknijusi idėja – kad yra įmanoma visiško įrašymo galimybė, kad yra knyga, sauganti visus duomenis, kurioje užfiksuota viskas, kas kada nors yra įvykę. Iki šių dienų žmonės laikė šią knygą ypatinga galia, kurią turi tik Dievas. Naujajame Testamente yra epizodas, sakantis, kad nei vienas plaukas nunukrinta nuo mūsų galvos be Dievo žinios – jie visi suskaityti.
„Google“ tvirtina darantis tą patį su skaitmenimis. Tai gigantiška ambicija iš tranzistorių ir kompiuterių kietųjų diskų sukonstruoti „gyvenimo knygą“.
Vakarų pasaulyje žmonės stengiasi viską dokumentuoti. XVI a. Ispanijos karalius Filipas II vadovavo didžiausiai imperijai žmonijos istorijoje. Jis mėgdavo sakyti – „jei tai neužrašyta, tai netikra“. Verčiant pažodžiui jo posakis skambėtų – kas nėra užfiksuota dokumentuose, tas apskritai neegzistuoja“. Dabar yra panašus posakis: „Jeigu tavęs nėra „feisbuke“, tavęs nėra visai“. Vakarų žmonių biografijos konstruojamos ir saugomos kompiuterių tinkluose.
Angliškas komiksas išreiškia mintį, kad dar XIX a. žmonės būgštavo, jog Dievas juos stebi, o XXI a. nerimauja, kad juos stebi „Google“. Pagalvokite apie informaciją, kuri saugoma „Google“ duomenų bazėse. Kiekviena paieška, kažkada daryta „Google“, yra archyvuojama. Kiekvienas eilinis „klikas“ išsaugomas. „Google“ seka visus jūsų veiksmus paieškos sistemoje. Įsivaizduokite, kad milijardai naršytojų kiekvieną dieną suteikia informaciją apie save ir leidžia daryti apibendrinimus, ko žmonių populiacijai labiausiai reikia ir ko ji nori. Pagalvokite, kas apima tą informaciją. Kiek romanų, svajonių, košmarų, nusikaltimų, politinių kampanijų, meno darbų, siaubingų įžeidimų, karų, taikos akcijų. Visa informacija yra ten. Kas turi priėjimą prie visos tos informacijos? Ar jūs turite prieigą? Ar aš ją turiu? Tuo tarpu žmonės iš „Google“ gali naudotis tais duomenimis. Kai kurie žmonės dėl to labai išgyvena. Vienas iš jų – Edvardas Snowdenas, kuris sakė: „nenoriu gyventi pasaulyje, kuriame viskas, ką darau ir pasakau, yra įrašoma“. Dabartinis pasaulis, kuriame gyvename, yra būtent toks. Viskas, ką darome tinkle, yra kažkieno įrašoma. Mes nežinome, kas tai daro, neturime priėjimo prie jo ir nežinome turinio, kaip ir prie dieviškosios „Gyvenimo knygos“. Ką su tuo darysime? Ar pasitikėsime „Google“ gerumu? Ar atiduosime jam visą savo galią? Kas būtų, jei „Google“ taptų blogas?
Aš mėgstu „Google“, naudojuosi juo ir tuo pačiu esu susirūpinęs, kas nutiktų, jeigu „Google“ pasidarytų blogas. Įsivaizduokite, kokią galią jis turėtų. Pagalvokite, kiek informacijos jis turi iš „feisbuko“, žino, ką žmonės veikia gyvenime. Mes laisvai atiduodame tonas vertingos informacijos. Žmonėms turėtų būti mokama už naudojimąsi „feisbuku“ ir „Google“, nes jie atlieka darbą, už kurį „Google“ gauna didžiulius pelnus.
„Google“, nebūk blogas“ yra neformalus įmonės šūkis. Pagalvokime apie žodį „blogis“. Tai giliai teologinis terminas. Tartum pats „Google“ kalba su savimi ir sako „nebūk blogas“. Ar „Google“ sakytų sau nebūti blogam, jei nebūtų gundomas toks būti? Ar primintumėte ir draustumėte sau dalykus, kurie nėra jūsų pagundos?
Jis naudoja ir kitus religinius motyvus. Pavyzdžiui, kad „Google“ yra angelas, ateinantis tavęs išgelbėti ir suteikti žinias, kurių tau reikia. Net kai kurios bažnyčios naudoja šią paralelę: „Yra klausimų, į kuriuos „Google“ neturi atsakymų“ arba „Google“ negali patenkinti kiekvienos paieškos“. Bažnyčia jaučia esančias varžybas – kas gali duoti tikruosius atsakymus į gyvenimo klausimus?
Yra klausimų, į kuriuos „Google“ negali atsakyti
„Google“ pretenduoja būti kaip Dievas, kurdamas „gyvenimo knygą“. Tai labai ambicinga, bet net ir „Google“ negali prieiti prie visos informacijos. Yra daugelis tinklalapių, apsaugotų slaptažodžiais, kitų programinių sistemų, kaip kad „Apple“. Net jeigu „Google“ turėtų priėjimą prie viso interneto, kiek mūsų gyvenimo yra internete? „Google“ neturi priėjimo prie daugumos vykstančių dalykų, kurių nefiksuojame tinkle. Taip pat tebėra daugybė vietų pasaulyje be interneto, kurių „Google“ nepasiekia.
„Snapchat“ – tai kompanija, perduodanti žmonių vaizdo įrašus ir nuotraukas, kurios po kurio laiko išnyksta. „Feisbukas“ pasiūlė 3 mlrd. dolerių, o „Google“ – 4 mlrd. dolerių, kad nusipirktų šią kompaniją. Kodėl tokios didžiulės korporacijos nori įsigyti, turėti savo rankose kompaniją, kurios specifika yra ištrynimas?
Prarandame galimybę prarasti
Jei darytume tyrimą apie pačius įtakingiausius asmenis žmonijos istorijoje, greičiausiai šio sąrašo viršuje būtų Konfucijus, Sokratas ir Jėzus. Jie yra žymiausi pasaulio mąstytojai. Du iš jų, Jėzus ir Sokratas, buvo nužudyti, visi trys turėjo skirtingas pasaulėžiūras. Konfucijaus ir Jėzaus mokymas tapo moralės modeliais, ko neatsitiko su Sokrato idėjomis. Tačiau jiems visiems bendra savybė – savitas požiūrį į medijas. Visi trys, nors mokėjo, atsisakė rašyti. Viskas, ką žinome apie Konfucijų, Sokratą ir Jėzų yra perduota jo mokinių. Atsisakymas rašyti suteikė jiems neapsakomai didelę įtaką. Atrodo, kad geresnė strategija net nerašyti, o leisti užrašyti pasekėjams.
Manau, kad jie suprato tai, ko skaitmeninė kultūra nesupranta. Jie suprato, kad nekalbėti apie daug ką yra nuostabus dalykas. Visi jie savo doktrinose mokė – nebijokite mirties, praeinamumo, gyvenkite dabartimi. Mūsų laikais, kai viskas yra dokumentuojama, ir kai dokumentacija kai kuriems žmonėms suteikia didžiulę galią, labai gera idėja mokyti žmones, kad išnykimas, ištrynimas yra nuostabus dalykas. Kaip būtų baisu prarasti galimybę prarasti.
