Indija įsipareigojo sukurti galingiausią pasaulyje saulės elektrinę. Nominalios 4000 megavatų galingumo, ši saulės energijos jėgainė atitiktų keturis galingus branduolinius reaktorius. Naujasis megaprojektas bus daugiau nei dešimt kartų didesnis už bet kurią kitą, iki šiol pastatytą, Saulės energijos jėgainę. Jos plotas užims 77 kvadratinius kilometrus ir tai yra daugiau nei Manheteno sala.
Projekto vykdymui šešios valstybei priklausančios kompanijos suformavo vieną bendrą įmonę. Jų teigimu, sumanymas bus įgyvendintas per septynerius metus, ir atsieis 4,4 milijardus JAV dolerių. Kol kas potencialiausia šio projekto realizavimo vieta yra Radžastano šiaurinėje valstijoje esančio Sambhar druskų ežero apylinkės.
Remiantis oficialiais duomenimis, numatoma, kad fotoelektros jėgainė tarnaus 25 metus, o jos pajėgumas kasmet sieks 6,4 milijardus kilovatvalandžių. Kaip teigia Naujojo Delio Energetikos ir išteklių instituto (TERI) daktarė Parimita Mohanty, tai galėtų sumažinti Indijos anglies dvideginio išmetimą į atmosferą daugiau nei 4 milijonais tonų per metus.
Šiuo metu Indijoje į tinklą prijungtų saulės elektrinių pajėgumas siekia 2208 MW, vien tik 2010 metais, kuomet centrinė valdžia pradėjo Jawaharlal Nehru nacionalinę saulės misiją (JNNSM) – 17,8 MW. JNNSM išsikėlė tikslą, kad iki 2022 metų Indijos elektros atsargų, gautų iš Saulės energijos, galia pasiektų 20 000 MW (arba 20 gigavatų).
„Jei viskas vyks pagal planą, mes galime ir pranokti šį skaičių“, – teigia Tarun Kapoor – JNNSM vadovas ir Indijos naujos bei atsinaujinančios energetikos ministerijos bendrasis sekretorius.
Žalioji ambicija
Pasak Kapoor, Saulės energijos savikaina pastaraisiais metais Indijoje sumažėjo daugiau nei perpus. Prieš trejus metus 1 kilovatvalandė (kWh) kainavo 17 rupijų (0,27 JAV dolerių), o šiuo metu 7,50 rupijų už kWh ir ši kaina galėtų sumažėti dar labiau. Vis dėlto, palyginti su anglimi (2,50 rupijų už kWh), branduoline energija (3 rupijų už kWh) arba gamtinėmis dujomis (5,5 rupijų už kWh), šios išlaidos išlieka gana aukštos, priduria Mohanty.
Bendradarbiaujant su JAV, buvo atlikta palydovinių vaizdų analizė ir paaiškėjo, kad Indijoje saulės energijos gamybai tinka visa šalis. Tyrimo metu taip pat buvo parengtos specialiųjų matavimų stotys (51), kuriose, pridedant iš 45 meteorologijos observatorijų surinktus duomenis, įvertintas saulės spindulių prieinamumas.
Tačiau tariamai „itin žalias“ megaprojektas buvo sukritikuotas aplinkosaugininkų. „Manome, kad tai nėra postūmis eiti į priekį, – teigia Naujojo Delio Mokslo ir aplinkos centro „idėjų kalvės“ (angl. think tank) generalinio direktoriaus pavaduotoja Chandra Bhushan. – 4000 MW tiekimas į tinklą, kur 20 % visos elektros energijos bus iššvaistoma perdavimo bei paskirstymo nuostoliams ir daugiausia užsibaigs tiesiog miestų centro elektros poreikių patenkinimu, šį tą reiškia.“ Ji priduria, kad tik mažiau nei 50 % indų, gyvenančių kaimuose, turi prieigą prie elektros energijos.
Pasak Bhushan, decentralizuotas požiūris į saulės energijos eksploatavimą, kuomet keli mažesni projektais būtų išsiskirstę po skirtingas kaimo vietoves, turėtų žymiai didesnį mastą, daugiau socialinės naudos ir didesnį poveikį žmogaus vystymuisi nei milžiniška saulės energijos jėgainė. Remiantis JAV Energetikos informacijos administracijos duomenimis, nors Indijos gyventojų skaičius yra panašus į kaimynės Kinijos, bet ji elektros energijos suvartoja trimis ketvirtadaliais mažiau.
Vis dėlto, TERI tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės generalinis direktorius Rajendra Pachaur pripažįsta, kad JNNSM turėtų nuolat skatinti tiek decentralizuotus, tiek didelio masto projektus.